Сэмуэль Шэм: Dievo namai

Iš angių kalbos vertė

Vytautas Petrukaitis

Turinys

I. Prancūzija

II. „Dievo namai“

III. Zoko sapnas

„Dievo namų“ įstatymai

Žodynėlis

Skiriu J ir Benui

Nebent žaist užsimanę

Prisiminsime rytui išbrėškus

Įsivaizduotą pušį, įsivaizduotą kėkštą.

Volesas Stivensas, Žydroji gitara.

I. PRANCŪZIJA

Gyvenimas — kaip penis:

Kai minkštas — jo neišdulkinsi;

Kai kietas — jis tave dulkina.

Dručkis, Dievo namų rezidentas 1

Berė nuoga — tik su akiniais nuo saulės. Net dabar, atostogaudamas Prancūzijoje, kai internatūros metai nespėję atšalti kape, nematau jokių jos kūno trūkumų. Man velniškai patinka jos krūtys — kaip keičiasi jai gulint kniūbsčiai, aukštielninkai, stovint ar vaikštant. Ir šokant. Ak, kaip man jos patinka, kai Berė šoka! Krūtis prilaiko Kuperio raiščiai. Kai jie išsitampo, krūtys nukąra kaip skudurėliai. Ir dar man patinka jos gakta, symphysis pubica; tas po oda slypintis kaulas suteikia formą jos Veneros gumburėliui. Reti jos plaukai juodi. Saulėje ją pila prakaitas, ir nuo jo žvilgesio įdegusi oda darosi erotiškesnė. Žvelgiu mediko akimis, ką tik praleidęs metus tarp ligotų kūnų, ir negaliu nieko — tik ramiai sėdėdamas mintyse viską fiksuoti. Diena maloni, šilta, prisodrinta nesuvokiamos lengvos melancholijos. Taip ramu, kad degtuko liepsna kyla tiesiai į viršų, nematoma vaiskiame karštame ore. Žolės žaluma, baltos kaip kreida mūsų išsinuomotos valstiečio trobos sienos ir oranžiniai stogo kraštai rugpjūčio dangaus žydrynėje — viskas pernelyg tobula šiam pasauliui. Nėra reikalo mąstyti. Viskam yra laiko. Rezultato nėra, vien procesas. Berė mėgina išmokyti mane mylėti, kaip mylėjau kadaise, prieš tai, kai tie metai padarė mane bejausmį.

Stengiuosi ilsėtis, bet nepavyksta. Lyg artilerijos sviedinys mintys grįžta į ligoninę, į „Dievo namus“, ir galvoju apie tai, kaip aš su kitais internais žiūrėjau į seksą. Be meilės, tarp limpių, merdinčių senių ir mirštančių jaunuolių, lyg laukiniai tvarkėme Namų moteris. Pradedant švelniausia medicinos seserų mokyklos naujoke, rūsčių akių vyriausiomis priimamojo slaugėmis ir baigiant iš Lotynų Amerikos atvykusiomis, apyrankėmis apsikarsčiusiomis švilpaujančiomis ūkio skyriaus darbuotojomis, kurias kalbindavome laužyta ispanų kalba. Jas visas barškindavome savanaudiškais tikslais. Prisimenu Piepį, kuris nuo dvimačio — žurnalinio sekso perėjo prie šiurpiai malonaus lytinio nuotykio su nepasotinama seserimi, vardu Andžela, — su ta pačia Andžela, iš kurios per vienerius ilgus metus niekas neišgirdo nė vieno baigto sakinio, suregzto iš tikrų žodžių. Ir aš dabar žinau, kad seksas „Dievo namuose“ buvo liūdnas ir šlykštus, ciniškas ir šlykštus, nes, kaip ir visi kiti mūsų veiksmai Namuose, buvo be meilės, kadangi mes visi apkurtome meilės kuždesiams.

— Grįžk, Rojau. Nereikia dabar ten klajoti.

