Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Ir juokdamasis išėjo pro duris.

Ina šaukė mataruodama galvą, tad jos klyksmas TRAUKIS TRAUKIS TRAUKIS... buvo dar įspūdingesnis.

Palikę ją suraišiotomis rankomis ir kojomis, su styrančiais virš ausų avino ragais, ėjome vizituoti toliau.

Kadangi „Dievo namai“ buvo GMS mokomoji bazė, kiekvienas skyrius turėjo dėstytoją — privačių gydytojų ar subinlaižių atstovą, kuris kas dieną vesdavo mokomuosius užsiėmimus. Mūsų dėstytojas buvo Džordžas Donovicas, privatus gydytojas, neblogai dirbęs tais laikais, kai dar nebuvo išrastas penicilinas. Pasirinktas ligonis buvo šiaip jau sveikas jaunuolis, kurį hospitalizavo įprastiniam inkstų funkcijos tyrimui. Mano GMMS Levis pristatė šį atvejį, o Donovico prispirtas dėl diagnozės, ką tik grįžęs iš bibliotekos, kur prisiskaitė menkai žinomų diagnozių, pareiškė „amiloidozė“.

— Tipiškas GMMS elgesys, — suniurnėjo Dručkis mums susispietus aplink ligonio lovą. — GMMS išgirsta už lango kaukšint kanopas, ir pirmiausia jam šauna į galvą mintis apie zebrą. Šis vaikinas uremiškas nuo inkstus pažeidusios grįžtamosios infekcijos, patirtos vaikystėje. Beje, vaistų nuo amiloidozės nėra.

— Amiloidozė? — paklausė Donovicas. — Sumanu. Parodysiu jums paprastą šios ligos testą — ligoniui net nereikės keltis iš lovos. Kaip žinote, sergantiems šia liga lengvai atsiranda mėlynės — netgi labai lengvai.

Donovicas ištiesė ranką ir spustelėjo ligoniui dilbio odą. Nieko neatsitiko. Suglumęs jis burbtelėjo, girdi, „kartais tenka pamygti smarkiau“; suėmęs odą patempė į viršų ir iš visų jėgų pasuko. Ligonis suspigo, pašoko į viršų ir iš skausmo ėmė verkti. Nuleidęs akis Donovicas pamatė nurovęs didoką gabalą mėsos nuo vyruko dilbio. Iš žaizdos tryško kraujas. Išbalęs Donovicas nežinojo, ką daryti. Susigėdęs jis bandė prilipdyti tą mėsgalį tapšnodamas per jį, tarsi šitaip galėtų pritvirtinti. Galų gale sumurmėjo: „Labai atsiprašau“, ir išbėgo iš palatos. Šaltakraujiškai, įgudusiais judesiais Dručkis sutvarstė žaizdą, ir mes išėjom.

— Na, tai ką sužinojote? — paklausė Dručkis. — Sužinojot, kad uremikų oda gležna ir kad mūsų privatūs gydytojai yra Šūdžiai. Ką dar? Ko šitam vargšui šmikiui dabar reikia saugotis?

GMM studentai pasiūlė keletą zebrų, ir Dručkis liepė jiems užsičiaupti. Mudviem su Potsu niekas neatėjo į galvą.

— Infekcijos, — tarė Čakas. — Sergantieji uremija turi saugotis infekcijos.

— Būtent, — patvirtino Dručkis. — Bakterijų miesto. Atliksime visus bakteriologinius tyrimus. Jeigu ne Donovicas, tą vyruką rytoj būtų išrašę namo. Dabar, jeigu liks gyvas, gulės čia ne vieną savaitę. O jeigu jis apie tai žinotų, Donovico lauktų Etikos pažeidimo miestas.

Išgirdę tą mintį GMMS vėl atkuto. Jie sudarė daugumą tarp mažumos grupių, o vadinamoji socialinė medicina tuo metu buvo labai madinga. GMMS norėjo pranešti ligoniui, kad jis gali paduoti Donovicą į teismą.

— Nieko neišeis, — paaiškino Dručkis, — nes kuo prastesnis privatus gydytojas, tuo gražiau jis moka slaugyti, taigi tuo daugiau jį vertina ligonis. Jeigu gydytojas pasiduoda per televiziją peršamam „daktaro“ įvaizdžiui, ligonis — tuo labiau. Iš kur pacientas gali žinoti, kurie privatūs gydytojai turi du nulius?

— Du nulius? — paklausiau.

— Licenciją žudyti, — paaiškino Dručkis. — Metas pietauti. Išaugintos bakterijos parodys, kur Donovicas kišo pirštus prieš bandydamas nugalabyti tą vargšą uremišką bičą.

Dručkis buvo teisus. Iš žaizdos išaugo mįslingos spalvingos bakterijos, tarp jų ir rūšis, gyvenanti tik naminės anties tiesiojoje žarnoje. Dručkis susijaudino ir net norėjo parašyti straipsnį „Ančiašiknio Donovico atvejis“. Ligonis flirtavo su mirtimi, bet ištempė. Jį išrašė po mėnesio. Vyrukas pamanė, kad brangaus garbingojo gydytojo nuplėštajam nuo rankos oda — įprasta, net būtina sėkmingo gydymo Namuose dalis.

Kai Dručkis nuėjo pietauti, o mes pasilikom, vėl apėmė siaubas. Maksina paprašė išrašyti Sofijai paskyrimą aspirinui nuo galvos skausmo, ir pasirašinėdamas suvokiau būsiąs atsakingas už visas komplikacijas, tad sustojau. Ar paklausiau Sofijos, ar ji nėra alergiška aspirinui? Nepaklausiau. Nuėjau ir pasiteiravau. Nealergiška. Vėl pradėjau išrašinėti vaistą ir vėl sustojau. Aspirinas sukelia opas. Ar noriu, kad ši vargšė MSNJAN mirtų nukraujavusi nuo opos? Reikės palaukti Dručkio ir paklausti, ar vaistas tiks. Jis grįžo.

— Noriu paklausti, Dručki.

— Atsakysiu. Aš visados turiu atsakymą.

— Ar galiu duoti Sofijai dvi tabletes aspirino nuo galvos skausmo?

Žiūrėdamas į mane taip, tarsi būčiau iš kitos planetos, Dručkis atsakė:

— Ar girdėjai, ko ką tik manęs klausei?

— Girdėjau.

— Klausyk, Rojau. Motinos duoda aspirino kūdikiams. Tu pats geri aspiriną. Ką čia sumanei?

— Man regis, aš tik bijau pasirašyti receptą.

— Ji nesunaikinama. Nusiramink. Aš juk sėdžiu čia, ar ne?

Jis užkėlė kojas ant pertvaros ir ėmė skaityti The Wall Street Journal. Išrašiau aspirino ir jausdamasis kaip paskutinis mulkis nuėjau aplankyti gorilos Zeiso pavarde. Šiam bjauraus būdo keturiasdešimt dvejų metų vyrui, sergančiam sunkia širdies liga, reikėjo pakeisti lašelinę. Pasisakiau pavardę ir pabandžiau. Rankos drebėjo, karštoje palatoje prakaito lašai kapsėjo ant sterilių įrankių. Nepataikiau į veną, ir Zeisas sukliko. Antrą kartą dūriau lėčiau; Zeisas pasimuistė, sudejavo ir sušuko:

— Padėkit, sesele! Skausmai krūtinėj! Atneškit nitroglicerino!

Puiku, Bašai: pirmasis tavo ligonis nesveika širdim, o tu sukelsi jam širdies smūgį.

— Man širdies smūgis!

Nuostabu. Kviesk gydytoją. Pala — tu pats esi gydytojas.

— Jūs tikras gydytojas ar kas? Neškit nitroglicerino! Greičiau!

Pakišau tabletę jam po liežuviu. Jis liepė man dingti iš akių. Visas sugniuždytas gailėjausi negalįs to padaryti.

Diena, kupina įstabių medicinos požiūriu akimirkų, slinko toliau. Mudu su Potsu glaudėmės prie Dručkio nelyginant ančiukai prie motinos. Dručkis sėdėjo ir užkėlęs kojas ant pertvaros skaitė, dėdamasis pasinėręs į akcijų, obligacijų ir prekių pasaulį, tačiau kaip karalius, pažįstantis savo karalystę ne blogiau negu savo paties kūną, savo inkstų tvinkčiojimu jaučiantis tolumoje siaučiantį potvynį, o pilnais viduriais — gausų derlių, jis, rodės, juste juto visas skyriuje kylančias problemas; jis mus mokė, įspėjo, padėjo mudviem su Potsu. Veikė jis kartą, vos vieną kartą, bet greitai ir didvyriškai. Gėdytis dėl savo veiksmų jam tikrai nereikėjo.

Į „Dievo namus“ atėjo planinis ligonis, vardu Leo. Jis atiteko Potsui. Sulysęs, žilaplaukis, draugiškai nusiteikęs, šiek tiek dūstantis Leo stovėjo prie gydytojų kabineto, pasidėjęs lagaminą prie kojų. Mudu su Potsu prisistatėme jam ir ėmėme šnekučiuotis. Potsas nudžiugo, kad pagaliau atsirado ligonis, kuris gali su juo kalbėtis, kuris nėra mirtinai sergantis ir kuris jo netalžys. Mudu su Potsu nežinojome, kad Leo tuoj tuoj pamėgins mirti. Bekikendamas iš Potso anekdoto, Leo pamėlynavo ir pargriuvo ant grindų. Mudu su Potsu stovėjome netekę žado, nekrutėdami, sustingę, negalėdami pasijudinti. Mano galvoje sukosi vienintelė mintis: „Kaip nesmagu vargšeliui Leo!“ Dručkis metė akį, pašoko ant kojų, sušuko: „Padaužykit jį!“ Buvau apimtas tokios panikos, kad to nepadariau, be to, man tai atrodė gan melodramatiška — pribėgo prie mūsų, padaužė Leo į krūtinę, ėmė pūsti Leo į burną orą, padarė Leo uždarą širdies masažą, prijungė Leo lašelinę, šaltakraujiškai ir kartu virtuoziškai atgaivino sustojusią Leo širdį ir organizavo Leo grįžimą iš mirusiųjų pasaulio. Jam į pagalbą atskubėjo didžiulė minia, neleidusi mudviem su Potsu kuo nors prisidėti. Man buvo gėda, jaučiausi niekam tikęs. Leo juokėsi iš mūsų anekdotų; jo bandymas mirti buvo kažkoks siurrealistiškas, ir aš neigiau jo buvimą. Dručkis pasirodė nuostabiai, jo elgesys su širdies smūgio ištiktu ligoniu buvo tikras meno kūrinys.