Сэмуэль Шэм - Dievo namai

taip pat praturtėti.

— Bemalas Diasas del Kastiljas,

Meksikos nukariavimo istorija 2

„Dievo namus“ 1913 metais įsteigė, Amerikos Izraelio tautos“ nariai, kai medicininį išsilavinimą įgiję jų Sūnūs ir Dukros dėl diskriminacijos negalėjo gauti gerų internatūrų gerose ligoninėse. Tas didis paminklas steigėjų pasiaukojimui netrukus ėmė vilioti ką tik iškeptus daktarus ir buvo palaimintas sąjunga su GMM — Geriausia (pasaulyje!) medicinos mokykla. Pasiekusi šį aukštą lygį, ligoninė viduje skilo į daugybę hierarchijų, kurių apačioje atsidūrė būtent tie žmonės, kuriems ji buvo sukurta, — medicinos personalas, o žemiausia šio grandimi, kaip ir reikėjo tikėtis, tapo internas.

Paleidęs šūvį iš medikų hierarchijos viršūnės, neišvengiamai kliudydavai interną, bet kitų hierarchijų apačioje šis buvo tik netiesioginis taikinys. Pasitelkę į pagalbą visokių painių gudrybių, interną bet kuriuo metu galėjo išnaudoti privatūs gydytojai, ligoninės administracija, slaugos, ligonių ir socialinės rūpybos skyrių personalas, telefonų ir pranešimų gaviklių operatoriai ir ūkio skyriaus darbuotojai. Pastarieji klodavo lovas, reguliuodavo šilumą ir šaltį, tvarkė tualetus ir patalynę bei vadovavo remonto darbams. Internai buvo visiškai jų valioje.

„Dievo namų“ medikų hierarchija buvo piramidė: jos apačioje buvo daugybė, viršuje — vienas. Turint galvoje mentalitetą, kurio reikėjo norint užsikarti į jos viršų, ji veikiau panėšėjo į ledų porciją nusigauti į aukštybes tegali laižydamas. Kadangi nuolatos laižydavai pirmą aukščiau tavęs sėdinčią subinę, iš saujelės viršūnės prieigose nebeliko nieko, išskyrus liežuvius. Pavaizduotas schematiškai toks medikas atrodė kaip homunkulas su milžinišku liežuviu, uždengiančiu beveik visas smegenis. Toji ledų porcija buvo maloni tuo, kad iš apačios aiškiai matei, kaip vyksta laižymas: subinlaižiai it godūs optimistiški vaikigaliai, vidurvasarį įsisukę į ledainę, lyžt lyžt lyžt vis laižė. Reginys buvo įspūdingas.

„Dievo namai“ garsėjo savo pažangumu, ypač elgesio su medicinos personalu požiūriu. Tai buvo viena pirmųjų ligoninių, ėmusių nemokamai teikti šeimų konsultavimo paslaugas, o kai neišdegė, pradėjusi propaguoti ištuokas. Per darbo ligoninėje laikotarpį vidutiniškai kokie aštuoniasdešimt procentų medicininį išsilavinimą turinčių Sūnų ir Dukterų, pasinaudoję šiuo siūlymu, palikdavo sutuoktinius ir susidėdavo su kokia žavinga būtybe iš privačių gydytojų, ligoninės administracijos, slaugos, ligonių ir socialinės rūpybos skyrių personalo, telefonų ir pranešimų gaviklių operatorių ar ūkio skyriaus darbuotojų. Namai pažangos keliu nuėjo dar toliau: valdžia nusprendė, kad būtina supažindinti pradedančiuosius internus su jų laukiančiais ateinančių metų siaubais atsargiai, todėl pasikvietė visai dienai pokalbių, o per pertrauką pavaišino „B-M Delikatesų“ parduotuvėje užsakytais pietumis. Pokalbiai vyko pirmadienį, birželio trisdešimtąją — išvakarėse dienos, kai turėjome pradėti internatūrą. Per šį renginį mus turėjo supažindinti su kiekvienos hierarchijos atstovais.

Sekmadienio popietę, prieš „B-M Delikatesų“ pirmadienį, prieš šiurpųjį liepos pirmosios antradienį, gulėjau lovoje. Birželiui baigiantis paskutinį kartą skaisčiai suspindo saulė, bet aš neatitraukiau užuolaidų. Niksonas vėl buvo išvykęs į viršūnių susitikimą masturbuoti Kosygino, „Mo“ Dyn netvėrė pykčiu, nežinodama, kurią suknelę rengtis į Votergeito bylos nagrinėjimą, o mane kamavo skausmas. Tai nebuvo netgi šiais laikais madingas susvetimėjimo skausmas ar nuobodulys, kuris tuo metu pjovė daugelį amerikiečių, žiūrinčių televizijos dokumentinį filmą „Laudai, Kalifomijos šeima“, rodžiusį tris jų automobilius, prašmatnų namą su inksto formos baseinu ir be vienintelės knygos. Skausmą man kėlė baimė. Nors visuomet būdavau šaltakraujis, šįsyk taip bijojau, kad ėjau iš proto. Siaubą man varė tai, kad tapau „Dievo namų“ internu.

Lovoje gulėjau ne vienas. Šalia buvo Berė. Mūsų santykiai, atlaikę traumą, mano patirtą per GMM praleistus metus, klestėte klestėjo: turtingi spalvų, pagardinti linksmybių, juoko, rizikos ir meilės. Be to, lovoje šalia manęs gulėjo dvi knygos, pirmoji — mano tėvo dantisto dovana — „internatūros“ knyga, pavadinta „Kaip išgelbėjau pasaulį nesusitepęs baltos uniformos“; joje internas vis atlėkdavo paskutinę akimirką, imdavo vadovauti kitiems ir šūkčiodamas trumpus nurodymus išgelbėdavo nelaimėlius, jau susiruošusius į aną pasaulį; kitą knygą nusipirkau pats, ji vadinosi „Patarimai pradedančiajam internui“. Tai buvo vadovas, kuriame surašyta viskas, ką turi žinoti. Kol jį naršiau, gydytoja psichologė Berė susirangiusi skaitė Froidą. Po kelių minučių tylos sudejavau, paleidau vadovą iš rankų ir užsitraukiau paklodę virš galvos.

— Gelbėkit, geeelbėkit! — išlemenau.

— Rojau, tavo būklė baisi.

— Ar mano popieriai prasti?

— Visai. Praėjusią savaitę paguldžiau į ligoninę pacientą, kurį aptiko susirietusį po užklotais visai kaip tu dabar, bet nerimo simptomai nebuvo tokie akivaizdūs kaip tavo.

— Ar gali paguldyti mane į ligoninę?

— Turi sveikatos draudimą?

— Gausiu tik prasidėjus internatūrai.

— Tuomet turėsi gultis į valstybinę ligoninę.

— Ką man daryti? Viską išbandžiau, bet vis tiek esu mirtinai išsigandęs.

— Pamėgink neigimo principą.

— Neigimo?

— Taip. Tai primityvi gynybos forma. Stenkis neigti, kad ta baimė egzistuoja.

Taigi pamėginau neigti ją egzistuojant. Nors sekėsi nekaip, Berė padėjo man iškęsti naktį, o kitą, „B-M Delikatesų“ pirmadienio, rytą padėjo man nusiskusti, apsirengti ir nuvežė į „Dievo namus“ miesto centre. Kažkokia jėga neleido man išlipti iš mašinos, todėl Berė atidarė dureles, meilikavimais išprašė mane lauk ir įspraudė į ranką raštelį, kuriame buvo parašyta: „Susitiksime čia 17.00. Linkiu sėkmės. Myliu, Berė“. Ji pakštelėjo man į skruostą ir nuvažiavo.

Stovėjau tvankumoje priešais didžiulį šlapimo spalvos pastatą su iškaba DIEVO NAMAI. Ekskavatorius ant grandinės pakabintu rutuliu daužė vieną namo sparną; kaip skelbė užrašas, vietoj jo turėjo išdygti ZOKO SPARNAS. Jausdamas, kaip toks pat rutulys trankosi mano smegeninėje, įėjau į Namus ir susiradau susirinkimų kambarį. Atsisėdau. Vyriausiasis rezidentas, pavarde Ungerbergas, pravardžiuojamas Unguriu, sakė sveikinimo kalbą. Žemas, putlus, baisiausiai išsičiustijęs Ungurys ką tik buvo baigęs gastroenterologijos praktiką. „Dievo namai“ kaip tik specializavosi gastroenterologijoje. Vyriausiojo rezidento pareigybė buvo pačiame ledų porcijos viduryje; Ungurys žinojo: jeigu tuos metus gerai pasistengs, aukščiau sėdintys subinlaižiai duos jam nuolatinį etatą, ir jis taps nuolatiniu subinlaižiu. Jis buvo tarsi jungiamoji grandis tarp internų ir visų kitų, todėl, girdi, jis „tikisi, jog kreipsitės į mane iškilus bet kokiai bėdai“. Tai sakant, jo žvilgsnis nuslydo į viršesniuosius subinlaižius, susėdusius prie stalo. Tas suktas žmogutis skleidė kažkokį glitų skystį. Kalbėjo jis pernelyg žvaliai, nejusdamas mūsų baimės. Negalėjau sutelkti dėmesio, tad ėmiau dairytis po kambarį į kitus pradedančiuosius internus — ant kėdės sudribusį malonų juodaodį vaikiną, prisidengusį delnu akis, tartum būtų pavargęs; didesnį įspūdį darė milžinas tankia ruda barzda, vilkintis juodu odiniu švarku, užsidėjęs prigludusius akinius nuo saulės, ant piršto sukiojantis juodą motociklininko šalmą. Kažkoks keistuolis.