Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Dėl Dievo meilės, Katerina Redi, jūsų kontoroje nė gyvos dvasios. Skambinu jau dvi valandas. Ar matėte, kas ištiko bendrovę Toki Rubber?

— Atrodo, būsiu tai praleidusi, pone Eibelhameri. Būkite malonus, priminkite. — Tempk laiką, Keite. Tempk laiką.

Neseniai EMF Eibelhamerio fondui nupirko gerą pundą Japonijos bendrovės Toki Rubber akcijų. Dabar paaiškėjo, kad genijus, sudaręs šią sutartį, nepastebėjo smulkmenos: Toki Rubber priklauso maža JAV bendrovė, gaminanti čiužinius vaikiškoms lovelėms. Tuos pačius čiužinius, kuriuos Valstijose uždrausta pardavinėti, nes mokslininkai nustatė galimą jų ryšį su kūdikių mirtimis dėl nežinomų priežasčių. Velnias. Velnias. Velnias.

Eibelhameris sako, kad vakar, atsidarius Tokijo biržai, akcijų vertė krito 15 procentų. Kaip į šulinį. Jaučiu, kaip mano skrandis atsiduria kulnyse.

— Jūsų firma man rekomendavo tas akcijas, — spjaute išspjauna Eibelhameris. Taip ir įsivaizduoju jį: susiraukusį žilą magnatą, sėdintį Niujorko dangoraižyje. — Ką ketinate daryti? Panele Redi, ar jūs mane girdite?

Pora karvių, pažadintos iš svajonių, atklydusios tyrinėja mano skolintą Barbour striukę. Kad ir kas nutiktų, šiukštu privalau neišsiduoti svarbiausiam savo klientui, kad mane laižo karvės.

— Na, pone Eibelhameri, dabar svarbiausia — vengti neapgalvotų veiksmų. Suprantama, man reikės poros dienų rimtesnei analizei. Žinoma, pakalbėsiu su mūsų Japonijos klausimų analitiku. Jūs tikriausiai ir taip žinote, kad Rojui nėra lygių. (Melas: mūsų analitikas, kokainistas iš Romfordo, šiuo metu linksminasi Dubajuje su striptizo šokėja, kurią pakabino Faringdono gatvėje. Nėra nė mažiausio šanso ištraukti tą apspangusį kazanovą iš lovos.) Paskambinsiu jums, kai tik turėsiu rimtą veiksmų planą.

Šaltą iš anapus Atlanto atsklindančią Eibelhamerio tylą pertraukia aiškus ir garsus tarsi katedros varpai mano anytos komentaras:

— Jau tie amerikiečiai — jiems visai nerūpi tradicijos.

19.35: Grįžus namo, valau mėšlą nuo Emilės Mini Boden kelnių. Šviesiai violetinio velveto. (Atrodo, Paula sukrovė drabužius savaitei Floridoje, o ne Jorkšyre. Reikėjo pačiai krauti lagaminą.) Čerilė ateina į drabužinę ir išsiviepia. Jos vaikų kelnės buvo iš neperšlampamo rudo poliesterio. „Man jis atrodo toks praktiškas“.

2.35: Virš mūsų lovos palinkusi žmogaus figūra. Atsisėdu ir apgraibomis įjungiu šviesą. Uošvis.

— Katerina, tau skambina ponas Hokusajus iš Tokijo. Atrodo, jam labai reikia su tavimi pasikalbėti. Gal būtum tokia maloni ir atsilieptum iš kabineto?

Donaldo balsas baugiai ramus, tarsi jis tyčia tvardytųsi nepasakęs to, ką labai norėtų išlieti. Vilkėdama tik naktinius, klupdama prasilenkiu su juo, o jis kilsteli žilą antakį. Prieškambario veidrodyje pastebiu savo atvaizdą. Pasirodo, tai ne naktiniai. Tai Agent Provocateur liemenėlė.

3.57: Emilė sublogavo. Manau, iš susijaudinimo: persivalgė Tvynių šokolado ir neįprastai ilgai pabuvo su mamyte. Vos baigiau kalbėti su Japonijos bendrove, jau taikiausi įlįsti į lovą šalia knarkiančio Ričardo, kai iš gretimo kambario pasigirdo baisus medžiotojus susapnavusio žvėrelio klyksmas. Nubėgusi pamatau Emilę sėdinčią lovoje, suėmusią delnuku kairę ausį. Viskas apvemta: naktinukai, antklodė — o varge, Barbaros antklodė, — jos antklodėlė, avytė, begemotas, net plaukai. Emilė pakelia į mane siaubo ir maldavimo kupinas akis: dukrytė negali pakęsti žeminančių situacijų.

— Man bloga, mamyte, neleisk man daugiau vemti, — meldžia ji.

Nusinešu ją per laiptų aikštelę į vonią ir iškėlusi laikau virš tualeto, neleisdama prisiliesti klozeto kraštų, kaip darydavo mano mama. Jaučiu, koks vėsus mano delnas ant jos kaktytės; jaučiu, kaip jos pilvelis staiga įsitempia ir atsipalaiduoja, išmesdamas viską, kas dar buvo likę. Vėliau abi nusirengiame, tyliai nusimaudome vonioje, ir aš iššukuoju jai iš plaukų spanguoles.

Surandu Emilei švarią pižamą, pakeičiu patalynę ir apkamšau ją lovelėje, kiek galėdama nukrapštau nuo Barbaros antklodės užvalkalo mišrainės likučius, pamerkiu jį vonioje, tada atsigulu ant grindų šalia dukrytės lovos ir skaičiuoju, kokie bus nuostoliai, jei įsiutęs Eibelhameris nutrauks Selindžerio fondo kontraktą su Edwin Morgan Forster. Du šimtai milijonų dolerių. Oi lėks galvos. O aš net nespėjau pasišviesinti plaukų. Nebuvo laiko. Vakar Emilė man dovanojo piešinį, kuriame nupiešė mane.

— Oi, kokia graži ruda mamytės kepuraitė, — sušukau aš.

— Ne, kvailute, čia tavo plaukai viršuje rudi, o apačioje geltoni.

Nustebusi pajuntu, kaip skruostais ima riedėti didžiulės vaikiškos ašaros ir šiltais lašais varva į ausis.

8.51: Išnyru. Jaučiuosi tarsi naras švininiais batais. Emilė dar miega. Paliečiu jos kaktą: daug vėsesnė. Apačioje Barbara, kietai sučiaupusi lūpas, reikšmingai dėbčioja į virtuvės laikrodį.

— Katerina, nenorėčiau tavęs įžeisti, bet manyčiau, kad prieš nulipdama apačion galėtum bent kiek pasidažyti. Juk nenorėtum, kad Ričardas pradėtų galvoti, jog jis mums visai neberūpi, ką? Tie vyrai, jie iškart pajunta tokius dalykus.

Sakau, kad labai atsiprašau, bet pusę nakties praleidau su Emile ir beveik nemiegojau. Juntu jos žvilgsnį: šaltą, vertinantį — tokį, kokiu nužvelgė mane, kai Ričardas atsivedė pirmą kartą. Panašiai nužvelgiamos telyčios žemės ūkio parodoje.

— Ak, mieloji, žinau, kad tu visada irzloka, — nerūpestingai prisipažįsta ji. — Bet nepamiršk — skaistalai daro stebuklus. Aš pati tiesiog dievinu Helen Rubinstein „Rudens laužą“. Arbatos?

Antrą Kalėdų dieną per pietus visai nenorėjau pasakyti, kad mūsų šeimoje aš uždirbu daugiausia. Tiesiog taip išėjo. Susėdę prie stalo, kalbėjomės apie Naujųjų metų pažadus, ir Donaldas tiesiai, bet svajingai, kaip Bernardas Heptonas filme apie karo belaisvius, pareiškė, jog ateinančiais metais Katerina gal galėtų truputį mažiau dirbti. Tai dar būtų nieko — pagaliau toks džentelmeniškas rūpestis beveik malonus, — jei mano vyro brolienė nebūtų garsiai purkštelėjusi ir pridūrusi:

— Kad prireikus nustatyti tapatybę, vaikai ją atpažintų.

Uuuuf. Aišku, Čerilė truputį padaugino raudonojo vyno, ir protingiausia būtų buvę susitvardyti. Bet aš, tris dienas prievarta vaidinusi nuolankią žmoną, nė kiek nebuvau nusiteikusi tvardytis. Todėl pradėjau sakinį žodžiais: „Kadangi aš mūsų šeimoje uždirbu daugiausia...“ Ir, tiesą sakant, jo nebeužbaigiau, nes pamačiusi apstulbusius prie stalo sėdinčiųjų veidus supratau: saugiau bus, jei leisiu jam ištirpti tolumoje, tarsi medžioklės rago garsui.

Donaldas pirštu kilstelėjo akinius ir įsidėjo dar pastarnokų, kurių, puikiai žinau, negali pakęsti. Barbara prisidėjo ranką prie kaklo, tarsi prisidengdama sklindantį sukrėtimo sukeltą raudonį. Nieko negalėjo būti blogiau — net jei būčiau pranešusi, kad ketinu pasididinti krūtis, esu lesbietė arba nemėgstu Alano Benet15. Sugrioviau prigimtinę daiktų tvarką.

Užtat Ričardas didvyriškai apsimetė, kad aš kalbėjau apie mėsos padažą, ir pakėlęs dubenėlį lipnios košės ėmė ją dalyti giminaičiams.

— Tavo klaida, Keite, — tarė jis vėliau, kai buvome savo kambaryje, jis sėdėjo ant lovos, o aš kroviausi krepšį, ruošdamasi skubiai išvykti į Londoną, — yra ta, kad manai: jei žmonėms pateiksi tikslius duomenis, jie patikės tavo analize. Bet jiems visai nereikia tavo duomenų. Žmonės — tėvai — jie jau tokio amžiaus, kai nauja informacija ne padeda, bet gąsdina. Jie visai nenori žinoti, kad tu uždirbi daugiau už mane. Mano tėvas to tiesiogine prasme negali įsivaizduoti.