Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Jie ir yra jo verti. Man regis, neigimo principas nedavė vaisių.

— Davė. Todėl ir juokiesi.

Pašto dėželėje radau tėvo laišką. Jis buvo optimistas ir jungtukų meistras. Visus laiškus jis rašė vienodai: frazė — jungtukas — frazė.

...Žinau, kad medicinoje reikia labai daug ko išmokti ir visa tai nauja. Visą laiką tai neapsakomai įdomu ir nėra nieko įstabesnio už žmogaus kūną. Netrukus sunkioji fizinė darbo dalis pasidarys įprastas dalykas ir turi žiūrėti savo sveikatos. Trečiadienio pavakarę surinkau aštuoniasdešimt taškų ir pradedu mušti taikliau...

Berė, anksti paguldžiusi mane į lovą, grįžo namo. Netrukus mane apgaubė aksominė miego skraistė ir įsuko į sapnų kaleidoskopą. Patenkintas, netgi laimingas, nebejaučiantis baimės, šypsodamas suniurnėjau „Sveikas, sapne“, ir netrukus Anglijoje, Oksforde, pietavau Baliolo koledžo valgykloje tarp dviejų septynių šimtmečių senumo koledžo tarybos narių ir valgiau prėską maistą iš porcelianinių lėkščių — svarstėme, kaip keistuoliai vokiečiai, penkiasdešimt metų plušę prie milžiniško žodyno, į kurį norėjo įtraukti visus kada nors vartotus lotyniškus žodžius, priėjo tik prie raidės K; paskui buvau berniūkštis ir po vakarienės išbėgęs į vasaros prieblandą su beisbolo pirštine rankoje vis straksėjau šiltoje prietemoje; paskui mane pagavo baimės sūkurys, ir pamačiau, kaip keliaujantis cirkas krenta nuo stačios uolos į jūrą, ir rykliai puola taršyti mėsingas kengūras ir koalas, o grimuotas nuskendusio klouno veidas pranyksta šaltame ne žmogaus pagamintame marinate...

3

Pirmą kartą limpį man tikriausiai parodė Dručkis. Dručkis buvo mano pirmasis rezidentas, padėjęs iš GMM studento tapti „Dievo narnų“ internu. Jis buvo nuostabas, kažkoks stebuklas. Gimęs Brukline, patirties įgavęs Niujorke, šnekus, draugiškas, tvirtų įsitikinimų, nepaprastai sumanus, kompetentingas, Dručkis buvo fantastiškas — pradedant žvilgančiais juodais plaukais ir guviomis juodomis akimis, atsikišusiais pagurkliais, milžinišku juosmeniu, verčiančiu diržo sagtį lyg žvilgančią žuvį pilvu į viršų, ir baigiant plačiais juodais batais. Tik Niujorkas atsitokėjęs nuo jo gimimo galėjo jį išmaitinti. Atsilygindamas Dručkis skeptiškai žiūrėjo į visą laukinį kraštą, egzistuojantį į vakarus nuo tos didžiosios sienos — Riversaid Draivo. Vienintelę šio rafinuoto provincialumo išimtį, aišku, sudarė Holivudas, Žvaigždžių Holivudas.

Liepos pirmąją pašę septynių ryto mane prarijo „Dievo namai“, ir kojos nunešė nesibaigiančiu tulžies spalvos šešto aukšto koridoriumi. Čia buvo VI pietų skyrius, kur turėjau pradėti darbą. Medicinos sesuo įspūdingai plaukuotais dilbiais parodė man skyriaus vedėjo kabinetą — čia turėjo prasidėti vizitacija. Atidariau duris ir įėjau. Mane apėmė tikrų tikriausia baimė. Kaip per Berę pasakė Froidas, mano baimė buvo „tiesus it šūvis“.

Prie stalo sėdėjo penkiese: Dručkis; internas Veinas Potsas, pietietis, kurį pažinojau GMM, malonus, bet depresijos kamuojamas, sugniuždytas, paniuręs vyrukas, vilkintis šiugždžia balta uniforma išsipūtusiomis nuo instrumentų kišenėmis; kiti trys nekantravo griebtis darbo, tad supratau, kad jie — medicinos praktiką atliekantys GMM studentai. Kiekvienas internas ištisus metus turėjo tąsytis su vienu GMMS.

— Beveik metas, — tarė Dručkis atsikąsdamas bandelės. — Kur antras geltonsnapis?

Nusprendęs, kad jis turi galvoj Čaką, atsakiau:

— Nežinau.

— Ak tie geltonsnapiai, — tarė Dručkis. — Per juos aš pavėluosiu į pusryčius.

Suskambo pypsis, ir mudu su Potsu sustingome. Pypsėjo Dručkio aparatas: DRUČKI, SKAMBINKIT OPERATORIUI, JUMS SKAMBINA IŠ MIESTO. DRUČKI, TUOJ PAT SKAMBINKIT OPERATORIUI, JUMS SKAMBINA IŠ MIESTO.

