Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Vaikščiojantį vadovėlį, — pridūrė Kvikas.

Viršuj vos baigus tvarkytis su Džimiu, kuriam prikaišiojau vamzdelių ir žarnelių ir pradėjau gydyti nepagydomas jo ligas, sustojo ponios Rizenšein širdis, ir gaivindamas ją nustebau išgirdęs, kaip panosėje burbu:, Ak, kad ji mirtų, ir aš galėčiau numigti“, ir buvau pritrenktas, kai suvokiau, jog ką tik troškau, kad žmogus mirtų, nes tuomet galėčiau pamiegoti. Gyvulys! Ryk Mano Dulkes Edis iš ISS atrideno vežimuką, kad išvežtų Rizenšein, paklausiau jo, kaip sekasi.

— Džiaugiuosi, kad paklausei. Viskas klojasi tiesiog puikiai. Bobai, — linktelėjo jis savo GMMS, — būk geras, nuvežk vežimėlį į skyrių. Nenustok pumpavęs jai deguonį ir žiūrėk, kad neužsikimštų žarnelės, o aš minutėlei pasikelsiu į aštuntą aukštą ir nusižudysiu iššokdamas per langą.

Jis išėjo, išėjo ir Molė — švari, graži, seksuali, nebudinti — ir aš nelaimingas žiūrėjau, kaip ji tolsta. Man irgi reikėjo eiti su ja. Vėl paskambino Piepis.

— Kokia Lazaro būklė? — paklausė.

— Stabili. Kur esi?

— Pas Andželą. Man baisu. Kaip laikosi Rizenšein?

— Nėra ko bijoti. Rizenšein sustojo širdis, ir ją nuvežė į ISS.

— O, Dieve! Tuoj pat atvažiuoju!

— Jei atvažiuosi, aš tave nudėsiu. Pakviesk Andželą.

— Sveisveikas, Rojau, — išgirdau sveiką girtą balsą. — Aš, — rankos mostas, — priprisilupau.

— Puiku. Klausyk, Andželą, man neramu dėl Piepio. Jis neištvers, jei neįgis pasitikėjimo. Jis šaunus vyrukas, bet jam stinga pasitikėjimo savim. Mudu su Čaku labai susirūpinę — kad jis nenusižudytų — štai dėl ko mes susirūpinę.

— Nenusinusižudytų? — mostas. — Oho! Kaipgaliupadėti?

Susakiau Andželai, kaip ji gali padėti, kad Piepis nenusižudytų.

— Nenusinusižudytų? — mostas. — Nori pasakyt, kad jis laisvas?

— Kol kas ne, Andže. Kol kas jis dar paukštis narvelyje. Atidaryk jį, Andžela, išvaduok, leisk jam skristi.

— Skriskristi, — mostas, — skriskriskateate, — ir padėjo ragelį.

Sukaitęs, suprakaitavęs, prakaito druska lyg smėliu aplipusiais vokais, kamuojamas gripo, kuris pasireiškė bendru negalavimu, fotofobija, raumenų skausmais, šleikštuliu ir viduriavimu, keikdamasis, kad turiu būti ligoninėje, kai Molė išėjusi, Berė taip pat — kur ir su kuo? — ir kol Piepį gundė, kad nenusinusižudytų, bandžiau baigti aprašinėti jauną ir netrukus mirsiantį Džimį. Pasirodė putlaveidis Hovardas — išsišiepęs, papsėdamas pypkę.

— Ko, velniai rautų, čia tau reikia?

— Man tik panūdo pasižiūrėti, kaip einasi Džimiui. Be galo įdomus atvejis. Kaip suprantu, jo dainelė sudainuota, ar ne? Tiesa, dar norėjau paklausti apie tą seselę iš ISS, Andželą. Puiki mergina, ketinu pakviesti ją į pasimatymą.

Žiūrėjau, kaip jis papsi savo pypkę, ir nekęsdamas už tai, kad laimingas gyvenimas net Namuose jam tėra pypkės papsėjimas, atsakiau:

— Vadinasi, negirdėjai apie Piepį ir Andželą?

— Ne. Nori pasakyt, kad...

— Būtent. Kaip tik šią akimirką. Hovardai, paklausyk įdėmiai: kad būtum matęs, ką ji išdarinėja burna!

— Kuo kuo?

— Burna, — atsakiau žinodamas, kad iki ryto Hovardas jau bus išpapsėjęs, ką Andžela išdarinėja burna visiems „Dievo namams“. — Ji atkiša lūpas ir suima jomis jam...

— Nenoriu apie tai girdėti ir džiaugiuosi, kad įspėjai mane, kol jos dar nepakviečiau. Bet man rūpi, kodėl sistolinis Džimio kraujospūdis, kai ką tik matavau, buvo tik keturiasdešimt?

— Kiek?!

Pasileidau į Džimio palatą ir pamačiau, kad jo sistolinis kraujospūdis tikrai keturiasdešimt ir kad jis bando nieko nelaukęs mirti. Puoliau į paniką. Nežinojau, nuo ko pradėti jį gelbėti. Žvilgtelėjau į Hovardą — tas nerūpestingai atsirėmęs į durų staktą šypsodamas degėsi pypkę — ir pasakiau:

— Hovardai, padėk man.

— Tikrai? Ir kuo aš galiu padėti?

Nežinojau, ką jis galėtų daryti ar ką pats galėčiau, bet tuomet prisiminiau Dručkį ir paliepiau:

— Nusiųsk žinutę Dručkiui, tuč.

— Tikrai? Manai, jis tau reikalingas? Ne, Rojau, gali susitvarkyti pats. Be to, sako, negali tapti tikru daktaru, kol nenugalabijai bent jau kelių ligonių.

— Kaip nors padėk man, — atsakiau bandydamas blaiviai mąstyti.

— Ką galėčiau padaryti?

Pasirodė Dručkis, uždusęs nuo bėgimo laiptais, ir pajutęs mano paniką liepė pasimatuoti pulsą. Kol matavausi, jis ėmėsi žygių, kad Džimis tuoj pat nemirtų. Dručkis puolė prie Džimio su jam būdinga fantastiška kompetencija — kiekvienas jo veiksmas buvo toks tikslus, kad atrodė atliekamas pagal negirdimai tiksintį laikrodį. Dirbdamas Dručkis plepėjo. Jo komentarai buvo skirti visiems, trys jų ir seselei ir moteriai, vardu Greisė, iš dietos ir mitybos skyriaus, kuri tokį vėlų metą kažkodėl buvo su juo — lovoje?!

— Kuo serga Džimis? — paklausė Dručkis durdamas didele adata.

— Plaučių vėžiu, — atsakiau.

— Dievuliau, — tarė Dručkis, — jis pakankamai jaunas, kad mirtų.

— Tavim dėta pamėginčiau letrilį, — tarė Greisė iš dietos ir mitybos skyriaus.

— Pamėgintum ką? — perklausė Dručkis.

— Letrilį. Vaistą nuo vėžio, — atsakė Greisė.

— Ką nuo ko? — bijodamas pajudėti paklausė Dručkis.

— Meksikiečiai nustatė, kad abrikosų kauliukų ekstraktas, vadinamas letriliu, gali išgydyti vėžį. Abejotina, bet...

— Bet galima susikrauti didelius turtus, — žvilgančiomis akimis atsakė Dručkis. — Klausyk, turiu daugiau apie tai išgirsti, Rojau, — tarė jis ruošdamasis išeiti.

— Dručki, palauk! — sušukau. — Dar nepalik manęs!

— Ar girdėjai, ką sakė Greisė, Rojau? Vaistas nuo vėžio. Eime, Greise, noriu, kad daugiau man apie jį papasakotum.

— Paistalai, — tariau. — Vaistų nuo vėžio nėr. Pramanas.

— Visai ne pramanas, — pasipiktinusi atšovė Greisė iš dietos ir mitybos skyriaus. — Jis padėjo mano pusseserės vyrui. Merdėjo, o dabar sveikas.

— Merdėjo, o dabar sveikas, — pakartojo Dručkis, paskui eidamas durų link lyg transo ištiktas vėl suniurnėjo: — Merdėjo, o dabar sveikas.

— Būk geras, Dručki, — maldavau, — dar nepalik manęs vieno, — nes Džimis vėl buvo bemirštąs, o aš bepuoląs į paniką.

— Kodėl? — suglumęs paklausė Dručkis.

— Man velniškai baisu.

— Dar ir dabar? Tau vis dar reikia pagalbos?

— Taip, reikia.

— Ką gi — tuomet sulauksi. Kibkim į darbą.

Kibom į darbą, bet netrukus susigriebiau, kad Dručkis nepastebimai išsprūdo, ir aš likau vienas su Džimiu, Hovardu ir naktine seserim Maksina. Tuomet supratau, kad išsmukdamas ir palikdamas mane vadovauti Dručkis parodė žinąs, jog pajėgsiu susidoroti, ir pajutau, kaip mane užlieja šilta banga. Buvau pajėgus tvarkytis pats, ir nors troškau tik vieno — lupti Hovardą tol, kol tas šiknius nebepasikeis, kankinausi su Džimiu, kol tapo aišku, jog jam reikia prijungti dirbtinio kvėpavimo aparatą, kitais žodžiais tariant, IŠŠTIŠINTI į ISCHS — intensyviosios slaugos chirurginį skyrių, ir žiūrėdamas, kaip žvalus sadistiškos išvaizdos rezidentas išveža Džimį, kuris dabar buvo taip apraizgytas žarnelėmis, kad panėšėjo į mėsos kukulį spagečių lėkštėje, pajutau neapsakomą palengvėjimą, kol išgirdau Hovardą sakant: „Įspūdingai padirbėta prie sunkaus ligonio“, ir jam išeinant neapykanta man lindo pro pakaušį.

Prakaitui varvant nuo kaktos ant Džimio ligos istorijos, gripui sunkiantis iš visų raumenų skaidulų ir žarnų gaurelių, baigiau aprašą ir liepiau Mėlynių Meistrui nunešti istoriją į ISCHS. Atsisėdęs mąsčiau: ši naktis buvo baisiausia mano gyvenime, bet dabar ji baigėsi, ir galiu eiti miegoti. Niekas manęs nebenutvers. Pro atvirą langą sklido raminantis ant karšto asfalto ką tik iškritusio lietaus kvapas. Įėjo sesuo ir pranešė: