Michael Koryta: Kiparisų namai

Michael Koryta

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

RŪTA STEPONAVIČIŪTĖ

Versta iš: Michael Koryta

The Cypress House

Little, Brown and Company, 2011

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

Redagavo Erika Merkytė-Švarcienė

Tekstą tvarkė Raimonda Kavaliauskienė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Alma Liuberskienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-479-4

Copyright © 2011 by Michael Koryta

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Steponavičiūtė, 2012

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2012

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2012

Pirma dalis

Laikini svečiai

1

Kai Arlenas Viagneris pastebėjo pirmąjį negyvėlį, traukinyje jie buvo praleidę jau penkias valandas.

Iki pat tos akimirkos kelionė buvo velniškai maloni. Na taip, buvo karšta, o tolstant nuo Alabamos darėsi vis tvankiau, ypač kai kirto Pietų Džordžiją ir įvažiavo į Floridą, bet vis tiek buvo pakankamai smagu. Traukinyje buvo trisdešimt keturi vyrai, keliaujantys į stovyklas Floridos Ki salose, visi veteranai, išskyrus šalia Arleno sėdintį devyniolikmetį vaikinuką iš Naujojo Džersio vardu Polas Brikhilas.

Kelionės pradžioje jie visi šiek tiek pasišnekučiavo, pasisakė vardus, pasisvaidė nerūpestingais juokeliais ir kandžiomis pastabomis – kaip paprastai atsitinka vyrų kompanijoje, kai jie mėgina apsiprasti vieni su kitais – juk visi suvokė, kad artimiausius keletą mėnesių teks praleisti kartu; o tada šurmulys aprimo. Vieni miegojo, keletas išsitraukė kortas, kiti paprasčiausiai sėdėjo ir stebėjo pro šalį slenkantį kraštovaizdį – daugiausia laukus, kurie vis tirštėjančiose vėlyvos vasaros sutemose iš pradžių pasidarė migloti, o paskui ir visai prarado formas, tik bangavo tamsūs, kai virš jų tarsi visa reginti šmėkla pakilo mėnulis. Arlenas tiesiog klausėsi. Daugiau nieko jam ir neliko, nes Polas Brikhilas vietoj burnos turėjo užbortinį variklį.

Pro šalį bėgo mylios ir minutės, o Brikhilas tai kažką aiškino Arlenui, tai kažko klausinėjo jo. Devynis kartus iš dešimties vaikinukas pats ir atsakydavo Arlenui nespėjus nė burnos praverti. Kai juodu pirmą kartą susitiko prieš keletą mėnesių Alabamoje, Brikhilas jam atrodė tykus vaikis; tada Arlenas net pagalvojo, kad jis labai drovus. Tikrai nė iš tolo nenujautė, kad vaikinukas gali neužsičiaupdamas kalbėti vos tik apsipratęs su žmogumi. Buvo akivaizdu, kad su Arlenu jis velniškai gerai apsiprato.

Kol ratai bildėjo šiaurinės Floridos geležinkelių bėgiais, Polas Briklihas išsijuosęs pasakojo Arlenui visas priežastis, kodėl būsima darbo vieta bus tokia puiki. Jų laukė ne tik tilto statyba, bet ir saulė, žydras vanduo ir laivai, kainuojantys daugiau nei dauguma namų. Jie galės pažvejoti, gal net pavyks pagauti kokį tarpūną. Polas buvo matęs nuotraukų su didžiaisiais tarpūnais – beveik tokio pat ilgio kaip laivai, į kuriuos juos bandė įkelti. O dar Ki salose lankosi daug garsių žmonių, visokiausio plauko įžymybių, ir galbūt jiems pavyks netyčia susidurti su keliomis iš jų, ir...

Vyrai aplink juos kalbėjosi ir juokėsi, keletas skrebeno laiškus namuose likusiems mylimiesiems. Laiško nuo Arleno niekas nelaukė, todėl jis nusprendė pasitenkinti pora gurkšnelių iš savo plokščios gertuvės ir pamėgino nors truputį nusnūsti nepaisydamas dusinamos šilumos ir prakaituojančių vyrų skleidžiamos smarvės. Buvo velniškai karšta.

Brikhilas pagaliau nutilo, tarsi tik dabar pastebėjęs, kad Arlenas sėdi užmerktomis akimis ir pokalbyje nebedalyvauja. Arlenas atsiduso džiaugdamasis atokvėpiu. Polas buvo pakankamai mielas vaikis, tačiau Arlenas nebuvo iš tų žmonių, kurie jaučia būtinybę pasakyti daug žodžių, kur užtektų vos keleto.

Traukinys sau dardėjo tolyn. Nors artėjo naktis, karštis neatslūgo. Prakaitas vis dar žliaugė Arleno nugara žemyn link strėnų, prilipino plaukus prie kaktos. Jis labai norėjo užmigti, tada daug greičiau prabėgtų šios karštos mylios. Galbūt padės dar vienas gurkšnelis.

Atsimerkė, mieguistai pravėręs vokus, ir išvydo kaulinę ranką.

Jis sumirksėjo, atsisėdo tiesiau ir pažvelgė atidžiau. Niekas nepasikeitė. Ranka laikė penkias kortas ir priklausė vyrukui vardu Volesas O’Konelas, veteranui iš Džordžijos valstijos, pačiam triukšmingiausiam žmogui šioje kompanijoje. Jis sėdėjo nusisukęs, įsitraukęs į žaidimą, todėl Arlenas negalėjo matyti jo veido. Tik tą kaulinę ranką.

„Ne, – pagalvojo Arlenas, – ne, po galais, tik ne dar vienas.“

Vaizdas sukėlė jam šiurpulį, tačiau nepribloškė. Toli gražu ne pirmą kartą tai regėjo.

„Jis mirs, jeigu man nepavyks rasti būdo, kaip tai sustabdyti, – pagalvojo Arlenas, apimtas liūdno, šleikštulį keliančio susitaikymo, būdingo tik žmonėms, jau turintiems patirties tokiuose dalykuose. – Vos tik nuvažiuosime į Ki salas, senis Volesas O’Konelas paslys ir kur nors trinktels galvą. Arba vargšelis įkris į bangas ir panirs po jomis, nes nemoka plaukti, o man liks tik šis atsiminimas, vienas iš daugelio tokių pačių. Perspėčiau jį, jei galėčiau, bet vyrai neklauso tokių perspėjimų. Jie negali sau to leisti.“

Būtent tada jis pakėlė galvą, o nusisukęs nuo mirguliuojančių vagono šviesų apšviesto Voleso išvydo, kad jį supa skeletai.

Beveik visi paskendę šešėliuose, vieni juokėsi, kiti šypsojosi, treti miegojo. Visi – vien kaulai, kur turėtų būti mėsa ir oda. Tie nedaugelis, kurie sėdėjo tiesiai po lempomis, vis dar turėjo odą, tačiau nebeturėjo akių, o tuščiose jų akiduobėse sūkuriavo pilki dūmai.

Akimirką Arlenas Viagneris pamiršo kvėpuoti. Jį užliejo šaltis, galva apsvaigo, tada jis pro sukąstus dantis įtraukė oro gurkšnį ir atsisėdo ant sėdynės visiškai tiesiai.

Jie visi žus traukinio katastrofoje. Tai buvo vienintelis nors kiek protingas paaiškinimas. Traukinys nuriedės nuo bėgių ir jie visi mirs. Visi iki vieno. Arlenas jau matė tai anksčiau ir puikiausiai žinojo, ką tai reiškia, ir žinojo, kad...

Prabilo Polas Brikhilas:

– Arlenai?

Arlenas atsisuko į jį. Vaikino veidą aiškiai apšvietė tiesiai virš jo galvos kabanti lempa, apsupo jį šviesos ratu, išryškindama tamprią, įdegusią jaunuolio, kuris kiauras dienas praleidžia lauke, odą. Arlenas pažvelgė jam į akis ir išvydo jose sūkuriuojančias dūmų sruogas. Dūmai plonais siūleliais kilo aukštyn, skleidėsi tarsi vėduoklė aplink vaikinuko galvą, o Arleno galvą užpildė baisiais prisiminimais.

– Arlenai, ar tau viskas gerai? – paklausė Polas Brikhilas.

Jis norėjo klykti. Norėjo klykti ir sugriebti vaikiną už rankos, bet bijojo, kad prisilietęs pajus tik šaltą, glotnų kaulą.

„Mes visi mirsime. Nuskrisime nuo bėgių lėkdami milžinišku greičiu ir ištikšime į šiuos pelkėtus miškus, o aplink mus trūkinės ir eižės karštas metalas...“

Tamsioje naktyje aidžiai nuskambėjo švilpukas ir traukinys pradėjo mažinti greitį.

– Tuoj vėl sustosim, – pasakė Polas. – Atrodai lyg nesveikuotum. Galbūt tau reikėtų išpilti tą gertuvę.

Vaikinukas nejautė pasitikėjimo alkoholiu. Arlenas suvilgė lūpas seilėmis ir pratarė:

– Gal ir taip, – o tada apsidairė po vagoną užpildžiusią skeletų įgulą ir pajuto, kaip traukinys stabdydamas sudrebėjo. Didžiulis sąstatas greitai lėtėjo, Arlenas jau matė už langų mirguliuojančias šviesas, rodančias, kad artėja stotis. Jie netrukus atvyks į kokią nors užkampio stotelę, kur į traukinį bus pakrauta anglių, o vyrai turės galimybę išlipti, prasivaikščioti ir nusišlapinti. Tada jie vėl sulips atgal ir visu greičiu nurūks į pietus, į jų tykančią mirtį.