Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Aš, — atsakė Potsas.

— Gerai, nes tą baisų garsą skleidžia limpis. Jei neklystu, Ina Guber, kurią pernai priėmiau šešis kartus. Limpis, tiksliau sakant, limpė. Limpis yra žodžių Lauk Iš Mano Palatos santrumpa. Tuos žodžius norisi ištarti, kai trečią valandą nakties tau atsiunčia ligonį iš slaugos namų.

— Mano galva, tai nelabai taktiška, — paprieštaravo Potsas. — Kai kurie mūsų kitaip žiūri į senus žmones.

— Manot, aš neturiu senelės? — pasipiktinęs paklausė Dručkis. — Turiu. Jinai — mieliausia, švelniausia, nuostabiausia senutė. Jos kukuliai lipte lipa iš puodo — tenka juos prismeigti, kad galėtum suvalgyti. Jų veikiama sriuba bando kilti į orą, todėl mes valgom pasilipę ant kopėčių — grandom maistą nuo lubų. Aš ją... — Dručkis nutilo, nusišluostė ištryškusias ašaras ir tyliai kalbėjo toliau: — Aš ją labai myliu.

Pagalvojau apie savo senelį. Aš irgi jį mylėjau.

— Tačiau limpiai nėra tik mieli senukai, — aiškino Dručkis. — Limpiai — žmonės, praradę tai, kas daro žmogum. Jie nori mirti, o mes jiems neleidžiam. Mes žiauriai elgiamės su limpiais, nes juos gelbėjam, o jie atsilygina visomis keturiomis priešindamiesi, kad juos gelbėtume. Jie kelia skausmą mums, mes keliam skausmą jiems.

— Nesuprantu, — tarė Potsas.

— Suprasi pamatęs Iną. Klausykit: nors aš neapžiūrinėju ligonių, kai manęs prireiks, visada jums padėsiu. Jei esat išmintingi, mane išnaudosit. Kaip tie išpuošti laineriai, bagažu skraidinantys limpius į Majamį: „Aš esu Dručkis, skriskit man ant sprando“. O dabar perverskim korteles.

Dručkio pasaulio veiksmingumas buvo pagrįstas aštuonių iš dvylikos centimetrų kortelėmis. Tokio dydžio kortelės jam neapsakomai patiko. Paskelbęs, esą „nėra žmogaus, kurio medicininių duomenų nebūtų galima surašyti aštuonių iš dvylikos kortelėje“, jis padėjo ant stalo du storus pluoštus. Dešinįjį pasiliko sau. Kitą su dublikatais padalijo į tris dalis ir davė po vieną kiekvienam naujokui. Kiekvienoje kortelėje buvo ligonis — mūsų ligoniai, mano ligoniai. Dručkis paaiškino, kad per vizitaciją jis atsiversiąs kurią nors kortelę, pasakysiąs pavardę ir lauksiąs, kol ternas pakomentuos pasiektą pažangą. Ne, pažangos jis nesitikįs, bet jis privaląs turėti kokių nors duomenų, kad vėliau susitikęs Ungurį ar Kojį galėtų glaustai „pamalti jiems šūdo“. Kiekvieną dieną pirmiausia bus peržiūrėtos kortelės ligonių, paguldytų išvakarėse budėjusio terno. Dručkis aiškiai pasakė, kad jam nerūpi įmantrūs postringavimai apie akademines ligos teorijas. Ne, jis ne prieš akademines teorijas. Atvirkščiai, jis — vienintelis rezidentas, turintis savą visų esamų ligų žinyną, surašytą aštuonių iš dvylikos kortelėse. Jam neapsakomai patinkąs žinynas, surašytas tokio dydžio kortelėse.

Jam neapsakomai patinka viskas, kas surašyta aštuonių iš dvylikos kortelėse. Tačiau Dručkis griežtai nustatęs prioritetus, o jų svarbiausias — maistas. Kol tas įspūdingas proto bakas per tą godžią burnos žarną nebuvo pripildytas degalų, Dručkio pakantumas medicinai — tiek akademinei, tiek kitokiai — bei visam kitam buvo labai menkas.

Vizitacijai pasibaigus Dručkis nuėjo pusryčiauti, o mes — į skyrių susipažinti su mūsų kortelėse surašytais ligoniais. Pažaliavęs Potsas tarė:

— Rojau, aš nervinuosi kaip kekšė bažnyčioje.

Mano GMMS Levis norėjo apžiūrinėti ligonius su manim, bet nuvijau jį į biblioteką — GMMS ten be galo patinka. Čakas, Potsas ir aš sustojome prie gydytojų kabineto, ir sesutė apžėlusiomis rankomis pasakė Potsui, kad pirmoji pacientė, kurią tas šiandien turės hospitalizuoti, — ant neštuvų gulinti Ina Guber. Ina buvo mėsos kalnas, tiesus sėdintis ant neštuvų, lyg kokią uniformą vilkintis chalatą, kurio priekyje puikavosi užrašas „Naujosios Masados slaugos narnai“. Gniauždama rankinę Ina žaibavo akimis ir laibu balsu spiegė: TRAUKIS TRAUKIS TRAUKIS...

Potsas pasielgė taip, kaip mokė vadovėliai — prisistatė tardamas:

— Laba diena, ponia Guber. Aš esu daktaras Potsas. Aš jumis rūpinsiuos.

Ina dar labiau pakėlusi balsą suspigo:

— TRAUKIS TRAUKIS TRAUKIS...

Tuomet Potsas pabandė prašnekinti ją pasitelkęs į pagalbą kitą vadovėliuose aprašytą būdą — paspaudė jai dešinę ranką. Greita lyg žaibas Ina rankine smogė jam iš kairės, ir jis atatupstas trenkėsi į pertvarą. Smūgio nuožmumas Potsą pribloškė. Kasydamasis galvą jis paklausė seselės Maksinos, ar Ina turinti privatų gydytoją, kuris galėtų suteikti jam informacijos.

— Taip, — atsakė Maksina. — Tai daktaras Kreinbergas. Mažylis Otas Kreinbergas. Jis stovi ten — rašo į Inos paskyrimo lapą nurodymus.

— Privatūs gydytojai negali rašyti nurodymų, — pareiškė Potsas. — Tokia taisyklė. Nurodymus rašo tik internai ir rezidentai.

— Mažylis Otas kitoks. Jis nenori, kad jūs rašytumėt nurodymus jo ligoniams.

— Tuoj pat su juo apie tai pasikalbėsiu.

— Nepavyks. Mažylis Otas su internais nesišneka. Jis jūsų nekenčia.

— Jis manęs nekenčia?

— Jis nekenčia visų. Matot, prieš trisdešimt metų jis padarė kažkokį išradimą, susijusį su širdim, ir tikėjosi gauti Nobelio premiją, bet negavo, todėl jį graužia apmaudas. Jis nekenčia visų, ypač internų.

— Na ką, brolyti, — tarė Čakas, — ši ligonė aiškiai nepaprasta. Iki pasimatymo.

Mintis, kad teks apžiūrinėti ligonius, taip mane baugino, jog suviduriavęs atsisėdau tualete, pasidėjęs ant kelių atverstą vadovą „Patarimai pradedančiajam internui“. Pypsis pranešė: DAKTARE BASAI, ATEIKITE Į VI PIETŲ SKYRIŲ, DAKTARE BASAI...

Žinutė pataikė tiesiai į mano išangės sutraukiamąjį raumenį. Mano padėtis dabar buvo be išeities. Bėgti nebegalėjau. Nuėjau į savo skyrių ir bandžiau apžiūrinėti ligonius. Apsirengiau gydytojo uniformą, pasiėmiau savo juodą krepšį ir patraukiau į palatas. Visiškai sutrikau. Jie buvo ligoniai, o viskas, ką žinojau, buvo bibliotekose, surašyta popieriuje. Bandžiau skaityti jų ligos istorijas. Žodžiai susiliejo, mano mintys blaškėsi tarp infarktu, aprašytų „Patarimuose pradedančiajam internui“, Berės, to keisto Dručkio, įnirtingo Inos išpuolio prieš vargšelį Potsą ir Mažylio Oto, kurio pavardė nepadarė įspūdžio Stokholme. Lyg vis tos pačios oro uoste grojamos melodijos mano galvoje sukosi sakinys, padedantis įsiminti išorinės miego arterijos atšakas: Ar Semą Labai Erzina Ožys, Pradūręs Sidabrinį Indą? Tiesą sakant, prisiminiau tik žodį Ožys, reiškiantį occipitalis — pakaušinę. Bet, po velnių, kokia iš to nauda?

Mane apėmė panika. Galų gale mane išgelbėjo riksmai, pasigirdę iš įvairių palatų. Staiga pagalvojau apie zoologijos sodą — čia iš tiesų žvėrynas, o ligoniai — gyvūnai. Senukas su žilų plaukų kuokštu, stovintis ant vienos kojos pasiremdamas ramentu ir skleidžiantis nerimastingus čirškesius, — garnys; stambi valstietiškos išvaizdos lenkė su panašiomis į ližes rankomis ir dviem krūminiais dantimis, kyšančiais iš plačios lyg ryklio nasrai burnos, virto hipopotamu. Beždžionių čia buvo daugybės rūšių, netrūko ir kiaulių. Tačiau mano zoologijos sode nebuvo didingų liūtų nei meilių koalų, nei kiškučių, nei gulbių.

Išsiskyrė du eksponatai. Pirmasis, telyčia, vardu Sofija, kurią jos privatus gydytojas hospitalizavo dėl pagrindinio nusiskundimo: „Mane apėmė depresija, man visą laiką skauda galvą“. Jos privatus daktaras Pucelis kažkodėl liepė atlikti kuo nuodugniausią gastroenterologinį tyrimą, susidedantį iš bario klizmos, viršutinės virškinamojo trakto dalies patikrinimo, plonųjų žarnų kontrasto pasažo, sigmoidoskopijos ir kepenų skenavimo. Nesupratau, koks čia ryšys su depresija ir galvos skausmais. Įėjęs į jos palatą, pamačiau senutę su plinkančiu žmogeliu, kuris atsisėdęs ant lovos švelniai glostė jai ranką. Kaip miela — pamaniau — sūnus atėjo jos aplankyti. Tai buvo ne sūnus, o daktaras Bobas Pucelis, kurį Dručkis apibūdino kaip „mėgėją laikyti rankas iš turtingo rajono“. Prisistačiau; man paklausus, kam reikia tirti viršutinę virškinamojo trakto dalį depresijos kamuojamai ligonei, jo išraiška pasidarė kvaila. Pasitaisęs varlytę jis burbtelėjo „susikaupusios dujos“, pabučiavo Sofiją ir išskubėjo lauk. Sumišęs išsikviečiau Dručkį.