Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Ką man daryti? — už durų aimanavo Piepis.

— Skambink Andželai.

— Bijau. Beje, kodėl turėčiau jai skambint?

Nesulaukęs atsakymo pamindžikavo tyloje ir atsakė:

— Gerai. Rupūs miltai! Vos nepamiršau — vėluoju į psichoterapijos seansą. Paskambinsiu jai grįžęs.

— Ne. Skambink dabar ir negrįžk. Aš čia budžiu, aišku?

Taigi jis galų galėjai paskambino, pakvietė į pasimatymą ir nulėkė pasikalbėti apie tai su savo psichoanalitiku, kuriam mokėjo penkiasdešimt žalių už valandą, kad tas ištrauktų iš jo varpos visą krakmolą. Sėdėjau gydytojų kabinete, iškamuotas įkyraus gripo, nuo kurio kas valandą laksčiau šikti, prislėgtas minčių apie laukiančius darbus. Saulė leidosi už gelstančių lapų, ir nors buvo pasiutusiai karštas bobų vasaros vakaras, žinojau, kad netrukus ateis vaiskios, giedros dienos — futbolo oras, kai rangaisi su megztuko nenusivilkusia moterimi po antklode, prisigeri, kad nejaustum šalčio, bučiuoji ją į lūpas ir tirti...

— Ponia Bailz parvežta po širdies kateterizacijos, — pranešė mano GMMS Pražuvėlis Brusas Levis. — Vyrukai iš kateterizacijos kabineto jos ligos istorijoje parašė: „Poniai Bailz smarkiai kraujuoja adatos žaizdelė kirkšnyje“. Turiu išsiaiškinti, daktare Bašai — gal jai koks kraujotakos sutrikimas.

Poniai Bailz nebuvo jokio kraujotakos sutrikimo. Kateterizacijos kabineto vyrukai visuomet rašydavo „smarkiai kraujuoja“, kad PATEPLINTŲ ligos istorijas, jei kartais tektų bylinėtis. Iš tikrųjų Mažylio Oto pacientė ponia Bailz net nesirgo jokia širdies liga, tik bursitu — apie tai žinojo visi, Otas taip pat. Mažylis Otas gviešėsi didelio pinigo. GMMS Brusas Levis žaidė žaidimą „Prasimanyk mažai žinomą ligą ir gausi aukščiausią pažymį iš medicinos“. Kas aš toks, kad stočiau jam skersai kelio?

— Įdomu, Brusai. Kaip aiškinsies?

Brusas išvardijo kelis kraujo tyrimus, kuriuos tuoj užsakys.

— Pala, — tarė Džo, ketinusi išeiti, bet stabtelėjusi įsitikinti, kad viskas gerai, prieš grįždama ten, kur buvo tik vieniša senmergė, o ne „Dievo namų“ limpių admirole. — Tie tyrimai nepaprastai brangūs. Kokių turi duomenų, kad jai sutrikusi kraujotaka? Tu, pavyzdžiui, paklausei, ar jai kada nors iš nosies teka kraujas?

— O, puikiai sumanyta! — sušuko Brusas ir nuskuodė koridoriumi paklausti. Grįžęs tarė:

— Taip, jai iš nosies kraujas kartais išties teka. Puiku!

— Pala, — įsiterpiau, — kiekvienas šitaip atsakys, jei paklausi, gal ne?

— Gerai sakai, — baisiai nusiminęs atsakė Brusas.

— Paklausei, ar jai teka kraujas ištraukus dantį? — pasiteiravo Džo.

— O, nuostabi mintis! — sušuko Brusas ir vėl nudulkėjo.

— Taip, kai jai ištraukia dantį, ji pasiutusiai kraujuoja.

— Brusuk, visi mes pasiutusiai kraujuojam ištraukus dantį.

— Velniai griebtų, daktare Bašai, jūs teisus, — sutiko GMMS; jis atrodė nuliūdęs, nes norėdamas tapti internu GMM sistemoje turėjo gauti aukščiausią pažymį, o tam reikėjo prasimanyti ligą, idant galėtų rasti nuo jos vaistų ir perskaityti apie tai paskaitą, tad jau vaizdavosi, kaip gauna vos patenkinamą balą ir internatūros yra išsiunčiamas į vakarus nuo Hudzono upės.

— Klausyk, Brusuk, o kaip mėlynės? — paklausiau abejingu balsu.

— Mėlynės? O, fantastiška mintis...

— PALA! Pataupyk kojas. Ji atsakys, kad mėlynės jai lengvai atsiranda, ar ne?

— Taip, daktare Bašai. Kas taip nesakytų?

— Visi sakytų, — patvirtinau. — Bet kaip gali patikrinti, kad tuo įsitikintum?

— Nežinau, — atsakė Brusukas įremdamas kumštį į kaktą.

— Labai gaila, — atsakiau. — Kraujotakos sutrikimai — be galo įdomi sritis.

