Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Turėjau Dručkį, Čakas — pats save (turint galvoje, kad prisikentė daugiau už limpius, to pakako), o Potsas — ne kažin ką, todėl jam buvo velniškai sunku. Nudegęs nagus, kai nepapasakojo Dručkiui apie Geltonojo Žmogaus kepenų funkcijas, Potsas vengė slėpti duomenis nuo Džo. Džo visuomet budėdavo su Potsu, tad kiekviena naktis Potsui buvo tokia pat kaip diena — Džo vis ujo jį „pašerti katę“ — daryti viską, kas įmanoma, visiems keturiasdešimt penkiems ligoniams. Net jeigu būtų panorėjęs pamėginti nieko nedaryti vienam ar porai limpių, Potsas nebūtų sugebėjęs to nuslėpti, nes negalinti nieku kitu pasikliauti Džo daugmaž perėmė Potso pareigas ir pati jas vykdė. Kaip per daug uoli GMM studentė, besistengianti gauti aukščiausią pažymį, Džo nemiegodavo kiaurą naktį ir rašydavo ligos istorijose postringavimus su nuorodomis į niekam negirdėtus literatūros šaltinius apie „be galo įdomius atvejus“; kiekvienas širdies monitoriaus pyptelėjimas, kiekvienas ligonio šūktelėjimas ir kiekvienas medicinos sesers klausimas, aidu atsimušę nuo vienišų plytelėmis klotų sienų, rodė Džo, koks prasmingas jos gyvenimas ir kokia ji reikalinga — už „Dievo namų“ sienų ji to niekuomet nepastebėdavo.

Taigi Potso popieriai buvo prasti. Dėl agresyvių Džo gydymo būdų limpiai vis blogo, ir jų niekas negalėjo IŠŠTIŠINTI, o mirštantys jauni žmonės merdėjo ilgiau, todėl Potsui padidėjo krūvis, iš keturiasdešimt penkių ligonių jam atiteko dvidešimt penki. Kai Džo davė jam daugiau darbo, budėjimo naktimis jis negalėjo miegoti, o dienomis turėjo daugiau ir ilgiau dirbti, kad viską aprėptų. Mudu su Čaku dažnai būdavome laisvi tais pačiais vakarais, tad vis labiau susidraugavome, o Potsas niekad negalėjo su mumis pramogauti už Namų sienų, tad darėsi vis tylesnis, vis uždaresnis. Jo žmona, kutenama ant chirurgijos internatūros kankinimų suolo Geriausioje Manso ligoninėje, kur budėjo ne rečiau kaip kas antrą naktį, galima sakyti, pranyko iš jo gyvenimo. Mes stebėjome, kaip Potsas galuojasi, ir kuo labiau jis galavosi, tuo sunkiau darėsi su juo bendrauti. Jo šuo ėmė nykti.

Rugpjūčio pabaigoje kilus audrai Geltonasis Žmogus ėmė spiegti, ir žiūrėdamas į Potso veidą, kai išgirdo riksmą, galėjai pamanyti, kad čia iš skausmo spiegia jo paties draskomos kepenys. Taip jau sutapo, kad Potsas gavo dar vieną ligonį nesveikomis kepenimis. Lazaras buvo pusamžis sargas, kuriam pritrūko proto, bet nepritrūko sėkmės visą gyvenimą dirbti naktimis, o tai leido jam atsisėdus žudyti savo kepenis pigiais svaigalais. Lazaro kepenų liga nebuvo kokia nors rafinuota — paprasčiausia mirtį garantuojanti cirozė, kurią matai kliukinant iš rudu popieriumi apvynioto butelio kakliuko kiekviename pasaulio gatvės kampe. Lazaras ketino mirti ir iš paskutiniųjų stengėsi tai padaryti. Jam trukdė Džo ir Potsas. Jų pastangos pradžioje buvo didvyriškos, ir apie jas „Dievo namuose“ ėmė sklisti legendos. Retkarčiais mudu su Čaku bandydavome nuteikti Potsą jaustis geriau dėl Lazaro kalbėdami, kaip liūdna, kad jam cirozė ir kad jis miršta.

— Taip, — atsakė kartą Potsas, — tos supistos kepenys mane kiekvieną kartą išveikia.

— Kodėl jūs paprasčiausiai neleidžiat jam mirti? — paklausiau.

— Džo sako, jis ištemps.

— Kokiu būdu, brolau, — užsiaugins naujas kepenis? — nusišaipė Čakas.

— Džo sako, turiu padėti jam kaip įmanydamas.

— Tu ir nori tai daryti?

— Ne. Nuo cirozės vaistų nėra, be to, pasakysiu jums dar kai ką: kai paskutinį kartą Lazaras buvo atgavęs sąmonę, jis man sakė norįs mirti. Jį kamavo tokie baisūs skausmai, kad maldavo manęs leisti jam mirt. Kai paskutinį kartą jam kraujavo iš stemplės ir jis skendo savo paties kraujyje, jis mirtinai išsigando. Aš noriu leisti jam mirti, ir tiek, bet bijau pasakyt Džo.

— Brolyti, tu girdėjai, ką ji sakė. Ji nori išgirsti mūsų nusiskundimus.

— Na, taip, — sutiko Potsas, — ji iš tiesų sakė „atvirai klokit visus nusiskundimus“. Pasakysiu jai, kad nėr prasmės palaikyti jo gyvybę.

Pamanęs, kad Džo primins Geltonąjį Žmogų, atsakiau:

— Niekojai nesakyk. Ji sudraskys tave į gabalėlius.