— Sveikas, Marėjau, kas naujo? — pasakė į mikrofoną Dručkis. — Puiku! Ko? Pavardės? Žinoma, žinoma — juokų darbas, palūkėk.

Atsigręžęs į mus Dručkis paklausė:

— Na, geltonsnapiai, ar žinot kokią lengvai įsimenamą daktaro pavardę?

Galvodamas apie Berę atsakiau:

— Froidas.

— Froidas? Ne. Sugalvokit kitą. Tuč.

— Jungas.

— Jungas? Jungas. Marėjau? Sugalvojau. Pavadink jį daktaro Jungo. Puiku. Atmink, Marėjau, mudu praturtėsim. Susikrausim milijonus. Iki.

Dručkis atsisuko į mus su patenkinta šypsena veide ir tarė:

— Turtai. Cha. Gerai, vizitaciją pradėsim be to terno.

— Puiku! — sušuko vienas iš GMMS ir pašoko ant kojų. — Aš atvešiu vežimuką su ligos istorijomis. Nuo kurio skyriaus galo pradėsim?

— Sėsk! — paliepė Dručkis. — Apie kokias ligos istorijas čia šneki?!

— Argi mes neisim vizituoti? — paklausė GMMS.

— Vizitaciją atliksim štai čia.

— Bet... bet nejaugi neisim žiūrėti ligonių?

— Terapijoje beveik nėra reikalo apžiūrinėti ligonius. Beveik visiems pacientams geriau, jeigu jų neapžiūrinėja. Matot šituos pirštus?

Įdėmiai pažvelgėm į trumpus ir storus Dručkio pirštus.

— Šitie pirštai neliečia kūnų, nebent būtų neišvengiama. Jeigu norit apžiūrinėti kūnus — eikit ir apžiūrinėkit. Aš prisižiūrėjau jų, ypač limpių, tiek, kad man užteks iki gyvenimo pabaigos.

— Kas yra limpis? — paklausiau.

— Kas yra limpis? — pakartojo Dručkis. Vos pastebimai šypsodamas jis ėmė sakyti paraidžiui: L, I...

Jis sustojo prašiepęs lūpas prieš tardamas I ir įsmeigė akis į tarpdurį. Jame stovėjo Čakas, apsivilkęs pėdas siekiantį rudą odinį apsiaustą su gelsvai rudo kailio apvadais, užsidėjęs akinius nuo saulės ir rudą odinę skrybėlę plačiais kraštais su styrančia raudona plunksna. Jis ėjo nevikriai, nes avėjo batais su platforma, ir atrodė, lyg kiaurą naktį būtų šokęs.

— Ei, brolau, kas čia dedasi? — paklausė Čakas ir sudribęs ant artimiausios kėdės prisidengė akis išvargusia ranka. Demonstratyviu gestu prasisegė apsiaustą ir numetė ant stalo stetoskopą. Įrankis buvo sulaužytas. Metęs į jį akį tarė:

— Regįs, būsiu sulaužęs stetoskopą. Sunki dienelė laukia.

— Tu panašus į gatvių plėšiką, — pastebėjo kažkuris GMMS.

— Gerai sakai, brolau. Supranti, Čikagoje, iš kurios atvykau, bičai būna tik dviejų tipų — tie, kurie plėšia, ir tie, kuriuos plėšia. Taigi jeigu nesirengi kaip plėšikas, brolyti, tave iškart apiplėšia. Įkirtai?

— Įkirsti nebūtina, — atsakė Dručkis, — klausykit manęs. Neturėjau šiandien būti jūsų rezidentu. Jums buvo paskirta moteris, vardu Džo, bet jos tėvas vakar nusižudė šokęs nuo tilto. Namų vadovybė sukeitė užduotis, tad pirmas tris savaites jūsų rezidentu būsiu aš. Po to, ką padariau pernai būdamas internu, valdžia nenori duoti man naujokų internų, bet neturėjo kitos išeities. Kodėl valdžia nenorėjo, kad jūs susipažintumėt su manim pirmąją darbo dieną? Nes sakau viską kaip yra — nemalu šūdo, o Ungurys ir Kojis nenori, kad jūs per anksti nusiviltumėt. Jie teisūs — jeigu šiandien pasiduosit tokiai depresijai, kokia apims jus vasarį, tuomet vasarį nušoksit nuo tilto kaip Džo tėtušis. Kojis ir Ungurys nori, kad puoselėtumėt iliuzijas ir nepasiduotumėt panikai. Nes aš žinau, kokie persigandę jūs, trys nauji ternai, šiandien esat.

Man jis velniškai patiko. Jis buvo pirmas, pasakęs mums, kad žino apie mus kamuojančią baimę.

— O dėl ko reikėtų pulti į depresiją? — paklausė Potsas.

— Dėl limpių, — atsakė Dručkis.

— O kas yra limpis?

Už durų pasigirdo laibas įkyrus šauksmas: TRAUKIS TRAUKIS, TRAUKIS...

— Kas šiandien budi? Jūs, trys internai, budėsit pakaitomis ir ligonius priimsit hospitalizacijai tik budėjimo dieną. Kas priima šiandien?