Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Ričardas tik gūžteli pečiais:

— Liaukis, Keite. Tu išprotėtum.

Galbūt, bet vis dėlto norėčiau pamėginti.

23.57: Vonios kambarys. Mano mėgstamiausia pasaulio vieta. Pasilenkusi iš tuščios vonios išimu antis ir sudužusį tristiebį burlaivį, nulupu lipnų raidyną, kuris, kanalizacijoje nuskendus balsiams, aplink vonios kraštą išrikiavo piktą kroatišką perspėjimą — scrtzchk! Nulupu nuo šono apdžiūvusio muilo plutele apsitraukusią Barbės plaušinę, skleidžiančią, atrodo, buožgalvių kvapą, tada suimu už kampo specialų neslidų kilimėlį, o šis, speneliais prikibęs, nenori atsiskirti nuo dugno ir tik paskui, bjauriai atsiraugėjęs, nusilupa.

Spintelėje ieškau atpalaiduojančio vonios aliejaus — levandų, holaturijos ar bergamotės, — bet jie, kaip visada, pasibaigę, tad tenka tenkintis putojančia fosforinio žalumo baisybe, žadančia žvalumą. Prileidžiu į vonią labai karšto vandens, įlipus kūnas akimirką sureaguoja į jį kaip į šaltį. Išsitiesiu aukštielninka, kaip aligatorius virš vandens iškišusi šnerves. Žiūriu į moters veidą, sparčiai tirpstantį rasojančiame veidrodyje, ir galvoju, kad štai pagaliau ji gali pabūti viena, neskaitant iš vandens netikėtai išnirusio dinozauro Barnio, išsišiepusio plačia serijinio žudiko šypsena.

Vonia labai sena, jos porcelianas raizgyte išraizgytas melsvomis ir pilkomis venomis. Įsirengę virtuvę pritrūkome pinigų, todėl mūsų name dabar esama įvairiai įrengtų patalpų: juo aukščiau lipi, juo mažiau tvarkos. Virtuvė iš Terence Conran, svetainė iš Ikea, užtat vonios kambarys — Sienų grybelio. Tačiau žvakių šviesoje ir be kontaktinių lęšių raupsuotos, apsilupinėjusios vonios kambario sienos labiau primena senovės romėnų Vestos šventyklą, o ne penkių tūkstančių svarų trūkumą sienoms izoliuoti.

Kai burbulai ant mano rankų subliūkšta, palei krumplius pasimato rausvos žvynuotos salelės. Jos atsirado jau ir už dešiniosios ausies. Streso sukelta egzema, pasakė seselė darbe. „Keite, ar turi galimybių truputį palengvinti savo gyvenimą?“ Nagi, pažiūrėkim: galiu persisodinti smegenis, laimėti loterijoje, išmokyti vyrą laiptų apačioje paliktus daiktus užnešti į viršų.

Neįsivaizduoju, kaip pajėgsiu šitaip tesėti toliau. Bet ir nematau, kaip sustoti. Vis galvoju, kad gal per griežtai šiandien kalbėjau su mergaite iš Šri Lankos. Momo, kaip ten ją. Ji buvo visai miela. Prašė kalbėti atvirai. Ar turėjau būti atvira? Pasakiau, kad vienintelis būdas išsilaikyti EMF — elgtis kaip vyrui; bet kai elgiesi kaip vyras, jie sako, kad esi šiurkšti ir nesugyvenama, tada pradedi elgtis kaip moteris, o tada jie sako, kad esi emocinga ir nesugyvenama. „Nesugyvenama“ — puikus žodis, tinkamas apibūdinti viskam, kas nevyriška. Ką gi, netrukus pati pamatys.

Jei jos amžiuje būčiau žinojusi tai, ką žinau dabar, ar būčiau ryžusis turėti vaikų? Užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti pasaulį be Emilės ir Beno: tai tarsi pasaulis be muzikos ir žaibų.

Vėl pasineriu į vandenį ir bandau atsipalaiduoti, tačiau mintys atrodo prikibę prie smegenų kaip polipai.

Nepamiršti

Pasikalbėti su Paula, išsakyti jai tvirtą požiūrį į vaikų šukuosenas ir jos pačios punktualumą. Pasikalbėti su Rodu Tasku, išsakyti tvirtą požiūrį į mano santykius su klientais, t. y. AŠ NESU JŲ SKUBIAI IŠKVIEČIAMA GEIŠA. Atlyginimas — kartokite paskui mane: „Neimsiu daugiau darbo, jei už jį man nebus daugiau mokama“ Sužinoti, kiek kainuos naujas laiptų kilimas. Nupirkti Kalėdų eglutę ir madingą girliandą (John Leivis ar Ikea?). Dovana Ričardui (knyga „Kaip būti namų deive“?), uošviams (statinaitę sūrio arba alpinariumo samanų, reklamuotų Sunday Times priede — kur nukišau tą iškarpą?) Dovanėlės Emilės ir Beno kalėdinėms kojinėms. Vaisių saldainiai. Kelionės saldainiai nuo pykinimo? Paprašyti Paulos, kad paimtų drabužius iš valyklos. Suspaaausti dubens apačią. Kiek ima žmogus, padedantis apsipirkti? Padaryti glajų kalėdiniam pyragui — per vėlu, nupirkti vyniotinį. Pašto ženklai atvirukams, pirmos klasės, 30 vnt. Atjunkyti Beną nuo žinduko! Nepamiršti Gū! Paskambinti Kwik Toy, prakeiktai nusmurgusiai dovanų bendrovei ir pagrasinti, kad pateiksiu ieškinį. Sauskelnės, buteliukai, „Miegančiosios gražuolės“ vaizdajuostė. Tepinėlio testas!!! Šviesinti plaukus. Žiurkėnas?

3 Linksmos šventės

Aš galiu per pusvalandį nusiprausti ir apsirengti pati, nuprausti ir aprengti du vaikus ir išeiti iš namų; galiu žongliruoti devyniomis valiutomis penkiose laiko juostose; galiu ramiai ir vykusiai pasiekti orgazmą; galiu paruošti ir suvalgyti paprastą vakarienę, kalbėdama telefonu su Amerika; galiu perskaityti Benui knygelę „Atspėk, kaip aš tave myliu?“, tikrindama teletekste skelbiamus akcijų kursus; bet ar pajėgsiu išsikviesti taksi, kad mane nuvežtų į oro uostą?

Edwin Morgan Forster banke ir toliau diegiama taupymo programa, todėl niekas man nebesiunčia automobilio nuvažiuoti iki Hitrou. Turiu užsisakyti pati. Vakar vakare telefonu užsakiau taksi vietos firmoje, bet mašina neatvažiavo. Kai pasipiktinusi jiems paskambinau, atsiliepė vaikinas ir pareiškė, kad jis labai atsiprašo, bet mašiną galės atsiųsti ne anksčiau kaip po pusvalandžio.

— Piko valanda, brangute.

Aš žinau, kad dabar piko valanda. Todėl ir užsisakiau taksi iš vakaro.

Jis sako, kad gal pavyks ką nors surasti per dvidešimt minučių. Karštai atmetu tokį įžeidžiamą pasiūlymą ir trenkiu ragelį. Ir tuoj pat pasigailiu, nes kitos firmos arba visai neturi laisvų automobilių, arba siūlo katastrofiškai ilgai laukti.

Visai baigiu pašėlti, tik staiga pastebiu po durų kilimėliu kyšančią purviną rudą kortelę. Joje reklamuojama man visai negirdėta taksi firma: „Pegasas — jūsų sparnuotas vežėjas“. Surenku numerį, ir atsiliepęs vyriškis pažada tuoj pat atvažiuoti. Tačiau palaima greitai baigiasi. Gyvename Haknyje, todėl prie mano durų netrukus prisistato „Pegasas — jūsų apsirūkęs vežėjas“. Pegaso karieta, Nissan Sunny, stovi įstrižai šaligatvio krašto; ji dvelkia neįsivaizduojamu nykumu ir cigarečių bei žolės dūmais. Įlipu vidun, bet automobilyje nėra kuo kvėpuoti, tad pamėginu atsidaryti langą, ketindama tarsi šuo iškišti galvą į lauką.

— Langas nesidarinėja, — dalykiškai, nė kiek neatsiprašinėdamas, sako vairuotojas.

— O saugos diržai?

— Neveikia.

— Jūs juk žinote, kad pažeidžiate taisykles?

Pegasas užjaučiamai dirsteli į mano atvaizdą galinio vaizdo veidrodėlyje, tarsi siūlydamas nusileisti ant žemės.

Nesulaukdama taksi taip susinervinau, kad be galo kvailai susiriejau su Ričardu. Jis rado Paulai skirtą kalėdinį čekį, kurį buvau paslėpusi Emilės pusryčių dėžutėje. Ir pasakė, kad niekaip nesupranta, kodėl auklės Kalėdų dovanai reikia išleisti daugiau, negu visų kitų šeimos narių kartu sudėjus.

Pamėginau jam paaiškinti.

— Todėl, kad jei Paulai pas mus nepatiks, ji išeis.

— Bet Keite, ar tai tikrai būtų taip jau blogai?

— Atvirai pasakius, man būtų lengviau, jei išeitum tu.

— A. Supratau.

Nereikėjo taip sakyti. Prakeiktas nuovargis. Amžinai imi ir lepteli ką nors, ko visai neketinai, nors tuo metu taip ir galvojai. Paskui Ričardas atsisėdo prie virtuvės stalo ir apsimetė labai susidomėjęs straipsniu Architectural Digest, nors atrodė visai kaip Trevoras Hauardas filmo „Trumpas susitikimas“ pabaigoje: galva aukštai iškelta, akyse slaptai žiba ašaros6.

Kai sušukau „viso gero“, jis į mane net nepažvelgė. Staiga Benas pakilo savo aukštoje kėdutėje ir ėmė tralalauti, reikalaudamas, kad jį apkabinčiau. Ne. Atsiprašau. Tik ne su švariu kostiumėliu: matytumėte, kaip jis atrodė! Iki ausų išsiterliojęs varške ir abrikosų džemu, tarsi nusigrimavęs vaidinti saulėtekį.