Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Emile, senelis prašė padėti druskinę.

— Ne, neprašiau, — ramiai atsako Donaldas. — Aš jai liepiau padėti druskinę. Tuo mano karta ir skiriasi nuo tavosios, Keite: mes liepiame, o jūs prašote.

Po kelių minučių stoviu prie viryklės ir maišau plaktą kiaušinienę, tik staiga pamatau, kad aplink sukiojasi Barbara. Pažvelgusi į keptuvę, ji nesugeba nuslėpti nuostabos.

— Viešpatie, ar vaikai valgo tokią sausą kiaušinienę?

— Taip, aš ją visada taip kepu.

— Ak.

Mano šeimos mityba neduoda Barbarai ramybės: jai rūpi, ar vaikai pakankamai gauna daržovių, ji nerimauja, kad aš pati kažkodėl nenoriu vidury dienos valgyti trijų patiekalų pietus. „Tau reikia jėgų, Katerina“. Dar nebuvo nė vieno Šatokų šeimos susirinkimo, kad anyta neužspaustų manęs sanpaulijos kampelyje prie sandėliuko ir nepradėtų pašnibždomis kvosti: „Katerina, Ričardas atrodo sulysęs. Ar tau neatrodo, kad jis sulyso?“

Kai Barbara sako „sulysęs“, šis žodis nuskamba kaip „išpampęs“: jis toks žiaurus, beatodairiškas, kaltinantis. Užsimerkiu ir stengiuosi sukaupti nesamus kantrybės bei supratimo išteklius. Moteris, stovinti priešais mane, perdavė mano vyrui genus, kurių dėka jis buvo ir liks liesas kaip žalga, bet po trisdešimt šešerių metų ji kaltina mane. Ar tai teisinga? Nutariu nepaisyti tokių įžeidimų man kaip žmonai, kad ir kokia prasta žmona būčiau.

— Bet Ričardas ir yra liesas, — prieštarauju. — Jis toks buvo, kai susipažinome. Tuo man jis ir patiko.

— Jis visada buvo lieknas, — nusileidžia Barbara, — bet dabar visai sunyko. Kai tik Čerilė jį pamatė išlipantį iš automobilio, ji paklausė: „Barbara, ar tau Ričardas neatrodo nusikamavęs?“

Čerilė — mano svainė. Prieš ištekėdama už Ričardo brolio, buhalterio Piterio, ji dirbo Halifakso statybų draugijoje. 1989 metais pagimdžiusi pirmą iš trijų sūnų, Čerilė įstojo į organizaciją, kurią mano draugė Debra vadina Mamfija — visagalį, puikiai organizuotą nedirbančių mamų tinklą. Ir Čerilė, ir Barbara elgiasi su vyrais tarsi su gyvuliais, kuriuos reikia atidžiai prižiūrėti. Kalėdos Šatokų šeimoje būtų netikros, jei Čerilė manęs nepaklaustų, ar savąjį Joseph kašmyro megztinį pirkau prekybos centre ir ar tikrai nieko tokio, kad Ričardas pats vienas maudo vaikus.

Piteris, kitaip negu Ričardas, namuose beveik nieko nedaro, tačiau laikui bėgant aš supratau, kad Čerilė ne tik džiaugiasi, bet ir skatina vyro dykaduoniavimą. Piteriui Čerilės gyvenime skirtas vertingas Mano Gyvenimo Kryžiaus vaidmuo. Kiekvienai kankinei reikia Piterio, kurį per ilgesnį laiką galima taip išdresuoti, kad jis nebesugebės susirasti savo apatinių kelnaičių.

Tai, kas man Londone atrodo normalu, čia laikoma beprotiška emancipacija. „Soma“, — niūriai didžiuodamasis sako Ričardas, ištiestoje rankoje nešdamas išpampusias sauskelnes, kurių abrikosų kvapas neturi nė mažiausio šanso užgožti nuo jų turinio sklindančios galingos smarvės. (Ričis taip klasifikuoja pridirbtas Beno sauskelnes: smulkmena vadinama Tant Pis 8 , vidutinio dydžio krovinys — Croque Manure 9 , o didingas, septyniomis servetėlėmis nuvalomus rezultatus užtikrinantis veikalas — Soma10. Tiesa, vieną vienintelį kartą pasitaikė Krakatau. Būtų pusė bėdos, jei ne Graikijos oro uoste.)

— Žinoma, mūsų laikais tėčiai nė nagų prie šito nekišo, — nusipurto Barbara. — Donaldo nė su lazda nebūčiau privertusi pakeisti vystyklą. Apeidavo per mylią.

— Ričardas tiesiog fantastiškas, — atsargiai atsakau. — Be jo būčiau kaip be rankų.

Barbara čiumpa raudoną svogūną ir įnirtingai pjausto jį į keturias dalis.

— Juos, vyrus, reikia truputį patausoti. Jie lepūs kaip gėlės, — mąsliai sako ji, spausdama svogūną peiliu, kol šis tylutėliai sucypia. — Gal galėtum pamaišyti padažą, Katerina?

