Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Svaigalai padėdavo „Dievo namuose“, ir aš prisimenu geriausią savo draugą Čaką, juodaodį interną iš Memfio, kuris juodoje rankinėje visuomet nešiodavosi butelį burbono „Jack Daniels“ toms itin sunkioms akimirkoms, kai jį itin skaudžiai užgaudavo limpiai arba Namų mokslinčiai, tokie kaip vyriausiasis rezidentas ar pats vyriausiasis gydytojas, visuomet žiūrėję į Čaką kaip į bemokslį likimo nuskriaustąjį, nors iš tikrųjų jis buvo išsilavinęs, likimo pamalonintas ir geresnis gydytojas negu kas nors kitas toje ligoninėje. Girta galva mąstau, jog tai, kas nutiko Čakui Namuose, velniškai liūdna, nes anksčiau jis buvo linksmas pokštininkas, o dabar jų palaužtas virto liūdnu paniurėliu, todėl jo akyse dabar mačiau kiek įpykusio, kiek sugniuždyto žmogaus žvilgsnį, kurį vakar žiūrėdamas mūsų prancūzišką televizorių pastebėjau Niksono akyse, kai tas, įteikęs atsistatydinimo prašymą, stovėjo ant sraigtasparnio laiptelio Baltųjų rūmų pievelėje iškėlęs praskėstus smilių ir didįjį pirštą — graudžiai netinkantį ženklą, kuris šįkart reiškė ne pergalę, o pralaimėjimą; tuomet durys užsidarė, Niksonas pranyko, filipiniečiai susuko raudoną kilimą, ir Džeris Fordas, veikiau pritrenktas negu pagarbus, apkabinęs žmoną iš lėto grįžo į prezidentūrą. Limpiai, ak tie limpiai...

— Po paraliais, viskas tau kelia mintis apie limpius, — sako Berė.

— Nesuvokiau, kad mąstau balsu.

— Tu niekados to nesuvoki, bet pastaruoju metu nuolat taip darai. Niksonas, limpiai — pamiršk tuos limpius. Čia limpių nėra.

Žinau, kad ji klysta. Vieną vaiskią dieną iš dyko buvimo vienas patraukiu nuo kapinių kaimelio viršuje snūdžių vingiuotu keliu, iškilusiu virš pilies, bažnyčios, priešistorinių urvų, aikštės ir toli apačioje — upės slėnio. Mažytės lyg vaikiški žaislai tuopos ir romėnų tiltas rodo, kur eina kelias ir teka ledynmečio palikta viso šio grožio kūrėja mūsų upė. Dar niekad nebuvau ėjęs tuo keteros keliu. Imu atsipalaiduoti, juntu tai, ką jau esu patyręs: ramybę, palaimingą nieko neveikimo būseną. Dienos ima atrodyti ramios, šiltos, nusėtos nugludintais atodūsio nostalgijos akmenukais. Gamta čia tokia dosni, kad paukščiai nesulesa visų prinokusių gervuogių. Stabtelėjęs kelias nusiskinu. Burnoje pajuntu sultingai grikšint. Mano sandalai šlepsi asfaltu. Žiūriu į gėles, kurios besivaržydamos spalvomis ir formomis vilioja bites jas išžaginti. Pirmą kartą daugiau kaip po metų jaučiuosi ramus, niekas pasaulyje nereikalauja iš manęs pastangų, viskas man natūralu, vientisa ir sveika.

Už posūkio pamatau didelį pastatą, panašų į beprotnamį ar ligoninę, su užrašu „Hospice“ ant durų. Mano oda ima dilgčioti, plaukeliai ant sprando pasišiaušia, dantys susikanda. Aišku, čia juos pamatau. Jie išvežti į sodelį ir susodinti saulės atokaitoje. Tie žilaplaukiai, išbarstyti sodo žalumoje, atrodo lyg nužydėjusios pienės lauke, gležni voratinkliai, laukiantys paskutinio savo vėjelio. Limpiai. Spoksau į juos. Pamatau simptomus. Diagnozuoju jų ligas. Einant pro šalį, jų akys, rodos, mane seka, tarsi įveikę savo silpnaprotystę jie bandytų pamoti ranka, ar pasakyti bonjour , ar parodyti kokį kitą žmogiškumo likutį. Tačiau jie nemoja, nesako bonjour , nerodo jokio kito žmogiškumo likučio. Sveikas, įdegęs saulėje, girtas, prisivalgęs gervuogių, viduje besijuokiantis ir bijantis to juoko, jaučiuosi puikiai. Visuomet puikiai jaučiuosi pamatęs limpį. Dabar aš juos myliu.

— Na, Prancūzijoje gal ir yra limpių, bet tau nereikia jais rūpintis.

Berė vėl ima valgyti artišoką, ir jos smakru nuteka padažas. Jinai jo nesišluosto. Ne tokia. Jai patinka aliejaus klampumas ir acto gaižumas. Jai patinka savo pačios nuogybė, nerūpestingumas, laisvumas ir aliejuotas smakras. Jaučiu, kad ją apima jaudulys. Ji vėl meta į mane žvilgsnį. Gal aš pasakiau tai balsu? Ne. Mudu žiūrime vienas į kitą, o padažas tuo metu varva nuo smakro jai ant krūties. Abu žiūrime. Padažas tiriamai, iš lėto šliaužia oda į pietus — spenelio link. Netardami nė žodžio spėliojame, ar aliejui pavyks iki jo nusigauti — o gal nukryps į šalį, į krūtinės duobutę ar tarp krūtų. Mintyse vėl grįžtu prie medicinos — galvoju apie pažastinių limfmazgių karcinomą. Apie mastektomiją. Galvoje pasipila krūvos skaičių. Berė šypsosi man nenujausdama, kad mintyse keliauju į mirtį. Padažas nenukrypsta į šalį — nuteka ant spenelio ir ant jo pakimba. Mudu šypsomės.

— Mesk tas įkyrias mintis apie limpius ir priėjęs jį nulaižyk.

— Jie vis vien gali sukelti man skausmą.

— Ne, negali. Nagi eikš.

Priglaudžiu lūpas prie spenelio, ir liežuvį nutvilko padažas. Pajuntu, kaip spenelis ima kilti, bet vaizduotėje esu visai kitur — širdies smūgio ištikto ligonio palatoje. Žmonių čia sausakimša, aš atėjau paskutinis. Lovoje guli jaunas ligonis. Jis intubuotas, prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Rezidentas bando įkišti į veną storą vamzdelį, o medicinos studentas be perstojo laksto aplink lovą. Visi esantys kambaryje žino, kad ligonis mirs. Atsiklaupusi ant lovos ligoniui uždarą širdies masažą daro viena iš intensyviosios terapijos skyriaus seserų — rudaplaukė iš Havajų puikiomis šlaunimis ir dideliais papais. Havajiški papai. Jisai buvo jos ligonis, ir ji pirmoji atėjo nustojus plakti širdžiai. Stebiu atsistojęs tarpduryje: jos baltas sijonėlis užsismaukė į viršų, todėl lenkdamasi prie ligonio parodo visą užpakalį. Ji mūvi gėlėtomis bikinio kelnaitėmis. Pro baltų elastingų pėdkelnių siūles beveik matau jos gėdos lūpas. Galvoju apie Havajus. Aukštyn žemyn, aukštyn žemynuos pasturgalis juda aukštyn žemyn, o aplink vien kraujas, vėmalai, šlapimas, šūdai ir žmonės. Bangos plaka vulkaninės kilmės paplūdimius — aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Ne užpakaliukas, o fantastiškas prašmatnus limuzinas. Priėjęs prie jos uždedu ant jo ranką. Ji atsigręžia, pamato, kas ją liečia, sako, ė, sveikas, Rojau, ir toliau maigo krūtinę. Kol ji juda aukštyn žemyn, masažuoju jai šiknytę — mano ranka be perstojo sukasi ratu. Kuždu jai į ausį kažką nešvankaus. Suėmęs abiem rankom nutraukiu pėdkelnes, paskui iki kelių nusmaukiu kelnaites. Ji vis spaudo ligoniui krūtinę. Tuomet aš vieną ranką įkišu jai į tarpkojį, o kita braukau aukštyn žemyn per jos šlaunų vidinę pusę tuo pačiu ritmu, kaip ji maigo krūtinės ląstą bandydama atgaivinti ligonį. Laisvąja ranka ji atsagsto mano baltas kelnes ir sugriebia už stačios varpos. Neįtikėtina įtampa Girdėti šauksmai, Adrenalino!“ ir „Defibriliatorių!“

Galop visi pasiruošia uždėti defibriliatoriaus elektrodus ant ligonio krūtinės ir paleisti elektros srovę per mirštančią širdį. Kažkas surinka: „Visi traukitės nuo lovos!“, ir havajietė šliaužte užšliaužia man ant varpos.

— Įjunkit srovę!

SSZZZZZZ.

Įjungia aparatą. Kūnas konvulsiškai pakyla į viršų, nes raumenys susitraukia nuo 3000 voltų, bet širdies monitorius brėžia tiesią liniją. Širdis nebegyva. Į palatą įeina internas Piepis. Ligonis jo. Piepis atrodo nusiminęs. Rodos, tuoj apsiašaros. Paskui pamato, kaip mudu su havajiete tvatinamės, ir jo akyse atsispindi nuostaba. Atsisukęs į jį sakau:

— Nenukabink nosies, Piepi, kai tau stovi, depresija niekuomet neapims.

Fantazija baigiasi tuo, kad jaunasis ligonis miršta, o mes visi guodžiamės dulkindamiesi ant slidžių nuo kraujo grindų. Prieš pasiekdami orgazmą mes traukiame:

— Kaip aš noriu sugrįžti į šiaudinę trobytę Kulakahoj, HAVAAAA-JUOOOOSE

II. „DIEVO NAMAI“

Mes atvykom čia tarnauti Dievui,

Читать дальше