Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Man labai patinka susitikti su jumis, maloniais jaunais daktarais, — tarė ji.

— Ar seniai klijuojate vokus juosta?

— Aštuoneri metai. Ar dar ilgai man reikės juos lipdyti?

— O kas atsitinka, kai neprilipdot?

— Vokai nepasikelia.

Išrašiau jai receptą lipniai juostai. Ji pastvėrė man ranką ir ėmė tauškėti, kokia laiminga esanti, kad esu jos daktaras. Man buvo sunku jos klausytis, nes dėl priklijuotų vokų akys iššoko ant kaktos lyg kokiai gelmių pabaisai; jai nepavyko išsipasakoti visos gyvenimo istorijos tik todėl, kad seselė atvedė kitą ligonę — šiandien paskutinę. Tai buvo hipertenziška penkiasdešimt ketverių metų juodaodė Mej, kurios pagrindinis nusiskundimas buvo: „Man gelia sąnarius, kai žaidžiu krepšinį su vaikais“. Be to, ji prašė apžiūrėti jai dubenį. Apžiūrinėjama Mej ėmė skelbti Jehovos liudytojų evangeliją, o apsirengusi be perstojo tauškėjo apie religiją, šeimos istoriją ir išgyvenimus, patirtus su kitais „Dievo namų“ ambulatorinės poliklinikos ternais, paskui paliko kelias Jehovos liudytojų knygeles ir išėjo. Tos moterys be galo mėgo lankytis pas daktarus.

Įėjęs į Čako kabinetą pamačiau, kad pas jį irgi MSNJAN. Jis darė kažką, ko dar nebuvau matęs darant nė vieno gydytojo. Tam jam prireikė ruletės ir krūties.

— Matai, brolyti, ši ponia sako, kad jai didėja krūtis.

— Tik viena?

— Taigi. Todėl nusprendžiau ją išmatuoti ir pažiūrėti, ar per ateinančias dvi savaites paaugs.

Grįžęs į ligoninę jaučiausi be galo pakiliai. Mane apėmė neregėtas jaudulys, kad esu daktaras. Buvau kietas studijų metais, tai kodėl negaliu būti toks pat kietas Namų gydytojas? Juk pats Perlas prieš kelias valandas pasveikino mane puikiai parengus ligonį žarnaknisiui. Jausdamasis visai kaip daktaras Kilderas, sėdėjau šiltos saulės nutviekstame gydytojų kabinete. Palatoje kitapus koridoriaus mačiau Molę, žvitriąją persišviečiančią Molę: palinkusi virš lovos ji taisė paklodę. Kojas ji laikė tiesiai, tad jos sijonėlis užsismaukė virš šlaunų, ir kai ji galop ištiesė ranką į tolimąjį lovos kraštą, sijonėlio padurkas pakilo virš užpakaliuko, nušviesdamas mane vaivorykščių ir gėlių raštais mergaičiukės kelnaičių, kurios buvo glaudžiai aptempusios sėdmenų klostes, gaubiančias ten slypintį sultingą moterišką daikčiuką. Pajutau nedrąsų kirbėjimą ir krebždesį baltos savo uniformos kelnėse.

— Pasilenkimas Ištiestomis kojomis, — balsas buvo Dručkio. Jis atsisėdo šalia manęs ir atsivertė The Wal l Street Journa l .

— Kas?

— Medicinos sesers manevras, kai ji lenkiasi per juosmenį ir parodo užpakalį. Vadinamas Sesutės manevru pasilenkiant ištiestomis kojomis. Jo išmoksta medicinos seserų mokykloje. Kaip IŠŠTIŠINSI Sofiją? Ji jau baigia įsitaisyti, todėl perspėju — šįsyk ji nejuokais puceliuosis. Ji gali išbūti čia ne vieną mėnesį.

— Puceliuosis?

— Prisimeni, jos privatus gydytojas — Bobas Pucelis. Jis taiko įprastinį metodą: paguldo MSNJAN, atlieka vieną tyrimą, sukelia komplikacijas, atlieka kitą tyrimą, kad galėtų nustatyti komplikacijų kilmę, sukelia naujų komplikacijų, ir taip toliau, kol ligonis sulimpėja ir tampa NEBEIŠŠTIŠINAMAS. Nejaugi tu nori, kad ta MSNJAN virstų dar viena Ina Guber? Užkirsk kelią tokiems ketinimams pačioje pradžioje. Tuoj pat ko nors griebkis. Privalai padaryti, kad ji iš čia išsidangintų.

— Kaip?

— Atlik kokią skausmingą procedūrą. Ji nemėgsta skausmingų procedūrų.

— Negaliu sugalvoti nieko, kas jai tiktų.

— Na, jai skauda galvą, o vidurdienį vienu laipsniu pakyla temperatūra. Nesvarbu, kad čia beveik keturiasdešimt laipsnių ir kad visiems temperatūra pakilusi vienu laipsniu, nes jos ligos istorija jau PATEPLINTA per aukšta vidurdienio temperatūra. Be to, ji negali pasukti sprando. Taigi: galvos skausmai, karščiavimas, susuktas sprandas; diagnozė?

— Meningitas.