Įeina Čerilė ir ištraukia iš šaldiklio sūrio šiaudelius bei trapios tešlos krepšelius, ruošdamasi rytojaus vakarėliui.

Kai Barbara su Čerile, draugiškai pasiplepėdamos, sukasi virtuvėje, aš jaučiuosi baisiai vieniša, nors stoviu visai čia pat. Turbūt taip įprasta nuo amžių. Moterys triūsia, persimesdamos sąmokslininkių žvilgsniais ir atlaidžiai dūsaudamos, prisiminusios vyrus. Bet aš taip ir neįstojau į Mamfiją: nežinau slaptažodžio, nemoku slaptosios kalbos, neišmanau, kam ir kaip paduoti ranką. Vis tikiuosi, kad vyras — mano vyras — dirbs moteriškus darbus, nes kitaip aš negalėsiu dirbti vyriškų darbų. O čia, Jorkšyre, pasididžiavimas savo sugebėjimais, pasitenkinimas tuo, kad vargais negalais pajėgiu išsaugoti mūsų visų gyvenimus tokius, kokie jie yra, virsta paprasčiausiu nesmagumu. Staiga suvokiu, kad šeimai reikia nuolatinio rūpesčio, kaip mašinai — tepalo, jei nori, kad ji važiuotų lengvai; o mano šeimynėlė kratosi per kelio duobes, ir stabdžiai jau ima cypti.

Ričardas sugrįžta į virtuvę jau be sauskelnių, apkabina mane per juosmenį, užkelia ant viryklės krašto, padeda galvą man ant peties ir ima sukioti plaukų sruogą. Visiškai kaip Benas.

— Patenkinta, mieloji?

Šie žodžiai nuskamba kaip klausimas, nors iš tiesų tai atsakymas. Ričardas čia jaučiasi patenkintas, aš matau: jam patinka moterų triūsas, kepsnių aromatas ir tai, kad aš kas penkios minutės nelakstau prie telefono.

— Ričardas tikras namisėda, — išdidžiai sako Barbara.

Sakau Ričardui — beveik nejuokaudama, — kad verčiau jis būtų vedęs kokią mielą Slouno merginą, kepančią puikius vaisinius pyragaičius.

— O aš to nenorėjau, nes būčiau numiręs iš nuobodulio. O jei, — priduria jis, glostydamas mano skruostą ir užkišdamas už ausies išsipešusią plaukų sruogą, — kartais užsimanysiu vaisinių pyragaičių, pažįstu vieną nuostabią moterį, kuri puikiai juos klastoja.

Po kalėdinių pietų su Šatokais svajoju įsitaisyti prie televizoriaus ir žiūrėti Leonardą Di Kaprio „Titanike“, bet tenka lakstyti paskui Beną po visą svetainę, nes jis kariasi ant trapių staliukų, graužia lempų laidus ar saujomis glemžia skrudintus migdolus. Svarstau, kas pavojingiau — neduoti jam skrudintų migdolų ir rizikuoti susilaukti nesmagaus kaprizo („Ar ji nebesuvaldo nė savo vaiko?“) ar leisti jam jais paspringti, sukeliant pavojų jo gyvybei ir Barbaros bei Donaldo Viltono kilimui.

Kai Benas nueina dienos miego, man pavyksta pasprukti. Atsigulusi į lovą su nešiojamuoju kompiuteriu, rašau elektroninį laišką į kitą pasaulį.

Nuo ko: Keitės Redi, Rotlis, Jorkšyras

Kam: Debrai Ričardson

Mieloji Debse, kaip tau sekėsi?

Turiu viską, kas priklauso tradicinėms angliškoms Kalėdoms: bandelių su dešrelėmis, giesmių, subtilių kaltinimų. Anyta darbuojasi: ruošia specialų maisto davinį sūnui, kuriuo nė kiek nesirūpina toji abejinga Sičio kalė (tai aš).

Atsimeni, aš vis kartojau, kad noriu daugiau laiko praleisti su vaikais. Taip, aš tikrai to noriu. Kartais vakare, kai pareinu namo Emilei jau miegant, atsidarau nešvarių drabužių krepšį ir Uodžiu Jų Drabužius. Kaip aš jų pasiilgstu. Iki šiol niekam to nesakiau. Bet kai būnu su jais, — pavyzdžiui, dabar, — jaučiu, kaip baisiai jiems manęs reikia. Tarsi visas meilės romanas būtų sugrūstas į vieną savaitgalį — aistra, bučiniai, karčios ašaros, aš tave myliu, nepalik manęs, atnešk man atsigerti, tu jį myli labiau už mane, paguldyk mane miegoti, tavo labai gražūs plaukai, apkabink mane, aš tavęs nekenčiu.

Jaučiuosi išsekusi, persigandusi ir kuo skubiausiai noriu grįžti į darbą pailsėti. Kas per motina, kuri bijo savo vaikų? Linkėjimai iš Rotlio,