Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Man atrodo, tu truputį perlenki lazdą. Noriu pasakyt, spėlioji visokius dalykus apie tą žmogų. Elgiesi su juo kaip su kokiu lagaminu.

— Nejaugi? Aš ir vėl esu šiurkštus, žiaurus ir ciniškas, ar ne? Nieko nejaučiu ligoniams. Žinok: jaučiu. Aš verkiu žiūrėdamas filmus. Dvidešimt septynias žydų Velykas aplink mane šokinėjo mieliausia senelė, kurią kada nors yra turėjęs Bruklino vaikigalis. Bet limpė „Dievo namuose“ yra kas kita. Šiąnakt pats tuo įsitikinsi.

Mudu stovėjome prie priimamojojo gydytojų kabineto. Čia sėdėjo keletas kitų: Hovardas Grinspunas, naujasis budintis priimamojo ternas, ir du policininkai. Hovardą pažinojau nuo GMM laikų. Jis buvo apvaizdos apdovanotas dviem bruožais, kurie labai pravers jam medicinoje: nesiskaitė su savim ir nesiskaitė su kitais.

Dideliu protu nepasižymintis Hovardas mokslus GMM baigė laižydamas subines, o į Namus pakliuvo padaręs kažką su šlapimu — ar ištyręs jį kompiuteriu, ar padaręs, kad kompiuteriai veiktų nuo šlapimo. Šitaip jis įsiteikė kitam uremikui — Kojui. Darbo pelė ir mėgėjas viską planuoti Hovardas naudojo IBM kompiuterio korteles, kai reikėdavo diagnozuoti ligą ar nustatyti vaistų dozę. Prieš prasidedant internatūrai jis išmoko puikiai slaugyti, ir tai slėpė velnišką jo neryžtingumą. Nors Hovardas norėjo „pristatyti ligos atvejį“ Dručkiui ir man, rajūnas nekreipė į jį dėmesio ir iškart sužiuro į policininkus. Vienas farų buvo statinės pavidalo milžinas rudais plaukais, augančiais iš visų riebaus raudono veido dalių ir jų viduje. Kitas buvo kaip degtukas, gražiai balta veido oda, juodaplaukis, budrių akių, su didele nerimastinga burna ir daugybe nevienodų dantų.

— Aš — seržantas Gilynis, — prisistatė statinės pavidalo raudonveidis, — Fintonas Gilynis, o čia pareigūnas Kvikas. Daktare Rojau Bašai, sveiki ir šalom.

— Jūs nepanašus į žydą, — atsakiau.

— Nereikia būti žydu, kad mėgtum karštas nesijotų ruginių miltų bandeles, be to, žydai ir airiai vienu atžvilgiu panašūs.

— Kokiu?

— Pagarba šeimai ir kad dėl jos susipisa gyvenimą.

Suirzęs, kad jo niekas nepastebi, Hovardas vėl bandė papasakoti apie ligonę, kurią turėsiu priimti. Dručkis bemat užčiaupė jam burną.

— Bet jūs nieko apie ją nežinot! — piktinosi Hovardas.

— Pasakyk man, koks jos spygsmas, ir aš viską apie ją papasakosiu.

— Jos kas?

— Jos spygsmas. Kokius garsus ji leidžia.

— Ji iš tikrųjų spiegia, — sutiko Hovardas. — Štai taip: RŪDL.

— Ana O., — atsakė Dručkis. — Iš Hebrajų namų nepagydomiesiems. Bus priimta maždaug aštuoniasdešimt šeštą kartą. Pradėk nuo šimto šešiasdešimties miligramų diuretiko lazikso, o paskui didink dozę.

— Iš kur jūs visa tai žinot? — paklausė Hovardas.

Nekreipdamas į jį dėmesio Dručkis atsisuko į policininkus ir tarė:

— Akivaizdu, kad Hovardas nepadarė svarbiausio dalyko šiuo atveju. Tikiuosi, judu, ponai, to nepamiršote?

— Nors esam tik policininkai, patruliuojantys mieste, taip pat „Dievo narnų“ kaimynystėje, ir dažnai susėdę gerdami kavą šnekučiuojamės su gabiais jaunais medikais, — tarė Gilynis, — kartais mes vis dėlto prisidedam, kai reikia neatidėliotinos medicinos pagalbos.

— Mes — įstatymų sergėtojai, — aiškino Kvikas, — todėl mes laikomės Namų įstatymo: SVARBIAUSIA ĮTAISYTI LIGONĮ KITUR ir paskambinom į Hebrajų namus. Deja, kol Aną O. greitoji vežė čionai, jos lovą pardavė.

— Labai blogai, — tarė Dručkis. — Na, iš Anos O. bent jau puiku mokytis. Ji išmokė medicinos aibę Namų ternų. Eik ir apžiūrėk ją, Rojau. Iki vakarienės turi dvidešimt minučių. Aš palauksiu čia ir paplepėsiu su mūsų draugais farais.

