Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

7.57 ryto: O štai ir ji, pertekusi nė neketinančio atsiprašyti žmogaus pasiteisinimų. Transportas, lietus, žvaigždžių padėtis. Juk žinai, Keite, kaip būna. Iš tiesų žinau. Kur reikia, užjaučiamai caksiu liežuviu ir dūsauju, o auklė išsiverda kavos ir abejingai perverčia mano laikraštį. Priminti, kad per dvidešimt šešis darbo mūsų vaikų aukle mėnesius Paula sugebėjo vėluoti kas ketvirtą rytą, reikštų prašytis kivirčo pavojų, bet kivirčas užnuodytų orą, kuriuo kvėpuoja mano vaikai. Todėl ne, kivirčo nebus. Tik ne šiandien. Turiu tris minutes nulėkti iki autobuso stotelės, iki kurios reikia eiti aštuonias minutes.

8.27 ryto: Vėluoju į darbą. Įžūliai, begėdiškai vėluoju. Autobuso juostoje grūstis. Išlipu iš autobuso. Plyštančiais iš skausmo plaučiais galvotrūkčiais nulekiu Sičio gatve ir šaunu skersai Finsberio aikštę, batų pakulnėmis it nusižengėlė gadindama pievelę, kol senukas, kurio darbas yra aprėkti bėgančius per žolę, man pavymui sušunka: „Ei!“

— Ei, panele! Ar negalite apeiti aplink, kaip normalūs žmonės?

Nemalonu, kai ant tavęs šaukia, bet labiau nerimauju pajutusi, kad kažkokia smulki, gėdinga mano asmenybės dalelė visai patenkinta, viešai pavadinta „panele“. Sulaukus trisdešimt penkerių, kai prie žemės traukos jėgos prisideda dar maži vaikai, komplimentais nebelyja. Be to, kirsdama tiesiai, sutaupiau pustrečios minutės.

8.47 ryto: Viena iš seniausių ir garbingiausių Sičio institucijų — Edwin Morgan Forster investicijų bankas — stovi Brodgeito ir Šv. Antano skersgatvio sankryžoje; tai XIX a. tvirtovė su didžiuliu išsišovusiu XX a. stiklo priestatu, todėl atrodo, tarsi laineris būtų įsirėžęs į universalinę parduotuvę ir išlindęs kitoje jos pusėje. Artėdama prie pagrindinio įėjimo, sulėtinu tempą iki ristelės, ir mintyse patikrinu parengtį.

Batai du, vienodi? Taip.

Švarkas neišteptas kūdikio vėmalais? Ne.

Sijonas nesulindęs į kelnaites? Ne.

Liemenėlės nematyti? Ne.

Gerai, einu į vidų. Guviai perbėgu marmuro vestibiulį, parodžiusi apsaugininkui Džeraldui leidimą. Po rekonstrukcijos, atliktos prieš pusantrų metų, Edwin Morgan Forster banko vestibiulis, anksčiau atrodęs kaip normalus bankas, primena ruso konstruktyvisto suprojektuotą zoologijos sodo pingvinų aptvarą. Visi paviršiai akis veriančio arktinio baltumo, tik galinė siena turkio spalvos, lygiai tokios pat, kaip mano senelės sesers Filės mėgstamo muilo, kurį ji prieš trisdešimt metų pirkdavo Jardlio dovanų parduotuvėje; tačiau interjero dizaineris ją pavadino „artima vandenynui vizijų ir ateities spalva“. Už šią išmintį firma, kuriai mokama už žmonių pinigų tvarkymą, nepatvirtintais duomenimis sumokėjo 750 000 dolerių.

Ar galite įsivaizduoti tokį pastatą? Septyniolika aukštų ir tik keturi liftai. Padalykite iš 430 darbuotojų, iškaitykite šešis lėtapėdžius, kurie valandą renkasi, kurį mygtuką paspausti, du pašlemėkus, kurie niekada nepalaikys atidarytų durų, ir Rozą Kleb su sumuštinių vežimėliu, ir gausite, kad laukti teks keturias minutes — arba lipti laiptais. Lipu laiptais.

Išraudusi kaip rožė užkopiu į keturioliktą aukštą ir tuoj pat susiduriu su Robinu Kuperiu-Klarku, mūsų Investicijų skyriaus direktoriumi nepriekaištingu verslo kostiumu. Mudviejų kūno kvapai prasmingai susimaišo. Aš dvokiu prakaitu. Nuo jo dvelkia Floris Elite, sumišęs su privačios mokyklos ir riešutmedžio apdailos prašmatniame automobilyje aromatais.

Robinas labai aukštas, ir turi talentą taip žiūrėti iš aukštybių, kad žmogus nesijaučia menkas nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Niekas nenustebo, kai pernai iš nekrologo sužinojome, kad jo tėvas buvo vyskupas ir Kryžiaus ordino kavalierius. Robinas atrodo kaip neįveikiamas šventasis: dirbdama EMF ne kartą buvau pamaniusi, kad man jau galas, tačiau kaskart gelbėdavo jo gerumas ir pašaipi pagarba.

— Nuostabi veido spalva, Keite, buvai slidinėti?

Robino lūpų kampučiuose žaidžia šypsena, tačiau vienas vešlus žilas antakis krypteli laikrodžio, kabančio virš darbo stalo, link.

Ar verta apsimesti, kad esu darbe jau nuo septynių ir tik trumpam išbėgau išgerti kapucino kavos? Žvilgtelėjusi į kitą kontoros galą, pamatau prie vandens vėsintuvo klastingai išsišiepusį savo asistentą Gajų. Prakeikimas. Gajus, matyt, ką tik mane pastebėjo, nes jo griausmingas balsas atsklinda iš tolo, pro palinkusias brokerių galvas, pro smakrais prispaustus telefonų ragelius, pro sekretores, pro Europos dokumentų stalą ir „Pasaulio investicijų“ komandą vienodais purpuriniais marškiniais:

— Dokumentus iš Bengt Bergman padėjau ant tavo stalo, Katerina, — praneša jis. — Gaila, kad tau ir vėl nepavyko laiku ateiti.

Atkreipkite dėmesį į tą „ir vėl“ — nuodų lašą ant durklo smaigalio. Šlykštus padlaižys. Kai prieš trejetą metų Gajui Čeisui skyrėme stipendiją studijoms Europos verslo mokykloje, jis buvo gudročius iš Oksfordo Baliolio kolegijos, vilkėjo senovinį kostiumą su liemene ir dažnai pamiršdavo nusiprausti. Grįžo dėvėdamas anglies pilkumo Armani kostiumą, veide sustingusia negailestingo karjeristo išraiška. Manau nesuklysiu sakydama, kad Gajus — vienintelis vyras EMF, kuriam patinka, jog aš turiu vaikų. Vėjaraupiai, vasaros atostogos, Kalėdų giesmės — tai galimybės, leidžiančios Gajui sušvytėti, nes manęs nėra darbe. Matau, kaip Robinas Kuperis-Klarkas laukiamai žiūri į mane. Galvok, Keite, galvok.

Sityje nesunku sugalvoti pasiaiškinimą, kodėl vėluoji. Svarbiausia, pasak mano draugės teisininkės Debros, kad priežastis būtų vyriška. Viršininkai be galo pasibaisėtų pasakojimu apie nemiegotą naktį prie vemiančio kūdikio arba staiga be įspėjimo dingusią auklę (už vaikų priežiūrą moka abu tėvai, bet atsako už jį kažkodėl tik motinos), mielai išklauso pasakojimus apie sugedusius automobilių variklius. „Automobilis sustojo/apvogė“. „Kad būtumėte matę, kokia kilo (aprašyti nutikimą) sankryžoje (įrašyti gatves) sumaištis“. Bet kuris iš jų puikiai tiks. Pastaruoju metu vyriškų pasiteisinimų repertuarą papildė istorijos apie automobilių signalizacijas — nors šios pasižymi moteriškais bruožais (yra nenuspėjamos ir garsiai spiegia), tačiau iš esmės susijusios su vyriškais pasiaiškinimais, be to, jas remontuoja dirbtuvėse.

— Kad būtumėte matę, kas darėsi prie Dalstono sankryžos, — aiškinu Robinui, nutaisiusi stojišką visko mačiusios miestietės veido išraišką ir išskėstomis rankomis vaizduodama automobilių mūšio lauko panoramą. — Kažkoks beprotis baltu furgonu. Šviesoforų signalai išsiderino. Neįtikėtina. Tupėjau ten, na, gal kokias dvidešimt minučių.

Robinas linkteli galva:

— Kai vairuoji Londone, pradedi svajoti apie keliones traukiniu.

Stoja trumpa tyla. Bandau ja pasinaudoti ir pasiteirauti apie Džilės Kuper-Klark, kuriai vasarą buvo diagnozuotas krūties vėžys, sveikatą. Tačiau Robinas iš tų anglų, kurių išankstinio perspėjimo sistema sulaiko ir nukreipia šalin bet kokius asmeninio pobūdžio klausimus. Man jau žiojantis tarti Džilės vardą, jis sako:

— Pasakysiu Kristinai, kad pietums užsakytų staliuką, Keite. Žinai, prie Old Beilio atidarė naują restoraną — turbūt ten kepa neįtikusius liudytojus. Gali būti visai nieko, kaip tau atrodo?

— Taip, tik norėjau paklausti, kaip...

— Tai puiku. Pakalbėsim vėliau.

Darbo stalo prieglobstį pasiekiu jau atgavusi ramybę. Štai ką jums pasakysiu: aš labai mėgstu savo darbą. Gal ne visada taip atrodo, bet tai tiesa. Man patinka pragariškas skubėjimas, kai akcijos, kuriomis pasiklioviau, neša pelną. Man smagu priklausyti saujelei moterų, sutinkamų Keliaujančių verslo žmonių klube; grįžusi namo mėgstu draugams pasakoti apie kelionių košmarus. Man patinka viešbučiai, tarsi iš niekur atsirandantys paslaugūs tarnautojai, begaliniai baltos medvilnės patalynės plotai, kuriuose galiu džiaugtis išsiilgtu miegu. (Kai buvau jaunesnė, troškau miegoti su kuo nors, dabar, kai turiu porą vaikų, mano karščiausias troškimas — miegoti vienai, jei galima, dvylika valandų be pertraukos.) O labiausiai man patinka pats darbas: nervus audrinantis suvokimas, kad jis man sekasi, kad čia aš galiu kontroliuoti padėtį, visa kita gyvenime — gryniausia sumaištis. Man patinka, kad skaičiai manęs klauso ir niekada neklausia kodėl.