Сэмуэль Шэм - Dievo namai

EI DAKTARE PALAUKEI DAKTARE PALAUKEI DAKTARE...

Iš lašelinės į dilbį jam varvėjo geltonas skystis, tos pačios spalvos skystis sunkėsi ir Folio kateteriu, kurio žarnelė skaisčiai raudonu antgaliu gulėjo susirangiusi jam ant kelių lyg kokia prijaukinta gyvatė. Pradedančiųjų ternų vilkstinė turėjo pravingiuoti vorele po vieną pro tuos du nelaimėlius, tad kol juos pasivijau, susidarė eismo kamštis, ir turėjau sustojęs luktelėti. Šalia laukė tas juodaodis vaikinas ir baikeris juodu švarku. Senis, ant kurio pavardės kortelės buvo parašyta Haris Arklys, be perstojo klykė: EI DAKTARE PALAUK EI DAKTARE PALAUK...

Atsigręžiau į moterį, ant kurios kortelės buvo parašyta Džeinė Dou. Ji dainavo — vis stiprėjančiu balsu traukė chromatinę fonetinę gamą:

ŪŪŪŪ-EJJJ-YYYY-AJJJ-JŪŪŪ...

Atsiliepdama į mūsų dėmesį Džeinė Dou ėmė skeryčiotis tarsi norėdama mus paliesti, ir aš pamaniau: „Ne, tik jau neliesk manęs!“ Ji nepalietė, tik pratisai, skystai nusiperdė. Dvokai visuomet mane veikia, ir ta smarvė taip pat paveikė — vos nesusivėmiau. Ne, kol kas jie neprivers manęs susipažinti su savo ligoniais. Apsisukau. Juodaodis, vardu Čakas, žvilgtelėjo į mane.

— Kaip tau patinka? — paklausiau.

— Graudu, brolyti.

Šalia mūsų lyg koks kalnas stovėjo milžinas juodais baikerio apdarais. Jis apsirengė savo juodą švarką ir tarė mums:

— Vyručiai, kol mokiausi Kalifornijos medicinos mokykloje, tokių senių nebuvau matęs. Grįžtu namo pas žmoną.

Jis nusisuko, nuėjo koridoriumi ir pranyko žemyn važiuojančiame lifte. Ant jo juodo motociklininko švarko nugaros žvilgančiomis žalvarinėmis kniedėmis buvo parašyta:

***

***RYK MANO DULKES***

***EDIS***

***

Džeinė Dou dar kartą nusibezdėjo.

— Turi žmoną? — paklausiau Čako.

— Ne.

— Aš irgi. Bet kol kas šito negaliu ištverti. Nė už ką.

— Eime išgerti, brolau.

Susipylę nemažai burbono ir alaus, mudu su Čaku ėmėme juoktis iš bezdalės Džeinės Dou ir Hario Arklio, nepaliaujančio šaukti: EI DAKTARE PALAUK. Iš pradžių vienas kitam papasakojome apie savo pasidygėjimą, paskui — apie baimę, o galop ėmėme pasakoti apie praeitį. Čakas užaugo Memfyje, baisiai neturtingoje šeimoje. Paklausiau, kaip būdamas tokios žemos kilmės jis pasiekė akademinės medicinos viršūnę — „Dievo namus“, bendradarbiaujančius su GMM.

— Buvo taip, brolyti. Vieną dieną baigiamojoje Memfio gimnazijos klasėje gavau atviruką iš Oberlino koledžo. Jame buvo parašyta: NORI PATEKTI Į OBERLINO KOLEDŽĄ? JEI TAIP, UŽPILDYK ŠĮ ATVIRUKĄ IR SIŲSK ATGAL. Štai ir viskas, brolau, nieko daugiau nereikėjo. Jokių stojamųjų egzaminų, jokių raštiškų prašymų, nieko. Taigi užpildžiau tą atviruką ir jiems nusiunčiau. Nespėju nė apsidairyti, kai gaunu laišką, kad esu priimtas ir ketverius metus gausiu visą stipendiją. O baltieji mano bendraklasiai kaip pamišę bando įstoti į kokią aukštąją. Kaip gyvas nebuvau iškėlęs kojos iš Tenesio valstijos, apie tą Oberliną nė nebuvau girdėjęs. Vieno paklausiau, ir jis atsakė, girdi, ten yra muzikos mokykla.

— Mokėjai groti kokiu muzikos instrumentu?

— Gal juokauji? Mano tėtušis skaitydavo romanus apie kaubojus — dirbo naktiniu sargu, o motušė plovė grindis. Groti galėjau tik kiaušiais. Tą dieną, kai turėjau išvažiuoti, senis sako: „Sūneli, gal geriau eik į armiją“. Sėdu į autobusą, važiuojantį į Klivlendą, ten turėjau persėsti į kitą, važiuojantį į Oberliną. Atsisėdu, tik nežinau, ar į tą, bet tuomet sulipa daugybė tipų su muzikos instrumentais; sakau sau — regis, būsiu pataikęs. Taigi nuvažiuoju į Oberliną. Studijavau parengiamuosiuose medicinos kursuose, nes ten nieko nereikėjo daryti. Per visą laiką perskaičiau dvi knygas „Iliadą“, bet jos visai neįkirtau, ir tą šaunią knygą apie rudąsias skruzdėles žudikes. Žinai, tą tipą sučiumpa, suriša, o tų rudųjų skruzdžių pulkai be perstojo jį puola. Puiki knyga.