— Ji nori išgirsti, — prieštaravo Potsas, — ji pati sakė, kad nori išgirsti.

— Nenori, — atsakiau. — Nė už ką.

— Nori, ji pati sakė, — ginčijosi Potsas.

— Nenori. Jei pasakysi — sudraskys tave į gabalėlius.

Potsas pasakė Džo, kad jam neatrodo, jog ji teisingai elgiasi liepdama jam palaikyti Lazaro gyvybę, ir ta sudraskė jį į gabalėlius. Kaip Potso klaidą priminė jam Geltonąjį Žmogų.

7

Penkias tvankias savaites stumdydamiesi su Džo, mudu su Čaku daug išmokome. Vienas pagrindinių mūsų įgūdžių buvo nuostabiai IŠTEPLINTI bet kurią ligos istoriją taip, kad ji patenkintų Džo, toji tuomet galėdavo patenkinti Ungurį, tas — Kojį, o pastarasis — kiekvieną, kurį jam reikėjo patenkinti. Be to, mudu su Čaku išmokome slėpti nuo Džo, ką iš tikrųjų darome limpiams, nes iš tikrųjų nedarėme nieko uoliau negu bet kurie kiti Namų ternai. Retkarčiais perskaičiusi apie milžiniškas mūsų pastangas limpių ligos istorijose, paskui pamačiusi, kaip gerai laikosi patys limpiai, Džo didžiuodamasi kreipdavosi į Čaką ir mane: „Šauniai padirbėta. Dievaži, velniškai šauniai padirbėta. Juk sakiau, kad Dručkis nieko neraukia apie ligonių gydymą, ar ne?“

Patys to nesuvokdami mudu su Čaku kišome kaklą į kilpą. Kai eidavome vizituoti su Džo, mūsų ligos istorijos atrodydavo taip nuostabiai IŠTEPLINTOS, kad eidama vizituoti su Unguriu Džo rodydavo jas jam, tas eidamas vizituoti su Kojų — anam, ir visi stulbdavo. Štai ji, medicinos pagalba! O tos išnašos! Tie išgydyti ligoniai! Taigi Kojis nusprendė, kad mudu su Čaku reikia apdovanoti.

— Kaip juos apdovanosime? — paklausė Ungurys Kojo.

— Duosime jiems didžiausią apdovanojimą, kokio tik gali trokšti kiekvienas internas, — atsakė Kojis. — Kai aš buvau internas, pešdavomės dėl sunkiausių ligonių, kad galėtume parodyti vyriausiajam gydytojui, ką sugebame. Tai ir bus jų apdovanojimas — galimybė parodyti man, ką sugeba. Duosim jiems sunkiukus. Perduok tai jiems.

— Duosim jiems sunkiukus, — tarė Ungurys Džo.

— Jie duos jums sunkiukus, — pasakė mums Džo.

— Sunkiukus? — atsakiau. — Kas jie tokie?

— Sunkiausi iš visų ligonių, gydomų „Dievo namuose“.

— Ką? Kodėl?

— Taip, brolau, ką bloga mes padarėm?

— Būtent, — atsakė Džo. — Nepadarėt nieko bloga. Kojis šitaip jums dėkoja — žiūrėdamas, kaip susidorosit su sunkiukais. Man rodos, tai nuostabu. Judviem reikėtų pamatyti ligonius, kuriuos dabar gausit.

Netrukus pamatėme ligonius, kuriuos tada gavom. Jie iš tiesų buvo patys sunkiausi. Tai buvo „Dievo namų“ katastrofos, daugiausia — jauni vyrai ir moterys ant mirties slenksčio, sergantys klaikiomis nebepagydomomis ligomis, tokiomis kaip leukemija, melanoma, hepatoma, limfoma, karcinoma ir visokiomis kitokiomis siaubomomis, nuo kurių nėra vaistų nei šiame pasaulyje, nei jokiame kitame. Taigi mudu su Čaku nėrėmės iš kailio ir VI pietų skyriuje sukūrėme kiečiausią Namų padalinį. Patys to nesuvokdami, patys to nenorėdami — tiesą sakant, visą laiką norėjome visiškai priešingo — mes buvome priversti išmokti gydyti sunkiausias ligas, kokias tik galėjo parodyti mums Namai. Prakaitavome, keikėmės, nekentėme padėties, kurioje atsidūrėme, bet pasikliaudami vienas kitu — jis manim, kai reikėdavo faktų ir skaičių, aš juo, kai reikėdavo praktinių dalykų, — rizikavome ir mokėmės. Mirštančių jaunų žmonių gausėjo, todėl sumažėjo žamaknisių galvos skausmų priežasčiai nustatyti, limpių apyvarta sumenko — Rokitanskis buvo išsiųstas į savo slaugos namus, o Sofija parvežta namo Pucelio „Kontinentaliu“. Ina su Ana, mūsų neapgalvotai agresyvios gydymo taktikos likučiai, vis dar gulėjo skyriuje ir iš lėto grįžo į guodžiančią silpnaprotystę. Paaiškėjo, kad daktaras Sandersas serga toli pažengusia ir nebepagydoma Hodžkinso liga. Jam buvo pradėta chemoterapija ir jis išsiųstas namo ruoštis į paskutinę žūklę su broliu Vakarų Virdžinijoje. Geltonasis Žmogus paslikas gulėjo lovoje, susitraukęs kaip pirmas gelstantis rudens lapas.