Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Naudokis, mieloji, bent atsipalaiduosi!

Linkėj, Cistitas xxxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

VISAI NEJUOKINGA. Atsimink, aš laimingai ištekėjusi moteris. Na, ištekėjusi tai tikrai.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Ką tik patyriau neapsakomą pažeminimą pabaisos Paiperio mokyklos sekretorės rankose — veikiau, iš jos lūpų (aš pati žinau, kad reikia liautis ėjus iš proto dėl tų mokyklų). Taip, Rumbei galima surengti įvertinimą renkant 2002 metų pirmokus, „bet turiu jus įspėti, ponia Ričardson, kad sąraše turime per šimtą mergaičių, ir stengiamės, kad sesytės mokytųsi kartu“. Gal turi kokią bombą? Tas pasipūtusias karves reikia neutralizuoti.

Kas naujo?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Dar nemėginau užrašinėti Emilės į mokyklą. O kai tuo užsiimsiu, tikriausiai teks permiegoti su direktoriumi, kad ją priimtų... Dabar turiu kitą problemą: privalau žūtbūt per dvi dienas atjunkyti Beną nuo žinduko, nes anyta mano, kad žindukas — šėtono išmislas, ir jį naudoja tik čigonai bei visokie padugnės su cigaretėmis dantyse, kurie „visai dienai palieka vaikus žiūrėti vaizdajuosčių“. Kuo kitu sudominti vaiką Jorkšyre?

Radau Emilei žiurkėną. Pasirodo, žiurkėnų patelės labai piktos, kartais apkandžioja ar net suėda jauniklius. Kaip manai, kodėl jos taip?

2.17: Pūga. Reisas namo atidėtas. Slenka aukso vertės sekundės, sutaupytos paskutiniam apsipirkimui Londone. Kalėdų dovanų ieškau Stokholmo oro uoste. Kas labiau patiktų Ričiui? Vėjyje džiovinta elniena ar šventinė vaizdajuostė, pavadinta „Saldžios švedų mergytės sniegynuose“? Labai nenoriu pirkti Emilei vulgaraus, purvino Sisiojančio pūpso, reklamuojamo rytinėje televizijos laidoje. Kompromisas — švediška lėlė, panaši į Barbę: sveika, daili, turbūt socialdemokrate su taikos palaikymo dalinių uniforma.

Edwin Morgan Forster kontora, Kūčių vakara s

Jau tada, kai Rodas Taskas, man sėdint prie stalo, užėjo iš už nugaros, tris kartus atsargiai paplekšnojo per petį tarsi veterinaras katei, kurią ketina skiepyti, ir pavadino mane „nepakeičiama darbuotoja“, turėjau nujausti, kuo baigsis mano derybos dėl atlyginimo padidinimo. Buvo vėlyva popietė, bjauriausia dienos dalis, dangus virš Brodgeito blausus tarsi arbata.

Rodas paaiškino, kad šiais metais nebus kalėdinės premijos: premijos, už kurią svajojau baigti namo remontą ir padaryti dar daug visokių dalykų. Visiems dabar sunku, pasakė jis, bet geriausia tai, kad aš turėsiu progą išspręsti visiškai naują, svarbią užduotį.

— Mes nutarėme, kad tu, Keite, turėtum tiesiogiai bendrauti su visais klientais, nes tau tai velniškai gerai sekasi. Be to, tavo kojos gražiausios.

Rodas yra kresnas, stambus australas, kalbantis tokio garsumo balsu, kokiu kiti vyrai mėgina prisišaukti barmeną; prieš pusketvirtų metų jis persikėlė čia iš Sidnėjaus dirbti EMF rinkodaros direktoriumi. Jis turėjo įlieti šviežio kraujo į suglebusias anglų firmos gyslas. Tada jau rimtai maniau, kad teks išeiti iš darbo. Pirma, jis niekaip nepajėgė žiūrėti man į akis — ir ne tik dėl to, kad aš dviem coliais aukštesnė; antra, aptarinėjo įvairias mano kūno dalis, tarsi jos būtų išstatytos pardavimui, trečia, buvo pratęs baigti susirinkimus nurodymu: „Varykit iš čia ir pajudinkit subines!“ Po keleto savaičių, kai Kendė maloniai paprašė Rodo išversti šį sakinį į anglų kalbą, jis neilgam susimąstė, o paskui plačiai išsišiepė: „Išskalbkit klientus iki paskutinio penso!“

Taigi aš ketinau išeiti. Bet Emilei suėjo dveji metai, prasidėjo baisūs kaprizai, ir aš nusipirkau knygą, pavadintą „Vaiko tramdymas“. Patarimai, kaip elgtis su piktais, nesubrendusiais mažamečiais, kurie neturi nė mažiausio supratimo, kas galima ir ko ne, ir kurie nuolatos privaro motinas iki išsekimo ribos, puikiausiai pravertė bendraujant su mano bosu. Užuot žvelgusi į jį iš aukšto, ėmiau elgtis tarsi su kaprizingu mažyliu. Kai susiruošdavo išdykauti, visomis jėgomis stengdavausi nukreipti jo dėmesį; jei norėdavau, kad ką nors padarytų, pirmiausia įtikindavau, jog tai jo paties sumanymas.

Tai štai Rodas pranešė, kad nuo šios dienos aš atsakinga už Selindžerio fondą. Jis yra Niujorke. Direktorius vardu Džekas Eibelhameris. Turto vertė — du šimtai milijonų dolerių, reikalingas tokio lygio žmogus, kaip aš. Žinoma, dokumentus teks peržiūrėti per šventes, be to, lieku atsakinga už visus senuosius klientus, kol Rodas suras tinkamą žmogų, kuriam bus galima keletą perduoti.

Klausiu Rodo, koks tas Eibelhameris.

— Gerai smūgiuoja į tolį.

— Atsiprašau?

— Užtat iš arti nekaip.

— A, tu kalbi apie golfą.

— O apie ką gi dar, Keite — gal seksą?

Žiūrint griežtai, atostogos prasideda tik uždarius biržą, bet kontoroje beveik tuščia: niekam nieko nesakę, po gausiai vynu aplaistytų pietų artėjame prie alkoholyje skendinčių pavakarių. Grįžusi prie savo stalo randu Kendę, kuri sėdi ant radiatoriaus po langu, ištiestas kojas užkėlusi ant mano kėdės. Ji vilki stulbinamo raudonumo palaidinę, mūvi purpuro spalvos tinklines kojines, o į plaukus įsisegusi auksinių blizgučių.

— Nagi, tuoj atspėsiu, — sako ji. — Jis tave apšiko, o tu pasisiūlei nuvalyti jam pasturgalį?

— Atsiprašau, — aš čiumpu ją už kulkšnių ir numetu kojas nuo kėdės. — Tiesą pasakius, viskas praėjo kuo puikiausiai. Rodas įsitikinęs, kad mano sugebėjimai bendrauti su klientais yra tikras lobis, todėl valdyba, išreikšdama pasitikėjimą, nutarė man suteikti garbę pačiai tvarkyti didžiulio fondo reikalus.

— Aišku. — Kai Kendė juokiasi, matyti jos pavydėtini amerikietiški dantys.

— Nežiūrėk taip į mane.

— Keite, valdybos pasitikėjimą šiame pastate paprastai lydi mažiausiai penkiaženklis skaičius, ir tu tai puikiai žinai. Ką dar jis sakė?

Nespėju atsakyti, nes Kendė įspėjamai prideda pirštą prie lūpų: pro šalį praliumpsi Krisas Bansas, įstaigos pašlemėkas, kuris skuba į tualetą nusilengvinti po gausių pietų. Bansas, užkietėjęs kokainistas, kažkaip sugeba atrodyti išsyk ir liesas, ir išpampęs. Nuo to laiko, kai aš labai mandagiai leidau jam suprasti, kad nesidomiu tuo, ką jis slepia kelnėse, seksualinę įtampą pakeitė nuolatinis abipusis žodžiavimasis, nors kartais, kai aš gaunu sandorį, kurio jis siekė, nepasibodima ištraukti ir sunkiąją artileriją. (Tokie vyrukai, kaip Krisas Bansas, atstūmimą prilygina įžeidimui, kurį reikia atlyginti su procentais, kaip Trečiojo pasaulio skolas.)

Kendė linkteli tolstančios figūros link.

— Sakyk kaip nori, į EMF prilenda visokio šlamšto. Gal pasisiūlei dar ir kabinetus jiems išvalyti?

— Kuo tu mane laikai? Rodas sakė, kad niekas negaus premijos.

— Ir tu patikėjai? — Kendė užsimerkia ir šypsodamasi dūsauja. — Štai už ką aš tave myliu, Keite. Esi sumaniausia ekonomistė nuo Meinardo Keineso laikų, ir vis dar nesuvoki, kad jie tave apiplėšia, o ne daro malonę.

— Kende, Meinardas Keinesas buvo vyras.

Ji papurto galvą, ir blizgučiai blyksteli šviesoje.

— Nieko panašaus. Jis buvo žydras. Aš taip manau: visus istorijos minimus vyrus, suvokusius savo moteriškumą, turėtume pripažinti savais.

18.09: Pakrauti automobilį kelionei į šiaurę, pas uošvius, užtrunka mažiausiai dvi valandas. Per pirmą valandą Ričardas bagažinėje sukuria dailią dėlionę iš kūdikio reikmenų. (Benas vežiojasi daugiau bagažo už Liudviką XIV.) Tada ateina akimirka, kai prireikia atrasti raktą nuo bagažo dėžės, kuri tarsi apversta valtis pūpso ant automobilio stogo.