Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Tai buvo vienas iš visos virtinės sprogimų, kuriais buvo pažymėta Nepriklausomybės diena. Kai paskambinau Mažyliui pranešti, kad jo ligonė įsiaudrino, Otas vos nesprogo iš pykčio. Jis apkaltino mane, kad neduodu ramybės jo ligonei savo neprotingu dėmesiu. Girdi, ji maloni moteris, ir aš tikriausiai ją sunervinęs. Baigdamas paliepė man palikti ją ramybėje.

Tuomet atsidarė lifto durys ir ištrūkę iš dar vieno pragaro rato pasirodė Ryk Mano Dulkes Edis su savo GMMS. Jie vežė dar vienus žmogaus griaučius į tolimąjį koridoriaus galą. Šįsyk tai buvo vyras, tiksliau, kaulėtas moliuskas, kuriam iš kiaušo kyšojo raudonas gumbas. Jis sėdėjo stingus kaip lavonas ir giedojo:

RUGALA RUGALA RUGALA RUG, RUGALARUGALARUGALAGUG...

— Hospitalizuoju jau ketvirtą, — tarė Edis, — vadinasi, dabar bus tavo eilė. Metas ir tau pamatyti, kas dedasi priimamajame.

Atėjo mano eilė? Man tai netilpo galvoje. Grįžau į lovą ir užmigau. Pūčiau į akį, kol mano pirštas, savarankiškai švenčiantis liepos ketvirtąją, sprogo iš skausmo. Paleidau kakarinę taip garsiai, kad Levis nusirito nuo viršutinės lovos, o Molė atlėkė iš skyriaus ir savo smagiomis šlaunimis atsitrenkė į mano marmūzę.

— Kažkas man įkando! — surikau.

— Prisiekiu, daktare Bašai, — ne aš! — teisinosi Levis.

Mano pirštas ėmė tinti. Skausmas buvo nepakeliamas.

— Šiaip ar taip, ėjau jūsų kviesti, — tarė Molė. — Priimamajame laukia dar vienas ligonis.

— O, ne. Dar vieno limpio šiąnakt neištversiu.

— Ne limpis. Jam penkiasdešimt, ir jis rimtai serga. Jis pats gydytojas.

Vydamas šalin paniką nuėjau į priimamąjį. Perskaičiau ligos istoriją: daktaras Sandersas. Penkiasdešimt vienerių. Juodaodis. “Dievo namų“ darbuotojas. Sirgo paausinės liaukos ir hipofizės navikais su baisiomis komplikacijomis. Šį kartą skundžiasi skausmais krūtinėje, vis krintančiu svoriu, mieguistumu ir sunkumu kvėpuojant. Kviesti Dručkį ar ne? Ne. Pirma pats apžiūrėsiu. Įėjau į palatą.

Daktaras Sandersas paslikas gulėjo ant vežimėlio — juodaodis, atrodantis dvidešimčia metų vyresnis, negu iš tikrųjų buvo. Pabandė paspausti man ranką, bet buvo pernelyg nusilpęs. Suėmiau jo delną ir prisistačiau.

— Džiaugiuosi, kad esat mano gydytojas, — tarė jis.

Mane sujaudino jo bejėgiškumas, tas glebus delnas patikliai gulintis tarp mano pirštų, ir man pasidarė liūdna dėl jo.

— Papasakokit, kas nutiko.

Jis ėmė pasakoti. Iš pradžių taip nervinausi, kad beveik negalėjau klausytis. Tai pajutęs jis tarė:

— Nesijaudinkit, jums gerai seksis. Tik pamirškit, kad esu gydytojas. Atsiduodu į jūsų rankas. Prieš daugelį metų buvau visai toks kaip jūs. Buvau pirmas „Dievo namų“ internas negras.

Ėmiau galvoti apie tai, ko mane išmokė Dručkis, ir pamažu ėmiau labiau savimi pasitikėti, o miegai visiškai išsilakstė. Nervinausi, bet kartu jutau malonų jaudulį. Tas vyras man patiko. Jis prašė juo pasirūpinti, ir aš stengsiuosi kiek įmanydamas. Ėmiausi darbo. Kai rentgenas parodė skystį krūtinės ląstoje, ir supratau, kad reikia jo ištraukti ir sužinoti, kokios jis kilmės, nusprendžiau nusiųsti žinutę į Dručkio pranešimų gaviklį. Prieš pat jam ateinant apibendrinau visus duomenis ir supratau, kad labiausiai tikėtina diagnozė — piktybinis auglys. Man ėmė sukti vidurius. Dručkis, su chirurgo pižama panašus į linksmą žalią dirižablį, įsklendė į palatą ir, persimetęs vos keliais žodžiais, su daktaru Sandersu užmezgė puikų ryšį. Kambarį pripildė šiluma, pasitikėjimas, maldavimas padėti ir pažadas pasistengti. Štai kokia gali būti medicina! Ištraukiau iš krūtinės skysčio. Kadangi praktikavausi su Ana O., buvo lengva. Dručkis buvo teisus: su limpiais rizikavai ir mokeisi, tad, atėjus metui veikti, viskas klojosi gerai. Ir supratau, kad Namų subinlaižiai toleravo Dručkio keistenybes todėl, kad buvo nuostabus daktaras. Pucelio veidrodinis atspindys. Man baigus traukti skystį, daktaras Sandersas, kuris dabar pradėjo lengviau kvėpuoti, tarė:

— Būtinai pasakykit man, kokia to skysčio citologija, gerai? Kad ir kas paaiškėtų.