— O kaip nusprendei stoti į medicinos mokyklą?

— Taip pat, brolyti, visai taip pat. Paskutiniais studijų metais gaunu atviruką iš Čikagos universiteto: NORI PATEKTI Į ČIKAGOS MEDICINOS MOKYKLĄ? JEI TAIP, UŽPILDYK ŠĮ ATVIRUKĄ IR SIŲSK ATGAL. Štai ir viskas. Jokių stojamųjų, jokių raštiškų prašymų, nieko. Visa stipendija ketveriems metams. Kaip matai, dabar aš čia.

— O kaip pakliuvai į „Dievo namus“?

— Taip pat, brolau, visai taip pat. Paskutiniai metai — atvirukas: NORI TAPTI „DIEVO NAMŲ“ INTERNU? JEI TAIP, UŽPILDYK ŠĮ ATVIRUKĄ IR SIŲSK ATGAL. Štai taip. Gal dar ko nori paklausti?

— Gerai tu juos išdūrei!

— Aš irgi taip maniau, bet, žinai, pamatęs tuos pasigailėtinus ligonius ir visa kita, pamaniau, jog tie vyrukai, siuntinėję man atvirukus, nuo pat pradžių žinojo, kad bandau juos apmulkinti visa tai gaudamas, tad patys apmovė mane leisdami visa tai gauti. Mano tėtušis buvo teisus: tas pirmas atvirukas mane pražudė. Man reikėjo eiti į armiją.

— Na, bent jau perskaitei gerą knygą apie skruzdėles žudikes.

— Taip, šito negaliu paneigti. O tu?

— Aš? Mano popieriai puikiai atrodo. Baigęs koledžą trejus metus gyvenau Anglijoje — studijavau Oksforde.

— Rupūs miltai! Tikriausiai buvai puikus sportininkas. Kokia šaka domiesi?

— Golfu.

— Gal juokauji? Varinėji tuos baltus rutuliukus?

— Taigi. Oksfordui įgriso buki sportininkai, ir tais metais jo valdžia nusprendė priimti galvotesnių studentų. Žinai, vienas vyrukų gavo stipendiją todėl, kad lošė bridžą.

— Beje, kiek tau metų, brolau?

— Liepos ketvirtąją sueis trisdešimt.

— Velniai griebtų, tu vyresnis už mus visus. Esi senas kaip pelėsis.

— Nereikėjo man eiti į tuos „Dievo namus“. Visą gyvenimą vargstu su tais prakeiktais pusminkščiais pieštukais. Ir kaip aš nepasimokau?!

— Žinai, brolau, iš tikrųjų aš noriu būti dainininku. Turiu puikų balsą. Pasiklausyk.

Falcetu, melodiją ir žodžius brėždamas ore rankomis, Čakas užtraukė:

— Kokia graži mėnesiena... oooo, prisiglausk, mano miela...

OOOO...

Daina buvo nuostabi, jo balsas nuostabus, viskas buvo nuostabu, ir aš jam tai pasakiau. Abu jautėmės be galo laimingi. Turint galvoje, kas mūsų laukė, galima sakyti, kad buvom bepradedą vienas kitą įsimylėti. Dar po kelių taurelių nusprendėme, kad nuotaika pakankamai pakili, ir galime eiti. Įkišau ranką į kišenę ieškodamas pinigų sumokėti ir aptikau Berės raštelį.

— Velnias! — nusikeikiau. — Vėluoju. Eime.

Susimokėjom ir išėjom. Karštį išsklaidė vasaros lietus. Kiaurai permirkę, trankantis griaustiniui ir žybsint žaibui, mudu su Čaku pro automobilio langelį dainavome Berei. Atsisveikindamas Čakas ją pabučiavo ir pasuko prie savo automobilio. Sušukau jam pavymui:

— Ei, pamiršau paklausti, kur pradėsi rytoj?

— Nežinau, brolau, nežinau.

— Palauk — pasižiūrėsiu, — išsitraukęs grafiką pamačiau, kad iš pradžių dirbsiu su Čaku. — Ei, pradėsime kartu!

— Šaunu, brolau, šaunu. Iki pasimatymo.

Jis man patiko. Buvo juodaodis ir ištvėrė. Su juo ištversiu ir aš. Liepos pirmoji nebeatrodė tokia baisi.

Berei kėlė nerimą tai, kad baimės neigimą atmiešiau burbonu. Aš kvailiojau, o ji rimtai aiškino, girdi, pirmą kartą užmiršęs, kad turiu su ja susitikti, parodžiau, kokių problemų mums gali kilti per šiuos metus. Bandžiau papasakoti jai apie susirinkimą, bet nesugebėjau. Kai juokdamasis pasakojau apie Harį Arklį ir bezdalę Džeinę Dou, ji nesijuokė.

— Kaip gali iš to juoktis? Jie atrodo verti gailesčio.