— Puiku! — nudžiugo rudaplaukis policininkas, pražysdamas plačia saulėta šypsena. — Dvidešimt minučių Dručkio plepėjimo — dovanotas arklys, kuriam į dantis mes tikrai nežiūrėsim.

Paklausiau Gilynio, iš kur juodu su Kviku taip gerai informuoti apie neatidėliotiną medicinos pagalbą. Mane suglumino jo atsakymas:

— Jei nebūtume informuoti, argi galėtume būti policininkai?

Palikau Dručkį ir tuos du farus jau gyviau besišnekučiuojančius. Priėjau prie 116 palatos durų ir vėl pasijutau vienišas ir išsigandęs. Giliai įkvėpiau ir žengiau vidun. Kambario sienos buvo klotos žaliomis plytelėmis, nerūdijančio plieno įrengimai žvilgėjo nuo skaisčių dienos šviesos lempų. Atrodė, tartum būčiau įžengęs į kapą, nes neliko jokių abejonių, kad kažkokiu būdu prisiliečiau prie tos nelemtosios giltinės. Palatos viduryje stovėjo vežimėlis. Viduryje gulėjo Ana O. Ji tysojo nekrusteldama, sulenkusi kelius, palenkusi pečius jų link, tad neprilaikoma jos galva vos nesiekė šlaunų. Iš šono ji atrodė kaip apversta raidė M. Gal ji negyva? Šūktelėjau. Jokio atsakymo. Pabandžiau užčiuopti pulsą. Nėra. Širdies dūžiai? Nėra. Kvėpavimas? Nėra. Moteris buvo negyva. Kaip kilnu, pamaniau: jai mirus visas kūnas pamėgdžioja persekiojamos žydų tautos atstovės nosį. Pajutau palengvėjimą, kad ji nebegyva, kad manęs nebeslėgs priedermė ja rūpintis. Pamatęs kuokštelį žilų plaukų, prisiminiau savo senelę, gulinčią karste, ir mane apėmė netekties liūdesys. Ties juosmeniu susidarė kažkoks gumulas, jis ėmė tampyti širdies kraštą, pakilo man į gerklę. Pajutau tą keistą šilumą, kuri visuomet užlieja prieš apsiverkiant. Man atvipo apatinė lūpa. Norėdamas susitvardyti atsisėdau.

Įlėkė Dručkis ir tarė:

— Gerai, Bašai, karštos bandelės jau... Ei, kas tau pasidarė?

— Ji mirė.

— Kas mirė?

— Ta vargšė moteris. Ana O.

— Paistalai. Gal iš proto išsikraustei?!

Nieko jam neatsakiau. Gal aš iš tikro išprotėjau, ir tie keisti policininkai bei limpė buvo tik mano haliucinacijos? Pajutęs, kad aš nuliūdęs, Dručkis atsisėdo šalia.

— Ar aš lig šiol blogai tau vadovavau?

— Tu per daug ciniškas, bet visa, ką sakai, panašu į tiesą. Nors tai ir beprotiška.

— Būtent. Todėl klausyk manęs, ir aš tau pasakysiu, kada verkti, nes per šią internatūrą bus akimirkų, kai turėsi verkti, o jeigu tada neišsiverksi, nušoksi nuo šio pastato ir tave nugrandys nuo mašinų aikštelės ir sumes į plastiko maišą. Galų gale virsi maišu šlykščios, lipnios košės. Supratai?

Atsakiau, kad supratau.

— Bet aš tau sakau, kad dabar ne metas verkti, nes ta Ana O. yra tikra limpė, o PIRMASIS ĮSTATYMAS: LIMPIAI NEMIRŠTA

— Betgi ji negyva. Tik pažvelk į ją.

— Taip, ji iš tiesų atrodo negyva — aš su tavim sutinku.

— Ji tikrai mirė. Aš jai sušukau, bandžiau užčiuopti pulsą, klausiausi širdies, žiūrėjau, ar kvėpuoja. Nieko. Ji negyva.

— Kai turi reikalų su Ana, reikia griebtis apversto stetoskopo metodo. Stebėk.

Dručkis nusiėmė stetoskopą, įkišo antgalius Anai O. į ausis, o membraną naudodamas kaip megafoną suriko:

— Ausies sraige, atsiliepk, ausies sraige, atsiliepk, ar girdi mane, ausies sraige...

Staiga palata sprogo. Ana O. lyg raketa šaudė ant vežimėlio aukštyn žemyn, spiegdama aukštu, stipriu balsu: RŪDL RŪDL RŪŪŪŪ... DL!

Dručkis ištraukė stetoskopą jai iš ausų, stvėrė mane už rankos ir išsitempė iš palatos. Anos O. klyksmai aidėjo po visą priimamąjį, ir gydytojų kabinete sėdintis Hovardas įsmeigė į mus akis. Jį pamatęs Dručkis suriko:

— Ligoniui sustojo širdis! 116 palatoj!

Hovardas pašokęs ant kojų pasileido tekinas, o Dručkis juokdamasis įtempė mane į liftą ir nuspaudė kavinės aukšto mygtuką. Išsišiepęs ligi ausų tarė: