Эллисон Пирсон: Ir kaip ji viską suspėja

Nuo ko: Keitės Redi, EMF

Kam: Debrai Ričardson, Adisson Pope

Miela D,

Taip vėlavau šįryt, kad negaliu daug rašyti. Neketinu atšaukti pietų.

Kodėl tikras Moteriškas pasiteisinimas visad atrodo skystesnis, negu melagingas vyriškas?

Sutrikau — Keitė

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Todėl, kad jie nenori žinoti, jog tu turi gyvenimą, kvaiša.

PSMT penktadienį Dxx

Nutariau nesikreipti į Roda Taską ir asmeniškai neprašyti, kad anksčiau išleistų iš darbo į Emilės koncertą. Verčiau šią žinią kaip nerūpestingą priedą pridursiu prie laiško darbo klausimu. Tegu priima tai kaip gyvenimo tikrovę ir nemano, kad daro man malonę. Ką tik gavau atsakymą:

Nuo ko: Rodo Tasko

Kam: Keitei Redi

Viešpatie, Keite, atrodo, tik vakar pati mokykloje giedojai Kalėdų giesmes. Žinoma, eik kada nori, bet apie 5.30 mums reikėtų pasikalbėti. Beje, tau vėl teks vykti į Stokholmą guosti Sveno. Ar penktadienis tinka, gražuole?

Kol kas, Rodas

Ne, penktadienis man netinka. Tik pagalvokit — jis vėl išvaro mane į komandiruotę prieš pat Kalėdas. Tai reiškia, kad negalėsiu dalyvauti kontoros pobūvyje, dar kartą turėsiu atšaukti priešpiečius su D ir nebeturėsiu laiko nupirkti dovanas.

Mūsų visa kontora atvira, tačiau rinkodaros direktorius turi vieną iš dviejų atskirų kabinetų. Kitame dirba Robinas Kuperis-Klarkas. Pasiryžusi protestuoti įeinu į Rodo kabinetą, bet jis tuščias; valandėlę užtrunku, stebėdama vaizdą pro stiklo sieną. Apačioje tarp betono ir plieno daugiaaukščių tarsi padėta sklidina ledo lėkštė — Brodgeito čiuožykla. Tokiu laiku ji tuščia, ir tik vienas čiuožėjas, aukštas tamsiaplaukis vaikinas žaliu megztuku raižo įmantrias figūras. Iš pradžių man atrodo, kad jis daro aštuoniukę, tačiau netrukus nubrėžia ilgą brūkšnį iš viršaus į apačią, ir figūra virsta didžiuliu dolerio ženklu. Rūkas sklaidosi, ir Sitis atrodo kaip per karo metų bombardavimą, kai išsisklaidžius gaisrų dūmams kaip stebuklas pamažu išnyra Šv. Pauliaus katedros kupolas. Pasisukus į priešingą pusę Kanary Vorfo dangoraižis tarsi vienakis ciklopas geidulingai merkia akimi.

Išėjusi iš Rodo kabineto, įsibėgėjusi atsitrenkiu į Seliją Harmsvort, bet nė viena iš mūsų nenukenčiame, nes aš paprasčiausiai atšoku nuo įspūdingo Selijos biusto. Kai tam tikros socialinės padėties anglės sulaukia penkiasdešimt, jos turi nebe krūtis, bet krūtinę, o jei padėtį lydi dideli turimų žemių plotai ir sena kilmė, tai net biustą. Krūtys visada dvi, tačiau biustas — vienas. Turint biustą, nėra ko galvoti nei apie tarpą tarp krūtų, nei apie jų judėjimą. Krūtys tarsi kviečia: „Ateik, pažaisime“, o biustas, tarsi riestas šarvuoto automobilio priekis, įspėja: „Traukis iš kelio!“ Biustą turi karalienė ir Selija Harmsvort.

— Katerina Redi, visada taip skubate, — priekaištauja ji.

Ji personalo skyriaus viršininkė, tačiau kažkodėl yra bene mažiausiai žmogiška iš visame pastate dirbančių žmonių! Nei vaikų, nei žavesio, sausa kaip šiaudai ir dar sugeba priversti kiekvieną žmogų pasijusti ne tik menkysta, bet išnaudojamu menkysta. Kai gimus Emilei grįžau į darbą ir sužinojau, kad Krisas Bansas, apsaugos fondo direktorius, geriausiai uždirbantis EMF darbuotojas, įpylė degtinės į mano pieną, kurį buvau tyčia išsispaudusi ir laikiau šaldytuve prie liftų, kreipiausi į Seliją ir paklausiau kaip moteris moters: ką, jos manymu, turėčiau padaryti pašlemėkui, kuris, priremtas Deivio bare, pareiškė, kad įpilti alkoholio į dvylikos savaičių kūdikiui skirtą maistą buvęs „neblogas pokštas“. Iki šiol prisimenu rūgščią Selijos miną, skirtą anaiptol ne šunsnukiui Bansui. „Panaudok moteriškas gudrybes, brangioji“, — atsakė ji.

Selija išreiškia susižavėjimą, kad aš per pietų pertrauką sutikau pasikalbėti su naujais stažuotojais.

— Rodas sako, kad mokėtumėte atlikti pristatymą net miegodama. Iš pradžių skaidrės, paskui sumuštiniai, na žinote, kaip visada. Tik nepamirškite bendrovės misijos.

Mikliai skaičiuoju. Jei pokalbis, įskaitant gėrimus, užtruktų valandą, tai man liktų trisdešimt minučių pasigauti taksi, nuvažiuoti į Emilės mokyklą kitame Sičio gale, ir spėčiau į vaidinimo pradžią. Laiko turėtų pakakti. Manau, susitvarkysiu, kad tik tie mulkiai nepradėtų ko nors klausinėti.

13.01: — Laba diena, ponios ir ponai, aš esu Keitė Redi, sveikinu jus mūsų tryliktame aukšte. Kai kurie trylika laiko nelaimingu skaičiumi, bet jis toks tikrai nėra Edwin Morgan Forster banke, viename iš dešimt geriausių pinigų fondų valdytojų Jungtinėje Karalystėje. Pagal valdomo turto apimtis jis priskiriamas geriausių valdytojų penkiasdešimtukui pasaulyje ir jau penkerius metus iš eilės išrenkamas geriausiu metų finansų valdytoju. Pernai mūsų pajamos viršijo 300 milijonų svarų sterlingų, ir būtent dėl to niekas negailėjo pinigų šiems pasakiškiems sumuštiniams su tunu, kuriuos matote priešais save.

Rodas teisus. Galiu tai atlikti miegodama, tiesą sakant, beveik taip ir yra, nes užklumpa nuovargis po skrydžio lėktuvu, viršugalvį suveržia lankas, o kojos sustingsta tarsi pripumpuotos ledinio vandens.

— Neabejoju, kad jums pažįstama sąvoka „fondų valdytojas“. Trumpai tariant, fondų valdytojas yra aukštos klasės lošėjas. Mano darbas — nagrinėti pasaulio bendrovių būklę, įvertinti jų produktų perkamumą rinkose, tikrinti duomenis apie jojikų ankstesnę profesinę veiklą, statyti apvalias sumeles už geriausius ir sugniaužus kumščius tikėtis, kad žirgas nesuklups prie pirmos kliūties.

Kambaryje nuvilnija juokas: taip perdėtai skardžiai juokiasi dvidešimtmečiai, sprogstantys iš pasipūtimo, kad atsidūrė tarp šešių EMF stažuotojų, ir sykiu dreba iš baimės būti demaskuoti kaip apsišaukėliai.

— Jei arklys, už kurį stačiau, vis dėlto suklumpa, turiu nuspręsti, ar jį tuoj pat nušauti, ar apsimoka gydyti sulaužytą koją. Nepamirškite, ponios ir ponai, kad kartais gailestis brangiai kainuoja, bet anaiptol ne visada tie pinigai iššvaistomi vėjais.

Prieš dvylika metų pati buvau stažuotoja. Sėdėjau tokiame pat kambaryje, tai užkeldama koją ant kojos, tai vėl nukeldama, nežinodama, kas blogiau: atrodyti kaip Kento hercogienė ar kaip Šaron Stoun. Tais metais buvau grupėje vienintelė moteris tarp atsipalaidavusių, savo prigimtimi besipuikuojančių vyriškos lyties padarų elegantiškais verslo kostiumais. O aš, vargšė, su juodu krepo kostiumėliu iš Whistles, kuriam paaukojau paskutinius keturiasdešimt svarų ir su kuriuo atrodžiau kaip Volverhamptono mokyklų inspektorė.

Šiemet naujokų derlius gana standartinis. Keturi vyrukai, dvi merginos. Vaikinai, kaip visada, atsilošę drybso gale; merginos, išsitempusios priekinėje eilėje, tik ir laukia, kol galės užsirašinėt tai, ko joms niekada neprireiks. Laikui bėgant, išmoksi pažinti žmones. Antai Anarchistas gauruotomis žandenomis ir rūsčia Lajemo Galagerio veido išraiška. Šiandien Deivas su kostiumu, tačiau aiškiai mano tebevilkįs odinę striukę, ir koledže veikiausiai priklausė kokiai nors studentų organizacijai. Studijavo ekonomikos literatūrą, norėdamas apsiginkluoti kovai už darbininkų teises, ir visiems bendrabučio kaimynams darė moralinį spaudimą, liepdamas pirkti kokios nors Ruandos kavą, kurios neįmanoma gerti.

Dabar jis sėdi ir galvoja, kad pabus tame sumautame Sityje porą metų, na, daugiausia penkerius. Pasidarys rimtų pinigų ir tada pradės kovą už žmogaus teises. Man beveik jo gaila. Po septynerių metų, gyvendamas moderniame Noting Hilo mauzoliejuje, leisdamas į privačius mokslus du vaikus, finansuodamas žmonos priklausomybę nuo Jimmy Choo batų, jis vakarais knapsės prie televizijos serialų, kaip ir mes visi, ant kelių pasidėjęs neatskleistą New Statesman egzempliorių.