Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Vis dėlto ***VI*** labiausiai erzino privatus, o iš privatų labiausiai irzo Mažylis Otas Kreinbergas, gydytojas, kurio pavardė vis dar nedarė įspūdžio Stokholme. Kadangi Otas nesikalbėjo su ternais ir kadangi lenta buvo vienintelė bendravimo su ternais priemonė, o dėl ***VI*** vietos žinutėms nebelikdavo, Mažylis Otas ėjo iš proto. Mudu su Čaku atsisėdę matydavome, kaip Otas įžengia į kabinetą, nusikeikia, nutrina ***VI***, parašo man žinutę ir išeina. Beveik tuoj jam išėjus, kai tik apsauginis nusigręždavo, po mano pavarde lentoje pasirodydavo:

***

***VI***

***

Kai tie užrašai ir toliau dauginosi, tokie nykštukai kaip Otas vis daugiau laiko praleisdavo darbuodamiesi kempinėmis. O dingus kempinėms Mažylis Otas stačiai ėmė augti iš pykčio. Juo labiau niršo Otas, juo labiau aš niršau ant Ungurio su Kojų ir piktinausi, kad mano pavardė šitaip valkiojama. Matydami mano pasipiktinimą jie samdėsi vis daugiau apsauginių dirsčioti iš užvis daugiau kampų; kadangi premija susilaukė tokio didelio dėmesio, kiti ternai ėmė skųstis Unguriui ir Kojui, kad Bašas, kuris tiek daug laiko praleidžia užkėlęs ant stalo juodais krepšinio bateliais apautas kojas gurkšnodamas imbierinį limonadą, negali pirmauti varžantis dėl ***VI*** premijos, kuri, ko gero, neegzistuoja niekur, išskyrus Namų lentas.

— Hombre?

— E, Heizel! — nudžiugo Čakas. — Užeik, mergyt.

Tarpduryje stovėjo Heizel iš ūkio skyriaus. Buvau matęs ją stumdant šluotas ir tuštinant šiukšlių kibirus, bet dar nemačiau taip atrodančios: ji mūvėjo glaudžiai aptemptus baltus triko ir žalia uniforma, standžiai prigludusia prie krūtinės, tad sagos veržėsi ištrūkti iš audeklo, kuris prasiskyrė ir parodė gundančius juodų krūtų lopinėlius, kyšančius iš baltos liemenėlės. Jos veidas buvo įstabus: juodos lūpos dažytos rubino raudonio lūpdažiu, šviesiai rudi plaukai sušukuoti į apskritą kupetą, antakiai ir vokai padažyti, priklijuotos blakstienos, be to, buvo apsikarsčiusi apyrankėmis. Liežuvis panėšėjo į pagalvėlę, tysančią ant minkštos burnos kušetės. Dantys buvo nelyginant mėnulio akmenys.

— Turi karšto vandens ir švarių paklodžių, Čakai?

— Turiu, Heizel, nieko netrūksta, mergyt, ačiū.

— O tavo automobilis? Gal jį reikia paremontuot?

— O taip, Heizel, mano automobilis prastai važiuoja. Reikia gerokai priėjo padirbėti. Mano automobilį netrukus tikrai reikės taisyti. Matai, reikėtų patvarkyti mano priekinį galą. Taip, tikrai — mano priekinį galą.

— Priekinį galą? Ak, tu šelmi! O kada nori įvaryti savo automobilį į garažą?

— Pala, pagalvosiu — rytoj, mergyt, — ar rytoj tiks?

— Gerai, — kikendama sutiko Heizel, — rytoj. Sakai, priekinis galas? Tikras šelmis! Adios.

Buvau apstulbintas. Žinojau, kad Čakui rūpi Heizel, bet nenumaniau, kaip toli juodu pažengė. Net tai Kubos petardai išėjus, jos dūmai ar, tiksliau sakant, raudonai įkaitusios jos įvaizdžio liekanos vis dar tvyrojo ore aplink mus.

— Bet Heizel — ne ispaniškas vardas, — pasakiau.

— Žinai, brolau, kaip būna. Tikrasis jos vardas ne toks.

— O koks?

— Chesulita. Be to, mes kalbėjomės ne apie automobilių remontą.

Chesulita. Tai buvo dar vienas dalykas, prasidėjęs „Dievo namuose“, — internatūros seksualizacija. Patys nesuvokdami gresiančios pražūties, augant mūsų kompetencijai ir didėjant nepasitenkinimui, kad mus šitaip muštruoja Džo ir subinlaižiai, bemaž nenujausdami, Čako žodžiais tariant, ėmėme „tempti į lovą“ erotiškas Namų darbuotojas.

Galvojau apie Molę, gražią moterį, nusivylusią romantiška meile ir katalikų slaugos mokykloje gavusią aukščiausią pažymį už pasilenkimą ištiestomis kojomis, ir kaip su ja artimiau susipažinau. Viskas prasidėjo gan nekaltai: vieną dieną pamačiau ją apsiašarojusią prie gydytojų kabineto ir mano paklausta, ko verkia, atsakė bijanti, kad mirs, nes turinti apgamą ant šlaunies — ant viršutinės jos dalies, — kuris ėmė augti, ir aš atsakiau: „Parodyk man“, tad lyg kokie išdykę vaikiūkščiai nuėjome į budėjimo kambarį, ir atsigulusi ant apatinės lovos ji nusismaukė pėdkelnes ir man parodė, Dievuliau, šlaunis buvo nuostabi, ir aš, aišku, pamačiau tas fantastiškas kelnaites su gėlytėmis virš tos išsikišusios šviesiais plaukučiais apžėlusios gaktos, bet apgamas iš tikrųjų buvo juodas ir negeras, ir ji turėjo mirti. Bet aš ničnieko neišmaniau apie apgamus, tad apsimečiau esąs didelis šulas ir pasinaudojęs „daktaro Bašo“ titulu tą rytą susitariau, kad ją apžiūrėtų odos ligų klinikoje, ir jos rezidentas visas apsiseilėjo, nes vietoj įprastų psoriazės pažeistų limpių odos lopų pamatė jos plaukučius ir kelnaites, jis paėmė mažą audinio gabalėlį ištirti, ir nė parai nepraėjus pranešė, kad apgamas nė kiek ne piktybinis ir kad ji nemirs. Ji pasijuto man dėkinga, kad išgelbėjau ją nuo mirties, ir pakvietė vakarienės. Vaišino klaikiu troškiniu, ir tą vakarą pabandžiau įsitempti ją į lovą, bet man tepavyko atsigulti šalia jos, uždėti delnus ant panašių į mažos mergytės krūtų ilgais speneliais ir išgirsti NE NE NE, bet ne nuostabų TAIP po visko ir dar išgirsti davatkišką JEIGU LEISIU, BUSIU ATIDAVUSI TAU VISKĄ, taigi kol kas, velniai griebtų, pavyko pasiekti tik tiek, erotiniu požiūriu tupėjau tarp limpių, bet tuo pat metu ant žmonijai šimtmečius žinomos gundančios uolos atbrailos virš žiojinčios prarajos, vadinamos romanu, blaškiausi tarp naujos mylimosios ir senos, ir tik senoji suprato trauką mylimajam, bet pasipasakojęs jai, kol pati nesužinojo, būčiau viską sužlugdęs. Šiapus „Dievo namų“ Berė, rodės, neegzistuoja, ir net anapus, kai būdavau su Mole, jos, rodės, irgi nėra. Taigi mudviem su Čaku tapo aišku, kad išgyventi tegalime per seksą. Tai siaubingai glumino lytiniu požiūriu niekam tikusią mūsų rezidentę Džo, nes prastus pažymius per visą studijų GMM laiką ji gavo vienintelį kartą — iš žmogaus seksualumo medicininių aspektų egzamino. Jos lytinis potraukis išėjo į parduotuvę ir nebegrįžo. Todėl lošdami su Džo kaip kozirį visuomet galėjome mesti seksą.

Kai pasirodė Piepis, taip nervinosi — nes aštuonias savaites dirbo su du nulius turinčiu rezidentu Pasiutusio Šuns pravarde, Hiper Huperiu ir Ryk Mano Dulkes Edžiu, nes buvo girdėjęs apie „sunkiukus“, laukiančius mūsų skyriuje, nes gyveno slegiamas baimės mirti, kadangi jam įdūrė adata, ištraukta iš Geltonojo Žmogaus kirkšnies, ir dar dėl savo intelektualiosios poetės Džunės, kuri tūžo ant jo, kad skiliajai per mažai laiko, — taigi Piepis taip nervinosi, kad, rodės, sklando ore, gyvena pakibęs per plaštaką nuo grindų. Jo plaukai nutriušo, ūsai, rodės, virto gyvais padarais, tad jis nuolat tampė tai vieną jų galą, tai kitą. Mudu su Čaku bandėme jį raminti, bet veltui, tad iškvietėme Molę, kad suleistų jam valiumo.

— Na, brolau, — paliepė Čakas, — nusismauk kelnes.

— Čia? Gal išprotėjai?

— Daryk, ką tau liepia, — paraginau, — mes viską jau paruošėm.

Piepis nusismaukė kelnes ir palinko virš rašomojo stalo. Į kabinetą įėjo Molė su drauge, medicinos seserim iš ISS — intensyviosios slaugos skyriaus, — vardu Andžela. Pastaroji buvo krūtinga rudaplaukė kreminio gymio airė raumeningomis šlaunimis. Sklido gandai, kad darbas ISS, „Dievo narnų“ mirtininkų sparne, padarė ją seksualesnę ir kad jau ne vieneri metai Andžela intensyviai tenkina ne tik ligonių, bet ir internų vyrų reikmes. Šiaip ar taip, mūsų grupė dar neturėjo progos įsitikinti, ar šis jos talentas neprasimanytas.