Berė. Baigiame pietauti — tuoj graušime artišokų šerdis. Šioje Prancūzijos dalyje jie užauga didžiuliai. Aš apipjausčiau ir išviriau daržoves, o Berė sutaisė aštrų padažą. Maistas čia nepakartojamas. Mudu dažnai valgome saulės išmargintame restorano sode, po šakų pinučiais. Iškrakmolyta balta staltiesė, dailūs krištolo stiklai ir ką tik nuskinta rožė sidabrinėje vazelėje beveik per tobuli šiam gyvenimui. Kampe laukia mūsų padavėjas, persimetęs per ranką rankšluostėlį. Jo pirštai virpa. Jį kankina senatvinis drebulys — limpio, visų tų metų limpių drebulys. Kai pasiekiu paskutinius artišoko žvynelius, kurių purpurinė dalis didesnė už valgomą žaliąją, ir likučius nušveičiu į šiukšlių krūvą valstiečio vištoms ir limpiškam šuniui stiklinėmis akimis, imu galvoti apie limpį, valgantį artišoką. Neįmanoma — nebent daržovę paverstų tyre ir įšvirkštų pro maitinimo vamzdelį. Nuplėšiu žiedą dengiančius tankius, žalius, dygius plaukelius ir nusigaunu iki šerdies, prisimindamas, kaip valgydavome „Dievo namuose“, ir tą, kuris geriausiai tai darė, tą, kuris geriausiai išmanė mediciną — savo rezidentą Dručkį. Kaip Dručkis vakarieniaudamas dešimtą valandą vienu metu į burną susikimšdavo svogūnų, bandelę su dešrele iš Nacionalinės hebrajų užeigos ir porciją avietinių ledų. Prisimenu Dručkį, jo NAMŲ ĮSTATYMUS, požiūrį į mediciną, kurį iš pradžių palaikiau nesveiku, bet ilgainiui įpratau priimti tokį, koks yra. Vaizduotėje matau mus, kai kalbėdavomės palinkę prie limpio — sukaitę, suprakaitavę, nė kiek ne mažesni didvyriai negu Iva Džimos salą užėmę amerikiečių jūrų pėstininkai.

— Jie sukelia mums skausmą, — sakydavo Dručkis.

— Jie mane parklupdė, — atsakydavau.

— Nusižudyčiau, bet nenoriu, kad tie šunsnukiai džiaugtųsi.

Tuomet mudu apsikabindavome ir apsiverkdavome. Mano storasis genijus, kuris visuomet būdavo su manim, kai man jo reikėdavo, kur jis dabar, kai man be jo taip sunku? Holivude, gastroenterologijos skyriuje, atlieka žarnyno tyrimus; kaip pats mėgdavo sakyti — „rausiasi žvaigždžių gaubtinėse žarnose“. Dabar jau žinau, kad tuos metus iškentėjau tik dėl jo paiko juoko ir globos — ir dar dėl dviejų priimamojo policininkų rūpinimosi — dviejų policininkų, mano išganytojų, kurie, rodės, viską žino ir visuomet — iš anksto. Nepaisant Dručkio ir tų policininkų, tai, kas dėjosi „Dievo namuose“, buvo žiauru, ir aš buvau sužeistas, sunkiai sužeistas. Mat prieš „Dievo namus“ mylėjau senus žmones. Dabar jie nustojo buvę seni žmonės ir tapo limpiais, o aš jų nebemylėjau, negalėjau prisiversti mylėti. Kaip įmanydamas stengiuosi ilsėtis, bet negaliu, iš paskutiniųjų stengiuosi mylėti, bet negaliu, nes esu visas išblukęs kaip pernelyg dažnai skalbti vyriški marškiniai.

— Gal tau vis dėlto vertėtų ten grįžti — taip dažnai ten klajoji, — sarkastiškai sako Berė.

— Meilute, man buvo prasti metai.

Gurkšnoju vyną. Didžiąją dalį laiko čia, Prancūzijoje, esu girtas. Pasigeriu kavinėse turgaus dienomis, kai šurmulys atslūgsta turguose ir persimeta į barus. Pasigeriu, kai maudomės upėje prie namų vidurdienį, kai vandens, oro ir kūno temperatūra vienoda, ir nebeskiriu, kur baigiasi kūnas ir prasideda vanduo. Visata ištirpsta, upė sūkuriuoja aplink mūsų kūnus, vėsa ir šiluma užlieja pramaišiui, padrikai, užpildydama visus laikus ir visas gelmes. Plaukiu prieš srovę, žiūrėdamas į tolį, kur upės vaga vingiuoja gluosnių, vikšrių, tuopų, šešėlių ir tos didžiosios šešėlių valdovės saulės lopšyje. Girtas guliu saulės atokaitoje ant rankšluosčio ir jausdamas kylantį geidulį stebiu erotinį baletą anglių, kurios velkasi maudymosi kostiumėlius ar baigusios maudytis drabužius, ir probėgšmais pamatau krūties kraštelį, gaktos plaukų kuokštelį — kaip dažnai Namuose pamatydavau prieš mano akis persirengiančių medicinos seserų kraštelius ir kuokštelius. Kartais nusitašęs imu mąstyti apie savo kepenų būklę ir prisimenu visus cirotikus, kuriuos stebėjau pagelstant ir mirštant. Jie arba ima blaškytis, kosėti ir nukraujuoja — paskęsta kraujyje trūkus stemplinėms venoms, arba patekę į komos būseną išnyksta — amoniaku prakvipusiu geltonų plytų keliu palaimingai nukeliauja į užmarštį. Mane kutena išpylęs prakaitas, ir Berė pasidaro gražesnė negu visada. Nuo vyno jaučiuosi, tartum būčiau apgaubtas amniono — nekvėpuoju, esu maitinamas motinos kraujo, tekančio bambine vena, slidus visai kaip vaisius be paliovos vartausi pulsuojančių įsčių šilumoje, šiltame amnione — šiltnione.