Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Nesuprantu, — pasiskundžiau. — Čia ne medicina, čia ne tai, už ką aš pasirašiau. Tikrai nemaniau, kad turėsiu išrašinėti nurodymus klizmoms prieš žamaknisį.

— Žamaknisis — svarbus dalykas, — paprieštaravo Dručkis.

— Nejaugi čia nėra normalių ligonių?

— Jie ir yra normalūs ligoniai.

— Tikrai ne. Tarp jų beveik nėra jaunų.

— Sofija jauna. Jai šešiasdešimt aštuoneri.

— Kažkokia beprotystė — vien seniai ir žarnyno tyrimai. Šįryt čia atėjęs tikėjausi visai ko kito.

— Žinau. Aš irgi ne to tikėjausi. Mes visi tikimės Amerikos Medicinos Svajonės — baltų uniformų, išgydytų ligonių, rezultatų. Šiuolaikinė medicina kitokia. Jos esmė — Potsą lupa Ina. Ina, kuriai reikėjo leisti mirt prieš aštuonerius metus, kai raštu to prašė Naujosios Masados slaugos namuose. Medicina — gulėjimas lovoje iki komplikacijų, „Mėlynojo kryžiaus“ išmokos už rankų laikymą ir visa kita, ką šiandien matei. Na, dar retkarčiais įmestas mirti koks Leo.

Prisiminęs Rokitanskių senutes, pasakiau:

— Tu per daug ciniškas.

— Tai Ina aptalžė Potsą ar ne?

— Aptalžė, bet tai dar ne visa medicina.

— Gerai sakai. Nepaisant viso mūsų išmanymo, mūsų bendraamžiai miršta.

— Ciniška.

— A, taip, — atsakė Dručkis; jo akys žibėjo. — Niekas nenori, kad jau dabar tai sužinotumėt. Todėl jie ir norėjo, kad iš pradžių dirbtumėt su Džo, o ne su manim. Gaila, kad nemoku meluoti. Nesvarbu — vis vien kol kas nepavyks jūsų nuvilti. Kaip ir sekso, visko turėsit paragauti patys. Kodėl neini namo?

— Turiu darbo.

— Nepatikėsi ir tuo, bet didžioji dalis tavo padaryto darbo nueis perniek. Rūpinantis šitais limpiais tavo darbas nė velnio nepadės. Ar žinai, su kuo atsisveikini?

Nežinojau.

— Su galimu Didžiojo Amerikos medicinos išradimo — daktaro Jungo prietaiso — tėvu. Pinigų jis atneš daugiau negu žvaigždžių žamaknisis.

— Po velnių, kas tai per išradimas?

— Pamatysi, — patikino Dručkis, — pamatysi.

Jis išėjo. Be jo man pasidarė baisu, jo žodžiai kėlė man nerimą. Turiu paragauti pats? Kai penktoje klasėje paklausiau vieno italiuko, kodėl jam patinka seksas, jis atsakė: „Todėl, kad man būna gera“. Negalėjau suprasti, kaip žmogus gali kažką daryti tik todėl, kad nuo tojam gera. Kažkokia nesąmonė!

Prieš išeidamas norėjau atsisveikinti su Mole. Sutikau ją nešančią išpilti antį. Ėjau šalia ir girdėjau, kaip šūdai teliūskuojasi metaliniame inde.

— Nelabai romantiškas būdas su kuo nors susitikti.

— Per romantiškus praeityje turėjau visokių nemalonumų, — atsakė ji. — Už tai šitoks gerokai tikroviškesnis.

Atsisveikinau ir nuvažiavau namo. Saulė buvo kažkoks svetimas pasiligojęs daiktas, skleidžiantis miestui raudonai įkaitusį užkratą. Jaučiausi toks pavargęs, kad man sunku buvo vairuoti — baltos linijos vingiavo skersai kelio lyg kokia matoma traukulių tampomo epileptiko aura. Žmonės, kuriuos mačiau, man atrodė keisti, tarsi sirgtų liga, kurią sugebėčiau diagnozuoti. Niekas neturėjo teisės būti sveikas, nes mano pasaulis buvo vien ligos. Net liemenėlių nenešiojančios moterys, kurių krūtinių duobutėse susikaupė prakaitas ir kurių speneliai styrojo laukdami sodrios, tvankios vasaros nakties, dar erotiškesnės nuo liepos žiedų ir geidulio apimtų kūnų kvapų, man atrodė ne tiek sekso objektas, kiek anatomijos pavyzdžiai. Krūtų ligos. Ėmiau niūniuoti — ir dar bosanovos ritmu: „Dėl visko kalta karcinoma, je, je, je...“

Pašto dėžutėje radau raštelį: „Mąstau apie tave dažnai, matau apsirengusį baltai. Žinau, sunki interno dalia, bet vis tiek sugrįši pas mane. Su meile, Berė“. Nusirengdamas mąsčiau apie Berę. Mąsčiau apie Molę. Apie Potsą ir jo tvinkčiojantį mėlyno plieno galą, bet mano paties mėlyno plieno galas tą naktį netvinkčiojo, nes mane užkamavo ir man nieko nebereikėjo — sekso ir meilės taip pat. Atsiguliau ant vėsių antklodžių, kurios buvo minkštutėlės tartum kūdikio padukas, tartum kūdikio burnos vidus, ir galvojau apie tą mįslingąjį Dručkį. Galvojau, kad mirtis — keistas, velniškai keistas dalykas. Aišku kaip ir tai, kad žolė yra žalia.