— Sužinosim tik po kelių dienų, — atsakiau.

— Tai po kelių dienų man ir pasakykit. Jeigu piktybinis navikas, turiu kai ką nuveikti. Vakarų Virdžinijoje gyvena brolis, tėvas paliko mums šiek tiek žemės. Aš pernelyg ilgai atidėliojau žūklę su broliu.

Išėjus iš palatos kūnas man ėjo pagaugais nuo minties, kas gali būti mėgintuvėliuose, gulinčiuose mano kišenėse.

— Ar matei jo veidą? — išgirdau Dručkį klausiant.

— Kuo jis ypatingas?

— Įsidėmėk. Tai mirštančio žmogaus veidas. Labanakt.

— Ei, palauk. Aš supratau: tau leidžia šitaip išsipisinėti, nes esi geras daktaras.

— Geras? Ne, daugiau negu geras. Labai geras. Netgi nuostabus. Labanakt.

Nuvežiau daktarą Sandersą atgal į skyrių. Kai atsiguliau, aušra buvo besusprogdinanti šlykščią karštą naktį. Nenustygstantys chirurgai ką tik pradėjo rytinę vizitaciją ruošdamiesi dienai, kada darys gražius doriems piliečiams pritinkančius darbus, pavyzdžiui, prisiuvinės žmonėms nutrauktas plaštakas, o pirmosios pamainos ūkio skyriaus darbuotojai davėsi po Namų vidurius. Užsimoviau kojines ketindamas eiti pas Dručkį vartyti kortelių ir suvokiau, kad jaučiuosi kaip kojinės: suprakaitavęs, dvokiantis, sustabarėjęs, nešiotas dieną ilgiau, negu derėjo. Po kortelių vartymo viskas ėmė skysti, lietis į daiktą, ir atėjus pietų metui buvau toks apdujęs, kad Čakui su Potsu teko vesti mane iš kavinės eilės prie staliuko. Ant padėklo pasidėjau tik didelę stiklinę kavos su ledu. Man taip sutriko judesių koordinacija, kad bandydamas atsisėsti trenkiau blauzdikauliu į stalo koją, kluptelėjau ir išpyliau kavą ant savo baltos uniformos. Pajutau, kaip vėsa sunkiasi tarpkoju, bet jis atrodė kažkur toli, atitrūkęs nuo manęs. Tą popietę Kojis kaip vyriausiasis gydytojas nusprendė vadovauti mūsų grupės vizitacijai. Jis atėjo vestibiuliu kaip visuomet apsivilkęs baltu ilgu nelyginant mėsininko chalatu, pasikabinęs tą ilgą stetoskopą, vingiuojantį krūtine ir sukištą į kelnes; jis švilpavo „Rita, Rita, — sakyk, ar myli, tik nemeluooook“. Kai apžiūrinėjo ligonį, man knietėjo stumtelti Levį į Kojį, kad abu griūtų ant lovos pas limpį, kurį žūtbūt stengėsi išgelbėti. Įsivaizdavau, kad „Kojis“ — užšifruota žodžių „Kojis nori iš mano limpių“ santrumpa, ir mintyse mačiau, kaip jis veda limpius iš taikaus mirties krašto į ilgo, apgailėtino, kupino kančių gyvenimo vergiją, kaip jis velka kojas ir godžiai ryja neraugintą duoną dainuodamas „Rita, Rita, — sakyk, ar myli, tik nemeluooook“.

Mano mintyse siautė visiškas chaosas. Ničnieko nebesusigaudžiau. Maniau, kad nebeištversiu iki dienos galo. Priėjusi medicinos sesuo pasakė, kad mano vienintelė ligonė italė, pravardžiuojama Bum Bum, neserganti jokia širdies liga, pajuto skausmus krūtinėje. Įėjau į palatą, kurioje aštuoni artimieji šnekučiavosi itališkai. Padariau EKG – ji buvo normali. Paskui, pasijutęs fokusininku, stebimu aštuonių žiūrovų, nusprendžiau parodyti Dručkio apversto stetoskopo metodą. Sukišau antgalius Bum Bum į ausis ir surikau į megafoną:

— Ausies sraige, atsiliepk, ausies sraige, atsiliepk, ar girdi mane, ausies sraige...

Bum Bum atsimerkė, suspigo, pašoko, pridėjo kumštį prie krūtinės, šiuo klasikiniu gestu parodydama, kad jai skauda širdį, nustojo kvėpuoti ir pamėlo. Supratau, kad aš su aštuoniais italais matau ligonę, kuriai sustojo širdis. Padaužiau Bum Bum per krūtinę, šitaip išgaudamas dar vieną klyksmą, rodantį, kad ji dar gyva. Bandydamas patikinti artimuosius, kad visa tai — įprasti dalykai, išvedžiau iš palatos ir sušukau kodą, pranešantį, jog ligoniui sustojo širdis. Pirmiausia pasirodė ūkio skyriaus darbuotoja, kažkodėl — su puokšte lelijų; paskui atėjo anesteziologas pakistanietis. Kadangi man ausyse tebeskambėjo italų delegacijos balsai, pasijutau tarsi būčiau Jungtinėse Tautose. Atėjo daugiau žmonių, bet Bum Bum būklė jau buvo geresnė. Dručkis pažiūrėjo į naująją EKG ir tarė: