Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Tai ką man daryti? Ji turi būti švari, bet kad ir ką daryčiau, jai auga svoris, nors nieko nevalgo, ir pastarąsias tris savaites nesituštino. Duktė sako, kad ji pati nedarė didelio aštuonerius metus. Nuostabu: ji paverčia vandenį šūdu.

— Hmmmmmmmmm hmmmmmm žinau Kam tau reikia tirti žarnyną?

— Todėl, kad ji tam čia ir guli.

— Taip, bet aš turiu galvoj, ar tu iš tikrųjų nori atlikti jai žarnyno tyrimą, ar tik apsimesti, kad jį atlieki? Nuo tada, kai perdaviau ją tau, nežinau, kas jai daroma.

Piepis susigėdęs pasakė, kad žarnyno tyrimą atlikti prašąs Enidos privatas Pucelis, o jis, Piepis, iš tiesų stengiasi jį atlikti.

— Hmmmmmmmmm hmmmmmm tuomet duok jai pieno su melaša, per burną ir per kitą galą vienu metu.

— Pieno su melasa?

— Taip. Pieno su melasa. Per abu galus. Ji sprogs.

Mums gurkšnojant imbierinį limonadą, lyg koks parduotuvės administratorius būtinai pasirodydavo Ungurys. Šįsyk jis priėjo ir vengdamas žiūrėti mums į akis tarė:

— Sveiki, vyručiai, kaip sekasi? — ir nespėjęs išgirsti, kaip mums sekasi, pridūrė: — Jūs juk žinot, kad atrodot ne kaip gydytojai.

— Gerai, gerai, — nukeldamas kojas nuo stalo atsakė Čakas.

Norėdamas paerzinti Ungurį užsirūkau cigaretę.

— Džo man sakė, kad tu vėluoji.

— Taip, — prisipažino Čakas, — dėl visko kaltas mano automobilis. Vis genda, tad nuolat turiu varyti jį į dirbtuves.

— A, čia kas kita. Turi gerą mechaniką? Jei nori, gali paprašyti manojo. Sutvarkys tą prakeiktą kledarą kartą ir visiems laikams, nebereikės sukti dėl jo galvos. Tiesa, dar vienas dalykas: tavo rašyba klaiki. Kartu peržiūrėsime kelias tavo užpildytas ligos istorijas, gerai?

— Gerai, gerai.

— Man tik neaiškus vienas dalykas, — pasakiau. — Niekaip negaliu suprasti — geriu todėl, kad męžu, ar męžu todėl, kad geriu.

— Negerk ir pasižiūrėk, kas atsitiks.

— Bandžiau. Ištroškau.

— Gal sergi Adisono liga, — tarė Ungurys. Jo dėmesys nukrypo į mano cigaretę, kol nebeištvėrė ir tarė: — Nesuprantu, kaip tiek daug žinodamas apie plaučių vėžį ir toliau rūkai. Gal tu neįtrauki dūmų?

Dūmų aš neįtraukdavau, todėl atsakiau:

— Įtraukiu.

— Kam tada rūkai?

— Todėl, kad man gera.

— Jeigu visi darytų tai, nuo ko jiems gera, kas tada būtų?

— Visi gerai jaustųsi.

— Tu bevalis, — gėdijo Ungurys. — Nesuprantu, kaip tu gali taip gerai dirbti būdamas toks bevalis. Mėgaukis ta cigarete, daktare Basai, nes ji sutrumpins tavo gyvenimą dar trim minutėm.

Kaip tik tą akimirką įžengė Mažylis Otas ir priėjo prie lentos, norėdamas palikti man žinutę, bet pamatęs, kad visą vietą užėmęs šviežutėlis

***

***VI***

***

amtelėjo taip šaižiai, kad mes visi į jį atsisukome, o tas neradęs kempinės apspjaudė užrašą ir urgzdamas nušluostė rankove.

— Man velniškai apmaudu, — tariau Unguriui, — kad visuose Namuose po mano pavarde teplioj amas tas prakeiktas ***VI***. Tavo iškrypę tvarkdariai nieko negali padaryti. Nejaugi negali padaryti tam galo?

— Mėginau, — atsakė Ungurys, — bet nieko neišėjo. Šiaip ar taip, visas tas reikalas gal tėra pokštas.

— O aš girdėjau kitką. Girdėjau, kad prizas ***VI*** — nemokama kelionė dviem į AMA susitikimą Atlantik Sityje birželį kartu su tavim ir Kojų.

— Aš to negirdėjau, — atsakė Ungurys ir buvo beišeinąs.

