Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Kaip jaučiasi ponia Rizenšein? — išgirdau Piepio balsą.

— Gerai, bet Lazaras ką tik bandė nukratyti kojas, — atsakiau mintyse įsakydamas sau nešaukti ant jo, kad neištraukė skysčių iš pilvo.

— Turėjau ištraukti jam iš pilvo skysčius.

— Kur esi?

— Kinų kvartale. Bet kaip Lazaras?

— Ką valgėt?

— Lo mein , mu gugei pen ir krūvą ryžių, bet kaip jis laikosi?

— Tikriausiai buvo skanu, jis ruošėsi į aną pasaulį, — atsakiau.

— O, Dieve! Aš atvažiuoju!

— Bet aš jį išgelbėjau.

— Puiku!

— Palauk, — tariau matydamas, kaip Molė moja ranka iš Lazaro palatos. — Jis vėl ruošiasi į aną pasaulį.

— Aš atvažiuoju!

— Ką veiksit po vakarienės?

— Ketinau parsivesti ją namo.

— Ką?! Kai ten Džunė?! Gal nuo proto nušokai?!

— Kodėl gi ne?

— Bala nematė. Turiu eiti. Klausyk, daryk ką nori, tik nesivesk jos pas save. Eik pas ją. Atmink: APSIMESK, KAD DOMINA VIRŠUS, PULK APAČIĄ. Iki.

Kažkodėl į „Dievo namus“ ligoniai patekdavo grupelėmis: trys širdininkai, du inkstininkai, keturi plautininkai. Tą karštą ir gūdžią naktį ir liga buvo tinkama: Namuose buvo vėžio naktis. Pirmas pasirodė nedidukas siuvėjas Solas. Man skaitant jo ligos istoriją priimamajame, Hovardas, — ternas, kuriam, rodės, be galo patinka visi internatūros aspektai ir kurio už tai nekenčiau, — degdamas susijaudinimu, „kad iš tikrųjų yra daktaras“, pranešė, jog Solas serga plaučių uždegimu. Kraujo tepinėlis man parodė, kad Solui — ūmi leukemija, o plaučių uždegimas tik bendro kraujo užkrėtimo dalis, kadangi baltieji jo kraujo kūneliai nefunkcionuoja. Solas žinojo sergąs, tik kol kas nežinojo, kaip sunkiai; nuridenęs jį vežimėliu į rentgeno kabinetą norėdamas peršviesti krūtinės ląstą paklausiau, ar jis nepadedamas gali atsistoti.

— Atsistoti? Aš galėčiau sužaisti visas beisbolo rungtynes, — atsakė Solas ir pargriuvo. Prilaikiau tą mažutį, kaulėtą, pakankamai jauną, kad mirtų, vyrą, kuriam ką tik pranešiau, jog serga leukemija. Kai palikau jį vieną prieš rentgeno aparatą, jam nusmuko trumpikės.

— Solai, — pasakiau, — tuoj pamesi trumpikes.

— Taip? Na ir kas? Aš tuoj mirsiu, o jūs man sakot, kad tuoj pamesiu trumpikes.

Susigraudinau. Jis buvo tikras mūsų senelių palikuonis. Su spartietišku žydų diasporos atstovo nuolankumu jis stebėjo, kaip paskutinis nacistas — leukemija — išvaro jį iš vienintelių tikrų namų — jo gyvenimo. Leukemija įkūnijo mano bejėgiškumą, nes gydyti tegalėjau bombarduodamas kaulų čiulpus ląstelių nuodais, vadinamaisiais citotoksinais, kol po mikroskopu čiulpai atrodys visai kaip Hirosima — pajuodę, tušti, išdeginti. O paskui turėjai stebėti, ką čiulpai vėl ims gaminti — sveikas ląsteles ar tą patį vėžį. Kadangi ateis metas, kai nebeliks kraujo kūnelių — baltųjų kovoti su infekcija, raudonųjų deguoniui pernešti ir trombocitų kraujavimui sustabdyti, — pagelbėti tebus galima kovojant su infekcija ir perpilant raudonųjų kūnelių, kad organai gautų deguonies, trombocitų, kad stabdytų kraujavimą, kaskart sukeliant vis didesnį kraujavimą ir anemiją, nes kraujas bus imamas begalei tyrimų. Puikumėlis! Jau patyriau tai su daktaru Sandersu, ir man tai buvo nepakenčiama. Pradedant šį šiurpų gydymą reikėjo suleisti Solui tiesiai į venas pagerintų žiurknuodžių, pramintų Raudonąja mirtimi dėl spalvos ir dėl to, kad sugrauždavo aptaškytą jais odą. Galvodamas „Sudiev, kaulų čiulpai“, jų suleidau, jausdamas baisiausią pasišlykštėjimą.

Antras priimtas ligonis: vardas — Džimis, liga — vėžys. Toks jaunas, kad tikrai mirs. Šypsodamas putlaveidis Hovardas, kaip ir tas per televiziją vis rodomas daktaras rūkantis pūstašonę pypkę, pranešė man diagnozę: plaučių uždegimas, bet Hovardas manąs, kad jis galįs sirgti leukemija. Metęs žvilgsnį į Džimio krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką pamačiau, kad Hovardas nepastebėjo mazginio plaučių vėžio, kuris gan greitai pribaigs Džimį. Kai tvarkiausi su juo priimamajame, bandydamas nuvyti į šalį pristojusį Hovardą, išgirdau, kaip už kitos širmos Huperis grumiasi su limpe. Limpė, trečia tą naktį jo priimta ligonė, stengėsi įspirti jam į kiaušius. Paklausiau Huperio, kaip jam sekasi.

— Baisiai. BSS, Rojau, BSS.

— BSS?

— Baigianti Subyrėti Santuoka. Abu darom viską, ką galim — lankom Kalifornijos stiliaus sauną, kur peria karštomis eukaliptų vantomis ir veda grupinius psichoterapijos seansus nuogiems sulindusiems į vandenį, bet nemanau, kad tai padės. Mano moteriškaitė pikta kaip velnias, kad būnu čia visą laiką ir kad susidomėjau mirtim.

— Susidomėjai mirtim?

— O kas ja nesidomi? Juk ten mes visi keliaujam.

— Negaliu to paneigti, bet manęs ji taip neįkvepia kaip tave. Apgailestauju dėl BSS, — pridūriau svarstydamas, ar mano NR — Nesantuokinis Ryšys — per internatūrą pasieks BS stadiją.

— Nieko baisaus, — atsakė tas nenormaliai aktyvus ternas, — vaikų neturim. Kalifornijoje išgyvenęs su žmona dvejus metus jau patenki į statistinį vidurkį. Ei, noriu tavęs paklausti: kaip manai, ar teisėta prašyti, kad ta moteris kartu su draudimo polisu pasirašytų ir leidimą atlikti jai skrodimą?

— Gal ir teisėta, bet nesu įsitikinęs, kad tai etiška.

— Puiku, — atsakė Huperis, — nusimato dar vienas skrodimas. Sozalite niekas nėra girdėjęs apie etiką. Ačiū. Šiaip ar taip, nenorėjau ir toliau gyvent susituokęs su ta kale. Matytum, ką aš užmezgiau lavoninėje.

— Lavoninėje?

— Su patologijos rezidente iš Izraelio. Ne moteris, o dinamitas. Mirties instinktas jai sukelia kaifą — kaip ir man. Romeo ir Džuljeta, vyruti. Iki pasimatymo.

Sėdėjau priimamojo gydytojų kabinete mąstydamas apie tai, kad Kojis su Unguriu palaimino mūsų skyrių sunkiukais, merdinčiais jaunais žmonėmis, tokiais kaip Džimis, kaip mano draugas Sandersas, išvykęs į paskutinę žūklę prieš paskutinį savo rudenį...

— Nelengva, kai matai prieš save merdinčiuosius ir mirusiuosius.

Pakėliau akis. Vienas iš policininkų — storulis Gilynis.

— Reikia tvirto būdo, — kalbėjo antrasis — Kvikas, — o jis ant medžių neauga.

— Ir jokioj parduotuvėj jo nenusipirksi, — pridūrė rudaplaukis. — Esu įsitikinęs, kad jį įgyji pratindamasis tvarkingai atlikti gamtinius reikalus. Taip sakė Froidas ir Kouenas.

— Kur airis faras sužinojo apie Froidą? — nustebau.

— Kur? Ogi čia, brolyti, nes čia per pastaruosius dvidešimt metų praleidau penkias naktis per savaitę diskutuodamas su savo bendradarbiu ir puikiais jaunais, be galo išprususiais vyrais, tokiais kaip jūs. Geriau negu vakarinė mokykla — daugiau disciplinų, naudingesnių dalykų sužinai. Be to, dar ir moka už tai, kad lankom.

— Tai dar ne viskas, — pridūrė Kvikas. — Išgirsti visokių prieštaringų požiūrių. Per dvidešimt metų daug ko išmoksti. Šiuo metu chirurgas, pavarde Gatas, pasakoja mums naujienas iš Ramiojo vandenyno pietų, o su Kouenu pasiekėme psichoanalitinės minties aukso klodų vidurį.

— Kas tas Kouenas?

— Itin išprusęs šmaikštuolis, viską be jokių užuolankų mėgstantis kloti psichiatrijos rezidentas, — atsakė Kvikas. — Tikrų tikriausias vadovėlis.

— Būtinai turit su juo susipažinti, — tarė Gilynis. Trūkčiojantys rudi antakiai privertė jo veidą nušvisti švarplėta šypsena. Jis kalbėjo toliau: — Nekantriai laukiam išgirsti kalbant jus, Oksfordo auklėtinį, žmogų, pasižymintį neeilinėmis kūno ir proto savybėmis, patirties įgijusį visuose Žemės rutulio kampeliuose, tokiuose kaip Anglija, Prancūzija ir gimtoji Smaragdų sala, kurioje pats lankiausi tik du kartus.