Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— ...taigi padėsiu jums dieną naktį. O dabar su dideliu malonumu pristatau jums vyriausiąjį gydytoją, daktarą Koimaną.

Iš kampo, kur stovėjo, prie pranešėjo stalo nelenkdamas per kelius kojų priėjo mažytis džiūsna su klaikiu purpuriniu apgamu ant skruosto. Jis vilkėjo ilgu nelyginant mėsininko chalatu; ilgas senamadiškas stetoskopas vingiavo krūtine, pilvu ir paslaptingai dingo kelnėse. Mintyse man šmėstelėjo klausimas: KUR NUEINA TAS STETOSKOPAS? Jis buvo nefrologas: inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslės, šlaplės ir geriausias užsilaikiusio šlapimo draugas Folio kateteris.

— Mūsų ligoninė ypatinga, — aiškino vyriausiasis. — Iš dalies — dėl saitų su GMM. Noriu papasakoti jums vieną istoriją apie GMM, iš kurios įsitikinau, kokie nepaprasti yra GMM ir „Dievo namai“. Tai istorija apie vieną GMM daktarą ir GMM seserį, vardu Pegė. Tą istoriją išgirdęs įsitikinau, kaip svarbu būti mokymo baze tokiai...

Mano mintys ėmė klajoti. Kojis buvo liesesnis Ungurio variantas, tarsi todėl, kad kol užuot nykęs skelbė straipsnius, idant taptų vyriausiuoju, iš jo iščiulpė visus žmogiškuosius syvus, ir jis liko perdžiūvęs, dehidravęs ir net uremiškas. Tai štai kokia ta ledų porcijos viršūnė — staiga visiems jis tapo vyriausiuoju, ir dabar nuolatos ne tiek laižė kitiems, kiek kišo, kad laižytų jam.

— ...tuomet Pegė priėjo prie manęs ir su nuostaba veide tarė: „Daktare Koimanai, kaip jūs galėjot suabejoti, ar tas nurodymas buvo įvykdytas? Jei GMM gydytojas liepia GMM seseriai ką nors padaryti, galit būti tikras, kad viskas bus atlikta, ir atlikta deramai“.

Kojis nutilo, tarsi laukdamas plojimų. Jo žodžius pasitiko tyla. Nusižiovavau ir man dingtelėjo, kad mano mintys peršoko prie dulkinimosi.

— ...jūs nudžiugsite sužinoję, kad šįmet...

— KKCHAAA! KKCHAAA!

Kojį pertraukė juodu odiniu švarku vilkinčio terno kosulio protrūkis, nuo kurio jis išsižiojęs dvilinkas susirietė ant kėdės.

— ...Pegė ateis pas mus, į Namus, iš miesto ligoninės.

Paskui Kojis ėmė dėstyti, koks šventas dalykas yra žmogaus gyvybė. Kaip popiežius savo pareiškimuose jis pabrėžė, kaip svarbu visuomet daryti viską, kad ligonis liktų gyvas. Tuo metu mes nė nenujautėme, koks pragaištingas bus šis nuncijaus patarimas. Baigęs Kojis grįžo į savo kampą ir vėl ten atsistojo. Rodės, nei Ungurys, nei Kojis gerai nesuvokia žmogiškumo esmės.

Kiti kalbėtojai buvo žmogiškesni. Tipas iš ligoninės administracijos, vilkintis mėlynu sportiniu švarku su auksinėmis sagomis, paaiškino mums, esą „ligos istorijos yra oficialūs dokumentai“, ir papasakojo, kaip Namus neseniai padavė į teismą todėl, kad kažkoks ternas norėdamas pajuokauti ligos istorijoje parašė, neva slaugos namuose ligonį taip ilgai laikė lovoje, jog atsirado pragulu, nuo kurių šis perkeltas į Namus mirė; perkaręs jaunas kardiologas, pavarde Pinkusas, kalbėjo, kokią didelę svarbą užkertant kelią širdies ligoms turį hobiai; jis pats turįs du — „bėgiojąs, kad palaikytų formą, ir žvejojąs, kad nuramintų nervus“, ir pridūrė, esą šįmet apžiūrinėjant kiekvieną ligonį mums pasirodys, jog girdime sistolinius širdies ūžesius, bet iš tikrųjų tai tik pneumatiniai kūjai Zoko sparne, todėl galim jau dabar išmesti savo stetoskopus; Namų psichiatras, liūdnos išvaizdos vyras su smailia barzdele, pažiūrėjo į mus maldaujančiomis akimis ir pranešė, kad visuomet galim kreiptis į jį pagalbos. Paskui mus visus pribloškė tardamas:

— Internatūra — ne teisės mokykla, kur liepia dairytis į šalis ir kur ne visi baigia semestrą. Čia jausite įtampą, ir visiems bus sunku. Jeigu ji pernelyg ims slėgti, na... Kasmet bent jau vienos medicinos mokyklos vadovybei — o kartais dviejų ar trijų — tenka tarp absolventų ieškoti pamainos nusižudžiusiems bendramoksliams...

— K-HMMM! K-HMMM!

Ungurys krenkštė. Jam nepatiko kalbos apie savižudybę, ir atsikrenkšdamas jis bandė padaryti joms galą.

— ...čia, „Dievo namuose“, nebūna metų, kad kas nenusižudytų...

— Ačiū, daktare Frankai, — pertraukė jį Ungurys imdamasis vadovauti, vėl sutepdamas susirinkimo ratus, kad jis nuriedėtų prie paskutinio kalbėtojo mediko, ligoninės privačių gydytojų atstovo daktaro Perlšteino.

Apie Perlą buvau girdėjęs dar GMM. Kadaise dirbdamas vyriausiuoju rezidentu norėdamas praturtėti netrukus metė akademinę veiklą; vyresniam partneriui išvykus į Floridą atostogų iš jo praktikos pasigrobė pakankamai pacientų savajai ir, greitai įdiegęs kompiuterių technologiją, kuria visiškai automatizavo savo kabinetą, Perlas tapo turtingiausias iš turtingųjų Namų privatų. Kaip gastroenterologas, turintis nuosavą rentgeno aparatą savo kabinete, jis aptarnavo labiausiai pasiturinčias miesto žarnas. Jis buvo gydytojas Zokų šeimos, tai jos pneumatiniai kūjai Zoko sparne privers mus išmesti stetoskopus. Tvarkingas, apsikabinėjęs brangakmeniais, su gražia eilute, jis mokėjo valdyti žmones, tad po kelių sekundžių mes atsidūrėme jo valioje:

— Klysta kiekvienas internas. Svarbiausia — nepadaryti tų pačių klaidų antrą kartą ir nepridaryti aibės klaidų vienu metu. Man atliekant internatūrą čia, šiuose Namuose, vienas kolega, trokšdamas išgarsėti akademiniame pasaulyje, numarino ligonį. Kai šio artimieji neleido atlikti skrodimo, internas vidurnaktį nusivežė numirėlį į lavoninę ir pats išskrodė. Jį sučiupo ir griežtai nubaudė — išsiuntė į gūdžius Pietus, ir ten visų užmirštas jis ligi šiol praktikuoja. Taigi atminkite: neleiskite susižavėjimui medicina užgožti jūsų atjautos žmonėms. Internatūros metai gali būti įstabūs. Man jie buvo pirmieji žingsniai link to, kas esu ir ką turiu šiandien. Nekantrauju dirbti su jumis, visais iki vieno. Geriausios kloties, vaikinai, geriausios kloties.

Kadangi lavonai man kelia pasišlykštėjimą, jis galėjo manęs ir neperspėti. Mano kolegas jo žodžiai nuteikė kitaip. Šalia manęs sėdintį Huperį, itin energingą terną, su kuriuo buvome bendrakursiai GMM, mintis pačiam atlikti skrodimą, matyt, nepaprastai sujaudino. Jo akys suspindo, jis kone tirtėdamas ėmė siūbuoti ant kėdės pirmyn atgal. Kitus audrina keisti dalykai, pamaniau.

Kai buvo padarytas šis simboliškai humanistinis pareiškimas, sėdome prie kompiuterių, o Ungurys išdalijo mums visų metų grafikus. Didžiakrūtė paauglė atsistojusi vedė mus popierių labirintu. Ji kalbėjo apie „rimtą problemą, su kuria susidursite per internatūrą — kaip rasti vietą automobiliui pastatyti“. Paaiškinusi kelias painias Namų mašinų stovėjimo aikštelių schemas, ji išdalijo leidimų statyti automobilius lipdukus ir įspėjo:, Atminkite: ne vietoje pastatytas mašinas mes nutempiame, ir mums tai velniškai patinka. Kol statomas Zoko sparnas, verčiau klijuokite lipdukus iš vidinės priekinio stiklo pusės, nes pastaraisiais mėnesiais statybininkai nuplėšo visus leidimus, kuriuos tik pamato. O jei ketinate važinėti motociklais — galit pamiršti. Kas vakarą gaujos paauglių pralekia pro aikštelę su žirklėmis varžtams karpyti, todėl jokiam motociklui čia nesaugu. Dabar užpildykime blankus, kad mums galėtų sumokėti. Visi atsinešėte pusminkščius pieštukus, ar ne?“

Velniai rautų — pamiršau. Visą gyvenimą nieko daugiau neveikiau, tik stengiausi nepamiršti atsinešti tą pusminkštį pieštuką. Ko gero, nė karto neprisiminiau. Šiaip ar taip, visuomet atsirasdavo tokių, kurie prisimindavo. Blankus užpildžiau.

— Turbūt norėsite nueiti į savo skyrius susipažinti su ligoniais prieš pradėdami rytoj darbą, — pasakė Ungurys, ir susirinkimas baigėsi. Nuo šių žodžių mane nukrėtė šiurpas, taigi, nors ir kaip stengiausi, nepavyko ir toliau neigti, kad juntu baimę. Su kitais išėjau iš kambario. Atsilikęs atsidūriau ketvirtame aukšte ir pradėjau vaikščioti iš vieno koridoriaus galo į kitą. Gal dešimt metrų nuo laiptinės ant minkštasuolių sėdėjo du ligoniai. Moteris skaisčiai geltona oda, išduodančia sunkią kepenų ligą, sėdėjo prasižiojusi į dienos šviesos lempas; išskėstų jos kojų kulkšnys buvo ištinusios, skruostai įdubę. Plaukus prilaikė lankelis. Šalia jos sėdėjo sukriošęs senis; tankūs žili jo plaukai styrojo į visas puses ant gyslų išvagotos jo kaukolės. Senis kaip prisuktas šaukė: