Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Kai mums vadovavo Dručkis, — pasakiau, — vizitaciją mes atlikdavome sėdėdami čia. Tai puikiai ramino, buvo veiksminga...

— Ir aplaidu. Kiekvieną ligonį aš pamatau kiekvieną dieną. Negali būti jokio pasiteisinimo to nedaryti. Netrukus įsitikinsit, kad kuo daugiau darysite gydydami, tuo veiksmingesnė bus jūsų pagalba. Aš darau viską, ką galiu. Užtrunku kiek ilgiau, bet to nesigailiu. Beje, tai reiškia, kad vizitacija prasidės šiek tiek anksčiau — pusę septynių. Supratot? Puiku. Mano laive tvarka griežta. Jokio aplaidumo. Kaip gydytoja domiuosi kardiologija. Nuo kitų metų gaunu NSI mokslinio bendradarbio vietą. Klausysimės daugybės širdžių. Atminkit: jei turėsit kokių nusiskundimų, būtinai man sakykit. Klokit viską atvirai. Na ką, įgula, keliam bures.

Mudu su Čaku nieku gyvu neateisime į vizitaciją valanda anksčiau negu ligi šiol. Ėjome paskui Džo, kai ta žygiavo iš palatos į palatą genama fanatizmo, pažįstamo tik persistengėliui — tam, kurį nuolatos persekioja baimė, kad kažkoks šešėlyje tūnantis atsilikėlis staiga nušvitus protui jį pranoks. Mes ridenome vežimuką su ligos istorijomis į palatas su keturiasdešimt penkiais skyriaus ligoniais ir iš jų, o Džo apžiūrinėjo visus pacientus iki vieno, kaskart perskaitydama paskaitą iš užrašų, kabančių dėkle ant klubo, bei aiškindama kiekvienam ternui, ką šis užmiršęs padaryti. Mane apniko bloga nuojauta. Kaip mes gyviją ištversim? Ji stojo prieš viską, ko išmokė Dručkis. Ji mus į kapus nuvarys.

Prie Anos O. palatos durų Džo peržvelgė jos ligos istoriją ir įėjusi apžiūrėjo pacientę; nepaisydama Zoko sparne bildančių pneumatinių kūjų daugiausia dėmesio skyrė Anos širdžiai. Kol Džo klausėsi, baksnojo ir stukseno, Ana vis labiau piktinosi ir šaukė: RŪDLRODLROŪŪŪŪ-DL!

Baigusi Džo manęs paklausė, kas yra svarbiausia gydant Aną.

Prisiminęs Dručkio ĮSTATYMUS, atsakiau:

— SVARBIAUSIA ĮTAISYTI LIGONĮ KITUR.

— Ką?!

— SVARBIAUSIA ĮTAISYTI LIGONĮ KITUR.

— Kas jus to išmokė?

— Dručkis.

— Nesąmonės, — atsakė Džo. — Ši moteris serga sunkia senatvinės silpnaprotystės forma. Ji nesigaudo nei kur, nei kas esanti, nei kurie dabar metai ir diena, ji tik kartoja RŪDL, ji viską daro po savim ir yra sumišusi. Silpnaprotystę sukelia kelios priežastys, viena jų — smegenų auglys, kurį galima operuoti. Turim nuodugniai visas ištirti. Aš jums apie jas papasakosiu.

Džo drožė paskaitą apie pagydomas silpnaprotystės priežastis, minėjo gausybę neaiškių nervų anatomijos smulkmenų. Besiklausydamas prisiminiau girdėtą istoriją, kaip ji laikė anatomijos egzaminą GMM. Tą egzaminą buvo neįmanoma išlaikyti, pažymių vidurkis sudarė keturiasdešimt du, o Džo gavo devyniasdešimt devynis balus. Ji neatsakė į vienintelį klausimą — nesugebėjo parodyti, „kur yra Poldžio žiedas“. Tas klausimas buvo spąstai, nes minėtas žiedas buvo pėsčiųjų salelė prieš pat GMM bendrabučio duris. Džo paskaita apie Aną buvo glausta, užbaigta, rišli ir nuosekli. Baigusi ji atrodė patenkinta, lyg būtų ką tik gerai išsituštinusi.

— Pradėkit skirti nurodymus tyrimams, — Džo paliepė man, — mes viską išsiaiškinsim. Kuo nuodugniausiai. Niekas negalės prikišti, kad dirbam aplaidžiai.

— Bet Dručkis sakė, kad Ana O. visuomet tokia ir kad devyniasdešimt penkerių metų žmogui silpnaprotystė yra normalu.

— Silpnaprotystė niekuomet nėra normalu, — atšovė Džo, — niekuomet!

— Gal ir ne, — nusileidau, — bet Dručkis sakė, kad ją gydyti reikia nieko nedarant, tik velniškai stengiantis raštijai kitą lovą slaugos namuose.

— Aš niekuomet nesėdžiu sudėjusi rankas. Aš esu gydytoja — aš teikiu medicinos pagalbą.

— Dručkis sakė, kad limpiams medicinos pagalbą teikiame nieko nedarydami. Pasak jo, jei ką nors darysi, bus tik blogiau. Kaip tąkart, kai Potsas hidravo Iną Guber — nuo to ji taip ir neatsitokėjo.

— Ir jūs juo patikėjot? — paklausė Džo.

— Na, Anos atveju tai, regis, pasiteisina, — atsakiau.

— Klausyk manęs, proto bokšte, — tarė Džo apstulbinta, pajutusi jai kylančią grėsmę. — Pirma, Dručkis beprotis; antra, jei netiki manim, paklausk bet kurio kito Namų darbuotojo; trečia, todėl jam ir neleidžia mokyti pradedančiųjų internų; ketvirta, aš šio laivo kapitonė ir aš teikiu medicinos pagalbą, o tai — tavo žiniai — reiškia ne nieko nedaryti, o kažką daryti. Netgi daryti viską, ką gali — supratai?

— Bemaž. Bet Dručkis sakė, kad blogiausia, ką...

— Gana! Nenoriu nė girdėti. Ištirkit, ar nėra kokios pagydomos silpnaprotystės priežasties. Padarykit LP, skenuokit smegenis, atlikit kraujo tyrimus, peršvieskit kiaušą. Viską padarykit ir jeigu nieko nerasit, tada galėsim kalbėtis, kaip įtaisyti ligonę kitur. Absurdiška! Na, gerai, įgula, atsistumiam nuo kranto ir plaukiam toliau.

Praplaukėme pro Rokitanskį, Sofiją, Iną su futbolininko šalmu, kurį Džo nuėmė, pasiligojusį daktarą Sandersą ir visus kitus; beveik visiems galų gale ji įtaisė ligi tol neaptiktą širdies ligą — savo specializacijos objektą. Baigėme palei Geltonojo Žmogaus palatos duris, ties VI šiaurės skyriaus valdų riba. Nors jis nebuvo mūsų ligonis, Džo negalėjo jo neapžiūrėti. Išėjusi iš palatos ji atsisuko į Potsą ir tarė:

— Girdėjau apie šį atvejį. Žaibiškas nekrotinis hepatitas. Mirtinas, nebent anksti nustatytas ir gydomas steroidais. Aš jums apie jį papasakosiu.

Ji pradėjo paskaitą apie šią ligą, nepastebėdama skausmo Potso veide. Baigusi pasakė atsiusianti mums literatūros šiuo klausimu sąrašo fotokopijas ir nuėjo papasakoti vizituojantiems Unguriui ir Kojui, kaip mums sekėsi. Jai kažkaip pavyko atimti iš mūsų visų pasitikėjimą savim. Nuo jos ore liko kažkas tvyroti — kažkas kieto, sunkaus ir pilko, kaip viduriai, susukti šokant nuo tilto į vandenį.

— Ji tikrai nė kiek nepanaši į Dručkį, — tarė Čakas.

— Jau spėjau jo pasiilgti, — prisipažinau.

— Susidaro įspūdis, kad visi žino apie Geltonąjį Žmogų, — tarė Potsas.

— Kaip manot — ar man atlikti Anos O. silpnaprotystės etiologijos tyrimą?

— Neatrodo, kad turėtum kitą išeitį, brolyti.

— Dručkis neklydo — nė karto, — pasakiau.

— Man regis, pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris geriau nusimanytų apie limpius negu Dručkis, — tarė Čakas. — Kietai jis apie juos varo. Neprarask šalto kraujo, Rojau, neprarask šalto kraujo.

Bakštinamas baimės, kad ką nors pražiopsosiu ir nebeturėsiu ramybės, kaip Potsui nedavė ramybės Geltonasis Žmogus, pirmas darbo su Džo savaites dariau viską, ką ji siūlė. Nurodžiau visus tyrimus, kokius tik galėjau sugalvoti visiems savo ligoniams, ir viską užrašinėjau jų ligos istorijose. Džo padedamas išnašose net nurodžiau literatūros šaltinius. Ligos istorijos netrukus atrodė nuostabiai, taip IŠTEPLINTOS, kad žvilgėte žvilgėjo. Namų subinlaižiai, tokie kaip Ungurys ir Kojis, mesdavo akį į žvilgančias IŠTEPLINTAS ligos istorijas ir jų veidai nušvisdavo gražiomis, žvilgančiomis šypsenomis. PATEPLINĘS ligos istorijas savaime PATEPLINDAVAI subinlaižius. Negana to, netrukus pastebėjau, kad kuo daugiau tyrimų liepdavau atlikti, tuo daugiau rasdavosi komplikacijų, tuo ilgiau ligoniai gulėdavo „Dievo namuose“, tuo daugiau pinigėlių susižerdavo privatai. PATEPLINĘS ligos istorijas savaime PATEPLINDAVAI privačius Namų gydytojus. Džo buvo teisi: kuo daugiau dirbai, tuo labiau IŠTEPLINDAVAI daktarus.

Bėda buvo tik ligoniai, ypač limpiai. Dėl limpių Džo velniškai klydo. Kuo daugiau dariau, tuoju būklė prastėjo. Tuo metu, kai Džo pasirodė, Anos O. elektrolitų balansas buvo kuo puikiausias — kiekviena organų sistema veikė taip gerai, kaip gali veikti 1878 metų gamybos mašinos dalys. Mano galva, tai galėjai pasakyti ir apie jos smegenis, juk argi silpnaprotystė nėra patikima raminanti užmarštis, slepianti nuo mašinos, kaip ji susidėvėjo? Per plauką NEPARSTIŠINTOS į Hebrajų namus nepagydomiesiems, tvankiomis rugpjūčio savaitėmis trankomos po „Dievo namus“ tai peršviesti kiaušo, tai LP atlikti, Anos būklė pablogėjo, gerokai pablogėjo. Silpnaprotystės etiologijos tyrimų įtampos neatlaikė visos jos organų sistemos: lyg kokiai grandininei reakcijai vykstant, suleidus radioaktyviųjų dažų smegenims skenuoti nustojo veikę jos inkstai, tiriant inkstus dažais buvo perkrauta jos širdis, nuo vaistų širdžiai ji ėmė vemti, todėl elektrolitų balansas taip sutriko, kad kilo pavojus gyvybei, silpnaprotystė pasireiškė dar smarkiau, o žarnynas atsisakė veikti, todėl prireikė nuodugnaus žamaknisio, bet jam reikalingos klizmos Aną dehidravo bei visiškai pribaigė iškankintus inkstus, todėl prasidėjo infekcija ir prireikė dializės, taigi visos tos rimtos ligos rimtai komplikavosi. Mudu su ja visai išsekome, ir ji pasidarė baisiausia ligonė. Kaip ir Geltonasis Žmogus ji patyrė traukulių, panašių į pasmeigto tuno, stadiją, paskui dar šiurpesnę, kai tysojo ant lovos nekrusteldama lyg negyvėlis ir, ko gero, merdėjo. Man pasidarė liūdna, nes per tą laiką Ana ėmė man patikti. Dabar nemažai laiko praleisdavau sėdėdamas prie jos ir mąstydamas. Dručkis budėjo su manim kas trečią naktį kaip rezidentas pagalbininkas. Vieną vakarą susiradęs mane, kad galėtume kartu eiti vakarienės dešimtą, aptiko mane prie Anos stebintį ją stengiantis mirti.