4

Kai kitą rytą įėjau į VI pietų skyrių jusdamas lūkesčiu atmieštą baimę, išvydau itin keistą vaizdą: Potsas sėdėjo gydytojų kabinete, pažiūrėti — iššautas iš patrankos: balta jo uniforma purvina, lygūs šviesūs plaukai susivėlę, panagės kruvinos, batai apvemti, akys paraudusios — sergančio triušio akys. Šalia priraišiota prie kėdės vis dar su, Avinų“ šalmu ant galvos sėdėjo Ina. Potsas kažką rašė į jos ligos istoriją. Ina išsilaisvino, suspigo TRAUKIS TRAUKIS TRAUKIS... ir drožė jam kairiu kumščiu. Įsiutęs Potsas — švelnusis Moljerą skaitantis Potsas iš prašmatniosios Legaro gatvės Potsų — sušuko: „Rupūs miltai, Ina, užsičiaupk, kad tave kur velniai, ir elkis kaip žmogus!“, ir stumtelėjęs vėl pasodino ant kėdės. Negalėjau tuo patikėti. Vos vieną naktį išbudėjęs džentelmenas iš Amerikos pietų virto sadistu.

— Sveikas, Potsai, kaip sekėsi praėjusią naktį?

Pakėlęs galvą su ašaromis akyse jis atsakė:

— Kaip sekėsi? Klaikiai. Dručkis man sakė: „Nesijaudink, privatūs gydytojai žino, kad dirba nauji internai, todėl priima tik kritinius ligonius“. Ir kas atsitiko? Gavau pusšešto kritinio ligonio.

— O iš kur pusė?

— Perkėlė iš kito skyriaus į terapinį. Paklausiau apie tai Dručkio, ir jis atsakė: „Kadangi hospitalizuojant prisidėjai tik per pusę, apžiūrėk tik pusę ligonio“.

— Katrą pusę?

— Sako, katrą nori. Kai turi reikalų su tokiais ligoniais, Rojau, siūlau viršutinę.

Ina vėl pakilo. Tuo metu, kai Potsas stumtelėjo ją sodindamas ant kėdės, pasirodė Dručkis su Čaku. Dručkis tarė:

— Matau, nepaklausei mano patarimo ir davei Inai skysčių, ar ne?

— Taip, pone, — susigėdęs atsakė Potsas. — Daviau jai skysčių, ir jūs buvot teisus — ji ėmė smurtauti. Ėmė elgtis kaip psichopate, todėl daviau jai raminamųjų — torazino.

— Ko jai davei? — paklausė Dručkis.

— Torazino.

Dručkis pratrūko juoktis. Garsus sodrus juokas riedėjo iš jo akių skruostais, pagurkliais, pilvo lašinių rievėmis.

— Torazino! — pakartojo jis. — Štai kodėl ji elgiasi kaip šimpanzė. Jos kraujospūdis ne aukštesnis kaip šešiasdešimt. Pamatuokit. Potsai, tu nepakartojamas. Pačią pirmą internatūros dieną bandai nužudyti limpę torazinu. Girdėjau, kad jūs, pietiečiai, aršūs, bet čia jau riba.

— Aš nebandžiau jos nužudyti...

— Sistolinis kraujospūdis — penkiasdešimt penki, — tarė GMMS Levis.

— Paguldykit ją ant lovos galva žemyn, — paliepė Dručkis. — Tegul į ją priplūsta kraujo.

Kai Levis su medicinos seserim nunešė Iną į jos palatą, Dručkis mums paaiškino, kad torazinas limpiams mažina kraujospūdį, todėl aukštesnę veiklą reguliuojantys organai negauna kraujo.

— Ina stengėsi ištrūkti, kad galėtų atsigulti. Tu vos jos nepribaigei.

— Bet praėjusią naktį ji padūko...

— Sutemų efektas, — atsakė Dručkis. — Ligoninės limpius jis nuolatos veikia. Jų pojūčiai ir taip atbukę, o kai saulė nusileidžia ir stoja tamsa, jie ima kraustytis iš proto. Eime, peržvelgsime korteles. Torazinas? Geras bajeris!

Dručkis pervertė korteles, pradėdamas nuo penkių su puse ligonio, pavertusių Potsą sadistu. Kaip ir išvakarėse, paaiškėjo, kad didžiuma to, ką išmokau apie mediciną GMM, arba nereikalinga, arba klaidinga. Taigi skysčiai tik pablogino dehidravusios Inos būklę. Nuo depresijos ją gydyti reikėjo bario klizmomis, o trečiam Potso hospitalizuotam ligoniui, vyrui, kuris skundėsi pilvo skausmais ir kuris žinojo, kad „jūs, gydytojai, visi nacistai, bet dar nesu visai įsitikinęs, kuris jūsų Himleris“, reikėjo ne bario klizmos ir žarnaknisio, o to, ką Dručkis pavadino ŠTIŠ Į PSICHIATRIJOS SKYRIŲ.