Michael Koryta: Kiparisų namai

Netoli miesto aikštės pastebėjo vyrą, kraunantį plytas iš sunkvežimio priekabos, sustojo, pirštų galiukais palietė kepurės kraštą ir pasiteiravo, ar galėtų kai ko paklausti.

Vyras išsitiesė, linktelėjo ir laukė. Tai buvo paprastas klausimas, tačiau Arlenui buvo sunku jį ištarti. Pistoletas slėgė diržą.

– Ieškau tokio vyro, Edvino Meino, – pasakė jis. – Tikėjausi, kad galėsite man pasakyti, kur jį rasti. Turiu su juo reikalų.

Vyriškis pasižiūrėjo į Arleną, susiraukė ir tarė:

– Galiu pasakyti, kur jį rasti, bet nežinau, kokius reikalus galima sutvarkyti kapinėse.

Arlenas stovėjo vidury gatvės spoksodamas į jį. Pistoletas ant jo diržo kaipmat palengvėjo.

– Edvinas miręs?

– Mažiausiai prieš devynerius metus. Arklys numetė.

– Arklys, – atkartojo Arlenas ir ūmai užsimanė nusikvatoti, kristi gatvės, kurios dulkės kažkada sugėrė jo tėvo kraują, viduryje ir kvatotis tol, kol veidu pradės tekėti ašaros.

– Aha. Vietiniams tai buvo baisus praradimas. Edvinas Meinas buvo geriausias iš geriausių.

Arlenas tarė:

– Štai kaip? – O tada vėl pirštais palietė skrybėlės kraštą ir nužingsniavo link kapinių.

Edvino Meino kapą rasti buvo nesunku. Jis turėjo didžiausią paminklą visose kapinėse, masyvią marmuro plokštę, ant kurios buvo iškaltos jo gyvenimo ir mirties datos bei sakinys: „Visi tavęs ilgisi ir myli.“ Šalia jo buvo Džojos Mein kapas, senesnis, mažesnis. Arlenas atsiklaupė šalia, nubraukė žoles ir lapus, susirinkusius ant akmens paviršiaus. Kai jis buvo švarus, atsitraukė, pažvelgė į Edvino paminklinę lentą ir išsitraukė pistoletą. Svarstė, ar nesuvarius keleto kulkų į žvilgantį marmurą, kad įrėžtų keletą įrantų dailiame akmenyje, bet tada vėl užsikišo ginklą už diržo.

– Numestas arklio, – pasakė jis. Taip, kartais tenka atkurti pusiausvyrą, išmokėti skolas. Jis čia to ir atvyko, tačiau pasaulis, šis nuostabus ir siaubingas pasaulis, jį aplenkė.

Prisiminė, kur stovi jo motinos antkapis, todėl buvo nesunku rasti ir tėvo. Jie gulėjo greta, kalvos papėdėje; kapai buvo apaugę žolėmis ir neprižiūrimi, tačiau vienas dalykas iš karto išskyrė jo tėvo antkapį iš kitų: kažkas ant jo anglimi išpaišė pentagramą.

Arlenas atsiklaupė, nusivilko striukę ir jos rankove švariai nuvalė anglies likučius. Kai antkapis vėl buvo švarus, priklaupė, priglaudė delnus prie akmens ir pasakė:

– Manau, kad dabar jau galiu tave girdėti. Jeigu tu nori būti išgirstas.

Niekas neatsakė, tik vėjas.

– Bet aš tave jau girdėjau, – pasakė Arlenas. – Toli pietuose, kai Toliveris įtraukė mane giliai ir beveik nusitempė su savimi, aš tave girdėjau. Ir dėkoju tau.

Kurį laiką dar pasėdėjo ten žiūrėdamas į antkapį. Jokie sielvarto ar meilės žodžiai nepažymėjo Izaoko gyvenimo šioje vietoje. Tik dvi datos ir pernelyg trumpas laiko tarpas tarp jų.

Tačiau tai nebuvo blogai. Arlenas žinojo, kad tai nebūtų nuliūdinę Izaoko. Šis gyvenimas buvo tik trumpa viešnagė. Laikinas sustojimas, svetimo svetimame krašte.

– Meilė pasilieka, – pasakė Arlenas, o tada atsistojo, apsivilko striukę, vėl paslėpdamas pistoletą, ir išėjo iš kapinių.

Šiandien yra dar vienas traukinys į šiaurę. Jeigu paskubės, gal suspės į jį.