— Po paraliais! — sušuko Čakas. — Brolyčiai, jūs tik pažiūrėkit! Ungurys, aš, Taulas ir Mažylis Otas pasižiūrėjome: ant lentos po mano pavarde visomis vaivorykštės spalvomis puikavosi tvarkingas įmantrus užrašas:

***

*** Rojus G. Basas ***

***

*** VI***

***

Tą pačią savaitę Kojis su Unguriu sušaukė susirinkimą su „B-M Delikatesų“ parduotuvėje užsakytais pietumis ir paskelbė apie dar vieną premiją, kurią mes praminėme Juodąja Varna. Kadangi po liepos pirmosios tai buvo pirmas kartas, kai visi susirinkome, pasisveikinome vieni su kitais šiltai ir su palengvėjimu. Per tą laiką nutiko visokių dalykų. Dauguma mūsų išmoko pakankamai medicinos, kad mažiau nerimautų dėl to, kaip gelbėti ligonius, ir daugiau — kaip gelbėtis patiems. Nors kai kurie gelbėjimosi būdai buvo bepradedą atrodyti keistai, vis dėlto jie dar nebuvo pavojingi ar netoleruotini. Dairydamasis aplink, klausydamasis lėtai verdančių pašmaikštavimų ir plepalų, kurie retkarčiais nukeldavo dangtį ir išsiliedavo per kraštus linksmu riaumojimu, suvokiau, kokie atjautus vieni kitiems tapome. Mes kūrėme kodeksą, liepiantį padėti vienas kitam anksčiau išeiti po darbo, pakęsti vienas kito keistenybes, išklausyti vienas kito dejones ir draudžiantį krėsti vienas kitam šunybes. Visų mūsų gyvenimus kraipė ir ženklino antspaudais. Mus visus siejo kažkoks didelis, žudikiškas ir didingas bendrumas. Tai pajutęs vos neapsiašarojau. Mes buvome betampą daktarais.

Ryk Mano Dulkes Edis, nuvarytas nuo kojų mirtininkų skyriuje ISTS, atrodė baisiai. Jis pasakojo apie praėjusią budėjimo naktį:

— Priimu šeštą ligonį dėl sustojusios širdies, ir tuo metu man skambina iš priimamojo — tu, Huperi, — ir sakai, kad pas jus vyrukas, kuriam sustojo širdis, ir jeigu liks gyvas, ketinat atsiųsti jį man. Dedu ragelį, klaupiuosi ir meldžiuosi: Būk geras, Dieve, nužudyk tą vyruką! Klūpodamas prašiau, garbės žodis, KLŪPODAMAS!

— Jis mirė, — pranešė Huperis. — Jis buvo Džo ligonis, ir ta norėjo toliau maigyti jam krūtinę, bet aš pasakiau: „Mano akimis, šitas vyrukas mirė prieš dešimt minučių“ ir išėjau.

— Huperi, tu šaunus vyras, — pagyrė RMD. — Mielai tave pabučiuočiau.

— Jei nori, gali bučiuoti, bet aš žinau tik viena: jei toks nelaimėlis būtų pasirodęs Sozalite, jo išvis nebūtų priėmę į ligoninę, kol nebūtų pasirašęs leidimo atlikti skrodimą.

— Man regis, tai ne itin subtilu, — išsišiepęs tarė Hovardas.

— Jei tau sustos širdis — nevažiuok į Sozalitą.

Atėjo pavėlavęs Potsas, susitepė menkutį sumuštinį ir atsisėdo. Prisiminiau, kad Geltonasis Žmogus dar nemiręs. Potsą jis persekiojo lyg koks vaiduoklis, juodu suaugo į daiktą, todėl kaskart išvydę Potsą matydavome Geltonąjį Žmogų. Potsas darėsi uždaresnis. Jis neidavo žaisti su mumis futbolo. Jis buvo medis, kuriam nuplėšė šaką, ir buvo matyti baisi balta žaizda. Niekas niekuomet neužsimindavo jam apie Geltonąjį Žmogų. Piepiui taip pat. Bet jeigu Piepis užsikrėtė, jis bent prieš mirdamas spėjo pažaisti su Andžela malonių paleistuviškų žaidimų. Paklausiau Potso, kaip jis laikosi.

— Nežinau. Tikriausiai gerai. Očiui baisiai patinka ruduo, lapai. Vis galvoju, kad prastai dirbu.

— Jūs visi gerai dirbat, — atsistojęs prieš mus tarė Kojis, — bet visi kartu paėmus gaunat per mažai leidimų skrosti. Sunku apsakyti skrodimo svarbą. Skrodimas — medicinos širdis, ne — gėlė, raudona rožė. Didysis Virčovas, Patologijos Tėvas, savo rankomis atliko dvidešimt penkis tūkstančius skrodimų. Be skrodimo neįmanoma perprasti ligos. Pavyzdžiui, tas čekas, pravardžiuojamas kaip jį pravardžiavo, daktare Ungerbergai?

— Ne pravardžiavo, pone, o pravardžiuoja. Geltonuoju žmogumi, pone.

— Taip, paimkime, pavyzdžiui, Geltonąjį Žmogų...

Kojis toliau nagrinėjo Geltonojo Žmogaus pavyzdį, pabrėždamas, kaip svarbu mums būtų gauti leidimą skrosti, kai jis mirs, ir jam kalbant kiekvienas žodis, rodės, draskyte drasko vargšą nebylų Potsą.

— Kai aš buvau internas, — žvaliai pasakojo Kojis, — septyniasdešimt penki procentai ligonių davė sutikimą skrosti. Aišku, tais laikais skrosdavome patys, bet, žinokit, mes neprieštaravome, kadangi šitaip prisidėjome prie medicinos mokslo pažangos.