Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Dūrei per sprindį nuo juosmens. Pataikei arba į inkstą, arba į žarnas. Melskis, kad į inkstą, nes jei į žarnas — Infekcijos miestas, ir ji gali būti paskutinį kartą IŠŠTIŠINTA — į patologiją.

— Į patologiją?

— Į lavoninę. Tada NEBEATŠOKS. Bet, man regis, pavyko. Klausykis.

AŠ NORIU NAMO AŠ NORIU NAMO AŠ NORIU...

Mane apėmė baimė, kad sukėliau infekciją, nuo kurios Sofija parkeliaus namo visiems laikams. Tarsi patvirtindamas mano nuogąstavimus Potsas už širmos tvarkėsi su pirmuoju negyvėliu. Mirė jo pacientas, jaunasis tėvas, kuris išvakarėse pargriuvo žaisdamas su sūnum beisbolą. Potsą iškvietė paskelbti ligonį mirusiu, kaip reikalavo įstatymai. Įkišom nosį pro širmą: Potsas stovėjo kojūgalyje, šalia — jo GMMS, laikantis Bibliją, ant kurios internas buvo padėjęs ranką. Kitą ranką jis buvo iškėlęs virš kūno, kuris gulėjo išbalęs kaip numirėlis — šiuo atveju toks ir buvo. Mums stebint Potsas progiesmiu traukė:

— Šios didžios šalies ir liaudies suteikta man galia skelbiu tave, Eliotai Redžinaldai Nidelmanai, mirusiu.

Molė, taip prisiglaudusi prie manęs, kad kairė krūtis lietė mano ranką, paklausė:

— Ar to iš tikrųjų reikia?

Atsakiau nežinąs ir paklausiau Dručkio, o tas tarė:

— Aišku, nereikia. Federaliniai įstatymai tik liepia Išsiimti iš batų dvi cento vertės monetas ir uždėti mirusiajam ant akių.

Potsas visas susitraukęs sėdėjo su mumis gydytojų kabinete; jo akys buvo pasruvusios krauju.

— Aš jį pribaigiau, — tarė jis. Jam vėlėsi liežuvis. — Gal man reikėjo anksčiau perkelti jį į chirurginį. Turėjau ko nors griebtis. Bet kai jį atvežė, buvau toks pavargęs, kad negalėjau nė mąstyti.

— Padarei viską, ką galėjai, — atsakiau. — Jam trūko arterija — čia niekas nebūtų padėję. Chirurgai atsisakė operuoti.

— Taip, sakė, per vėlu. Jei būčiau veikęs greičiau, gal...

— Užteks tų šnekų, — pertarė Dručkis. — Paklausyk manęs, Potsai. Turi įsidėmėti vieną ĮSTATYMĄ, KETVIRTĄJĮ: LIGA — PACIENTO RŪPESTIS. Supratai?

Nespėjus įsidėti pamokymo į galvą, mus pertraukė vyriausiasis rezidentas Ungurys. Iš veido buvo matyti, kad jis susirūpinęs. Paaiškino, kad ir Nidelmanas, ir Geltonasis Žmogus buvo ne privačių gydytojų, o Namų ligoniai, todėl Ungurys buvo iš dalies už juos atsakingas.

— Aš ypač domiuosi kepenų ligomis, — tarė Ungurys. — Neseniai turėjau progą peržvelgti, kas pasaulyje rašoma žaibiško nekrotinio hepatito klausimu. Laslo atvejis galėtų būti labai įdomi mokslinio tyrimo tema. Gal Namų personalas pageidautų jos imtis?

Niekas nepasisiūlė nagrinėti šios temos.

— Tačiau mudviem su Koimanu atrodo, kad jūs, daktare Potsai, per ilgai delsėte ir nedavėte steroidų, jūs suprantat?

Potsas atrodė, lyg jam būtų dūrę peiliu.

— Jūs teisus, — tarė. — Aš suprantu.

— Einu į ekspromtu sušauktą pasitarimą Laslo klausimu. Mes pasikvietėm australą, garsiausią pasaulyje šios ligos žinovą. Iš šalies atrodo nekaip — jūs per ilgai delsėte. Ir dar vienas dalykas, — tarė Ungurys žiūrėdamas į Čaką. Tas neryšėjo kaklaraiščio, o balta uniforma buvo purvina, marškiniai neužsagstyti. — Jūsų apranga, Čakai. Ji neprofesionali ir neatitinka mūsų ligoninės lygio. Čia priimta vilkėti švaria uniforma ir ryšėti kaklaraištį, supratot?

— Gerai, gerai, — sutiko Čakas.

— O jūs, Rojau, — tarė Ungurys rodydamas į cigaretę, kurią ką tik užsidegiau, — mėgaukitės ja, nes ji atims iš jūsų tris gyvenimo minutes.

Netvėriau pykčiu. Ungurys koridoriumi nunėrė į pasitarimą. Mus apgaubė nemaloni tyla. Ją nutraukė Dručkis iškošdamas:

— Šmikis! Atmink, Potsai: jei nori tapt toks kaip tas suskis — tikėk juo. Jei nenori, klausyk manęs: LIGA — PACIENTO RŪPESTIS.

— Tu iš tikrųjų pradėsi tvarkingiau rengtis? — paklausiau Čako.

— Žinoma, ne, brolau, žinoma, ne. Memfyje mes nesirišam kaklaraiščio net į laidotuves. Tie limpiai, brolyti, ne tokie. Nevienas iš mano paguldytų keturių ligonių netiki, kad aš tikrai jų daktaras. Visi mano, kad aš tarnas.

— Kas?

— Tarnas. Juodaodis tarnas. Iki pasimatymo.

Įsmeigęs akis pro langą Potsas kažką niurnėjo panosėje, girdi, reikėjo duoti Geltonajam Žmogui roidų, bet Dručkis jį pertraukė paliepdamas:

— Eik namo, Potsai.

— Namo? Į Čarlztoną? Žinai, šią akimirką mano brolis — jis statybininkas — tikriausiai guli hamake Polio saloje ir gurkšnoja viskį su soda. O gal kur nors kaime, kur aplink viskas žalia ir vėsu. Man niekad nereikėjo išvažiuot. Ungurys teisingai sakė, bet jeigu čia būtų Pietūs, jis nebūtų išdrįsęs to pasakyt. Nieko panašaus. Mano motina tokius kaip jis vadina prasčiokais. Tačiau aš pasirinkau savo kelią, ar ne? Ką gi, eisiu namo. Ačiū Dievui, ten Otis.

— O kur tavo žmona?

— Šįvakar budi GML. Mudu su Očiu būsim vieni. Tai puiku, nes jis irgi mane myli. Parėjęs rasiu jį knarkiantį ant lovos, išvertusį kiaušius. Bus malonu grįžti pas jį namo. Iki rytojaus.

Žiūrėjom, kaip Potsas klupiniuoja koridoriumi. Priėjęs prie palatos, kurioje gulėjo Geltonasis Žmogus, o dabar dar ir vyko pasitarimas, tartum gėdydamasis neįkišęs nosies vidun nukėblino toliau ir išėjo pro duris.

— Tai beprotiška, — pasakiau Dručkiui. — Visai kitaip įsivaizdavau tą internatūrą. Kuo mes padedam tiems ligoniams? Jie arba miršta, arba mes juos NUTEPLINAM ir IŠŠTIŠINAM į kitą Namų skyrių.

— Nieko čia beprotiško — tai šiuolaikinė medicina.

— Aš tuo netikiu. Dar netikiu.

— Aišku, netiki. Būtum pamišėlis, jei patikėtum. Tau tik antra diena. Palauk rytojaus, kol mudu su tavim budėsim. Einu namo. Melskis, kad tas supistas Dau Džonsas nenusileistų.

Kam tai galėjo rūpėti?

Baigęs darbą koridorium pasukau prie lifto. Minia, apspitusi australų specialistą, skirstėsi, ir iš jos pasirodė Piepis. Jis atrodė gerokai prasčiau. Paklausiau, kas dedasi, ir jis atsakė:

— Australas pasakė, kad reikia atlikti perpylimą — visą seną kraują pakeisti nauju.

— Tai niekuomet nepadeda. Kraujas vis tiek turi pereiti per kepenis, o jų nėra. Jis mirs.

— Jie visi taip sakė, bet kadangi jis jaunas ir vakar dar vaikščiojo, mano, kad pamėginti verta. Liepė man šįvakar perpilti, o aš mirtinai bijau.

Iš palatos pasigirdo šauksmai. Geltonasis Žmogus blaškėsi ant lovos lyg kobiniu persmeigtas tunas ir klykė. Prie mūsų priėjo sanitaras, stumdamas du didžiulius vežimėlius, prikrautus patalynės, chalatų, operacinės drabužių ir didžiulių polietileninių maišų su užrašu „Pavojinga — užterštos atliekos“. Vyriausioji sesuo pranešė Piepiui, kad kraujas bus paruoštas už pusvalandžio ir kad jam padės tik viena seselė, nes kitos bijančios įsidurti adata ir užsikrėsti ta nepagydoma liga. Jos atsisakančios dirbti toje palatoje. Mudu su Piepiu žiūrėjom, kaip sesuo nueina, o sanitaras švilpaudamas dingsta lifte. Piepis pažvelgė į mane siaubo kupinomis akimis, paskui padėjo galvą man ant peties ir apsiverkė. Nežinojau, ką daryti. Būčiau pasisiūlęs padėti, bet baisiai bijojau užsikrėsti tuo negeru dalyku, nuo kurio vieną dieną vaikštinėji be jokio rūpestėlio, o kitą blaškaisi kaip persmeigtas tunas.

— Padaryk man paslaugą, — paprašė Piepis. — Jeigu mirsiu, paimk pinigus iš mano globos fondo ir padovanok juos GMM. Įsteik premiją tam studentui, kuris pirmas supras viso šio reikalo beprotystę ir metęs mokslus imsis ko nors kito.

Padėjau jam apsirengti sterilius operacinės drabužius, užsimauti pirštines, kaukę ir kepuraitę. Panašus į astronautą jis nevikriais judesiais nušlepeno į palatą ir pradėjo procedūrą. Pasirodė maišeliai su šviežiu krauju. Jausdamas gerklėje kamuolį išėjau ir pasukau koridoriumi. Šauksmai, dvokai, keisčiausi vaizdai varpė man galvą kaip kulkos kažkokiam košmariškam kare. Nors neprisiliečiau prie Geltonojo Žmogaus, nuėjau į tualetą ir ilgai šveičiau rankas lyg koks chirurgas prieš operaciją. Jaučiausi klaikiai. Piepis man patiko, o jis įsidurs užkrėsta adata, susirgs tuo kepenis draskančiu hepatitu, pagels, ims spurdėti nelyginant kobiniu persmeigta žuvis ir mirs. O kam?