Staiga Brusukas visas nušvito ir sušukęs „Žinau!“ pasileido koridoriumi; po kelių sekundžių iki mūsų ataidėjo VALIOOOOO! ir netrukus Brusukas grįžo, išsišiepęs iki ausų, tarė: „Padariau“ ir ištraukė iš kišenės lapelius hematologiniams tyrimams.

— Padarei? Ką padarei? — išpūtusi akis paklausė Džo.

— Padariau jai mėlynę.

— KĄ?! KĄ TU JAI PADAREI?!

— Kaip jūs ir siūlėt, Džo, padariau poniai Bailz mėlynę. Sudaviau jai į dilbį. Jūs buvot teisi — nereikėjo užsakinėti tų brangių tyrimų, kol savo rankomis nepadariau mėlynės.

Prieš pat Piepiui grįžtant iš psichoterapijos seanso, jo keturiasdešimt dvejų metų ligoniui sustojo širdis, ir einant koridoriumi jį pralenkė intubuotas pacientas, vežimėliu gabenamas Ryk Mano Dulkes Edžio, kuriam atėjo eilė dirbti skyriuje. Piepis persigandęs tarė:

— Taip atsitiko todėl, kad aš kažką ne taip padariau.

— Nebūk kvailas, — atsakiau, — gerai IŠŠTIŠINAI. O dabar nešdinkis iš čia, nes pavėluosi į pasimatymą su Perkūno Šlaunimis.

— Aš neisiu.

— Eisi. Galvok apie tuos rudus kūšplaukius.

— Negaliu. Verčiau aplankysiu ponią Rizenšein. Man baisu, kad visi tie jauni ligoniai miršta.

— KETVIRTASIS ĮSTATYMAS: LIGA — PACIENTO RŪPESTIS. Nešdinkis velniop, — paliepiau stumdamas Piepį pro duris. — Šiaušk.

— Paskambinsiu tau iš kinų restorano.

— Paskambink man, kai jau būsi įvaręs, arba visai neskambink.

— Bet kam? Kam? — šaukė jis lyg koks prekybos agentas įkišęs koją tarp durų, kad neleistųjų uždaryti. — Kam aš taip darau?

— Todėl, kad jis suglebo.

— Kas suglebo?

— Tavo prakeiktas aparatas. Iki pasimatymo.

Jis išėjo. Kaip paprastai, skyriuje užvirė tikrų tikriausias pragaras, daugiausia dėl Piepio ligonių. Piepis išmoko agresyviai elgtis su limpiais ir atsargiai su merdinčiais jaunais žmonėmis, o kadangi mudu su Čaku beveik įsitikinome Dručkį esant teisų — medicinos pagalba turi būti priešinga, — Piepio pacientai vadavosi mirtimi, todėl budėjimo naktį pirmiausia juos gelbėdavome — slapčia, saugodamiesi Džo ir Piepio, nieko nerašydami į ligos istorijas. Vogčia įsliūkindavau į palatą jaunos astmatikės, kuri būtų mirusi be steroidų, mat Piepis bijojo jų duoti, ir BAM BAM suvarydavau didelę dozę, padėsiančią jai ištempti iki ryto; paskui imdavausi mielos leukemikės, kurios gyvybę palaikė Taulas, ir slapčia perpildavau jai dar šešias dozes trombocitų masės, be kurios ji nukraujuotų prieš patekant saulei; paskutinė siauboma buvo Lazaras, sargas alkoholikas, kuris visuomet buvo šoko būklės, visuomet infekuotas ir kurį Piepis, bijodamas padaryti ką nors ne taip, visuomet gydė minimaliomis vaistų dozėmis. Kasdien Lazaras ryžtingai mėgindavo mirti, paprastai — nukraujavęs iš nosies, lūpos, žarnų ar kiaušių, ir kasnakt mudu su Čaku atlikdavome slaptą, beveik religinę operaciją — ištraukdavom iš jo šūdus, kad rytojaus dieną jis vėl būtų pasiruošęs jaudinantiems nuotykiams su išglebusiu, sutrikusiu internu, mirtinai bijančiu žengti menkiausią bent kiek rimtesnį žingsnį. Tą vakarą prisiminiau užmiršęs, ką Piepis man sakė prieš išeidamas pirmą kartą, kai jo paklausiau, ar ištraukė užkrato pilnus serozinius skysčius iš Lazaro pilvo.

— Jis gerai laikosi, — nusukdamas akis atsakė Piepis.

— Palauk, — atsakiau, — tai ištraukei jam iš pilvo skysčius ar ne?

— Ne.

— Dievuliau brangus! Rupūs miltai, kodėl neištraukei?

— Taip ir neišmokau. Reikia durti didele adata, o man... Man baisu, kad jam skaudės.

Ištižėlis. Keikdamasis nuėjau į Lazaro palatą, kur tas kuo rimčiausiai bandė iškeliauti į aną pasaulį. Kadangi tokį jį matydavau kas antrą budėjimo naktį, žinojau, ką reikia daryti, ir vėl ėmiau jį gelbėti. Tuo metu priėjo Molė ir pranešė, kad man skambina telefonu.