— Ką reikia daryti?

— Lumbalinę punkciją. Bet iš tikrųjų ji neserga meningitu.

— Dar neaišku. Jei nepunktuosi, gali pražiopsoti — kaip Potsas apsigavo su Geltonuoju Melionu. Ir nebijok sukelti skausmo Sofijai — ji rambi. Pilkoji Pantera. Paprašyk Molės pagalbos.

Metęs akį į laikraštį, Dručkis suniurnėjo:

— Dau Džonso indeksas pakilęs, pupyte, pakilęs. Gerai. Tikrai geras momentas išradimui.

— Kam?

— Išradimui, Išradimui! Didžiajam Amerikos Medicinos Išradimui!

Kaip galėjau nesimėgauti darydamas lumbalinę punkciją Sofijai, kai Dau Džonso indeksas pakilo virš spalvingo Amerikos užpakalio? Molė dar niekad nebuvo asistavusi punktuojant juosmenį, todėl mielai sutiko padėti. Mudu drauge įėjome į Sofijos palatą. Levis Pražuvėlis, mano GMMS, sėdėjo ant Sofijos lovos ir puceliavo jai ranką — „aiškinosi ligos istoriją“. Jis buvo tik pradedąs, nes klausė:

— Kaip atsidūrėte ligoninėje?

— Kaip atsidūriau? Daktaras Pucelis atvežė mane savo baltu „Kontinentaliu“.

Pertraukęs Levį pamokiau Molę, kaip laikyti Sofiją ant šono susirietusią vaisiaus įsčiose padėtyje nugara į mane. Kai Molė pasilenkusi virš Sofijos sučiupo ją už pakinklių ir sprando, išskėtusi rankas lyg Kristus ant kryžiaus, pamačiau, kad dvi viršutinės rauktinukais puoštos jos palaidinės sagutės prasisegusios, ir aš spoksau į gundantį tarpą tarp Molės krūtų, besiveržiančių iš nėriniuotų liemenėlės dubenėlių. Ji pamatė, kad aš pamačiau, ir nusišypsojusi tarė:

— Pradėkit.

Koks keistas kontrastas tarp tų dviejų moterų! Man kilo noras įkišti varpą Molei į tarpkrūtį. Tuo metu į palatą kyštelėjo galvą Potsas ir paklausė mūsų, ar nežinom, kur galima rasti Bibliją.

— Bibliją? Po galais, kam ji reikalinga?

— Paskelbti ligonį mirusiu, — atsakė Potsas ir vėl pranyko.

Mėginau prisiminti, kaip daroma lumbalinė punkciją. GMM man tai ypač prastai sekėsi, o punktuoti seną žmogų buvo dar sunkiau, nes raiščiai tarp stuburo slankstelių sukietėję nelyginant guanas ant senų uolų. Ir dar riebalai. Tie — mirtis ternui. Riebaluose išnyksta visi anatominiai orientyrai, todėl pro liumpsinčius lašinius užčiuopti laisvomis guminėmis pirštinėmis Sofijos juosmenį buvo neįmanoma. Pamanęs, kad jį aptikau, suvariau adatą; Sofija suspigusi pašoko į viršų, o kai kišau adatą giliau, ji vėl suklykė ir pašoko. Molės plaukai išsileido — šviesiu kriokliu užkrito ant seno, prakaituoto Sofijos liemens. Kaskart, kai žiūrėjau į Molės tarpkrūtį, man kildavo geismas, kaskart, kai Levis ką nors pasakydavo, mane apimdavo įsiūtis ir norėjau jį aptalžyti, ir kaskart, kai įkišdavau adatą giliau, Sofija iš skausmo pašokdavo. Mane ėmė pilti prakaitas. Pabandžiau durti į kitą tašką riebioje Sofijos nugaroje. Pro šalį. Pamėginau dar vieną. Vėl nepataikiau. Pastebėjau, kad iš odos sunkiasi kraujas, tad supratau, jog adata ne ten, kur turi būti. Kurgi durti? Sudrėkę nuo prakaito mano akiniai nukrito į sterilų lauką ir jį užteršė. Tą pat akimirką Molė paleido ligonę; Sofija išsitiesė, ir jau atrodė, kad KRIS kiek žemiau negu iš ortopedinio aukščio, bet mes laiku ją sugriebėme. Susigėdęs, savo pasipūtimą ištaškęs prakaitu Sofijai nuo galvos iki kojų, liepiau Leviui liautis kvailai šypsotis ir surasti Dručkį. Tas atėjo, akimirksniu privertė Molę apnuoginti papus, o Sofiją — kiaulišką nugarą, niūniuodamas televizijos reklamos melodiją, kuri skambėjo panašiai kaip „Ak, kad būčiau Oskaras Veineris“, tiksliu dūriu, kuris nebūtų padaręs gėdos Semui Snidui, be jokių pastangų prarėžė lašinius ir įbedė adatą į subarachnoidinį tarpą. Jo virtuoziškumas mane apstulbino. Žiūrėjome į besisunkiantį nugaros smegenų kanalo skystį. Dručkis pasivedėjo mane į šalį, kaip koks treneris apkabino per pečius ir sušnabždėjo: