Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Kokią? — klausiu.

— Aš labai aistringa.

— Kodėl tai silpnybė?

— Silpnybė, ir tiek.

— Jei sugebi valdyti — ne.

— Ką čia šneki — kaip galima valdyti silpnybę?

— To bruožo mano silpnybe nepavadintum, ar ne? — klausiu.

— Tai skirtingi dalykai, tu juk vyras.

— Tikiuosi, nepradėsi man aiškinti, kad vyrai pranašesni už moteris?

— Nepradėsiu.

— Tai štai: tai visai ne silpnybė, nei tavo, nei mano. Tiesiog turi išmokti ją valdyti.

— Taip, — atsakė ji, bet iš jos balso negalėjau suprasti, ar jai tai kelia nerimą, — tikriausiai turėsiu to išmokti.

Tik vėliau, kai mudviem pasidarė akivaizdu, jog be galo mėgstame seksą ir tam tikra prasme vienas kitą net mylime, kai dejuojantys gūbreliai iš mažos mergytės miegamojo persikėlė į budėtojų kambario lovą, kai tik man pavykdavo atsikratyti Mėlynių Meistro, paskui į skyriaus tualetą penkių minučių linksmybėms sėdint ant unitazo, o vieną vėlią naktį net šalia sentimentaliai nūniuojančio garsiojo limpių ansamblio ar į tamsų skyriaus kampą, kur stovėdami skubėjome pasitenkinti, kol dar nepriėjo po visą ligoninę vaikštantis budintis sargas, tik tada Molė — kuri glamones vadino jausmu, tarsi po visą kūną vaikščiotų šimtakojis, apsiavęs auksu kaustytais batais, — tik tada ji man pasakė, jog jai nusispjauti, kad turiu kitą moterį, su kuria rimtai bendrauju, nes nuo „tokių santykių“ ji jau nudegusi, įskaudinta vienuolių, plakusių savo dvasiniais rimbais, ir kad ji „už laisvą ryšį“, ir aš maniau, kad tai be galo nuostabu, tiesiog neįtikėtina, kol pradėjau galvoti, ar kas nors kitas, apsiavęs auksu kaustytais batais, negirdi tų dejonių, aimanų ir žėrinčių orgazmo vaivorykščių, kai būnu su savo sena meile Bere.

Berė tikriausiai įtarė, kad kažkas ne taip. Ji sakė pastebėjusi, kad mano nuotaika pasikeitusi, kad ėmiau ją įtarinėti, kaltinti, neva mieganti su kitais vyrais, kol aš budžiu Namuose. Turbūt ji suprato, kad man pavydą sukelia kaltė, mano įtūžis iš pavydo tam, kuris būna su ja ar Mole, kai aš nebūnu su jomis. Susidarė įtampa, tik iš pradžių mažiausia buvo emocinė įtampa. Man buvo be galo smagu tą pačią dieną mylėtis su dviem moterimis, ir mėgavausi galįs atskirti, kurių grupių raumenis gelia nuo katros. Sunkiausiai man buvo paslėpti Molę nuo Berės. Molei pradėjus pas mane ateidinėti kaip įmanydamas slėpiau jos pėdsakus: plaukus ant pagalvės, suteptas paklodes, plaukų segtuką ant komodos, auskarą, paliktą ant vonios lentynėlės, jos kvepalų aromatą ore. Visą laiką ką nors skalbiau. Bijojau, kad suskambs telefonas. Tačiau Berei negalėjau pasisakyti. Ji man buvo pernelyg brangi. Man buvo baisiai gėda. Per daug galėjau netekti.

Mudu su Bere manėme, kad galėtume pabandyti gyventi kartu, bet kai pamatėme, jog po budėjimo virstu nuožmiu lokiu, nusprendėme, kad šis sumanymas netikęs. Dar nusprendėme, kad nesimatysime po mano budėjimo naktų, nes tuomet mes tik vaidydavomės ir užgauliodavome vienas kitą. Taigi liko kas trečias vakaras, kai aš lyg ir turėjau būti neišvargęs. Kadangi vis mažiau matėmės, o Molė priminė apie save dilgčiojimu rectus abdominus ir kiaušius prilaikančių cremaster grupių raumenyse, ir dar todėl, kad psichologė praktikė Berė galvojo vien apie psichiką, o aš vien apie kūną, mudu ėmėme vienas nuo kito tolti. Man ėmė rodytis, kad net jos katė manęs nekenčia.

Stengėmės mėgautis rudeniu. Nuėjome į futbolo rungtynes, bet vietoj pakilios, žvalios nuotaikos, kurią prisiminiau iš koledžo laikų, kai eidavau žiūrėti rungtynių, tą šaltą, drėgną ir niūrią dieną abu pajutome vien artėjančios žiemos baimę. Išvargę, bemaž netardami žodžio, jausdami, kaip oda kliūva už šerpetotų mūsų meilės briaunų, parsivilkome į mano butą, ir Berė, apdujusi nuo gripo, su savo kate susirangė mano lovoje. Berė užmigo — jai buvo saugu ir šilta lyg gemalo kamuoliukui įsčiose. Jos katė murkė, atsisukusi į mane užmerktomis akimis. Berė užknarkė. Buvau apimtas tokios meilės jai, tokio noro saugoti ją nuo gripo, pasaulio, savo įtūžio ir kaltės, kad netvėriau džiaugsmu. Tačiau prasiveržusį mano džiaugsmą dėl to, kas buvo, ir to, kas galėtų būti, sugniuždė liūdesys dėl to, kas atsitiko. Koks aš baisus Šūdžius!

Ji pabudo, ir mudu ėmėme kalbėtis. Šnekėjomės apie limpius ir tai, kaip mane siutina Džo, Ungurys ir Kojis, bei apie tai, kad Berė tikriausiai to negali suprasti.

— Žinai, kokia tavo bėda? — paklausė ji.

— Kokia?

— Tu neturi sektino pavyzdžio. Tu negali lygiuotis nė į vieną jų.

— O į Dručkį?

— Jis nesveikas.

— Ką čia tauški?! — įpykau. — Be to, yra dar Čakas, Piepis, Huperis ir Ryk Mano Dulkes. Ir Potsas.

— Na, taip, bičiulių netrūksta, ir tu teisus — vyrai eina kariauti vien tam, kad mirtų kartu su draugužiais, bet man rodos, ta internatūra tau ima virsti institutu — d la Goffman.

— Ką tu pasakei? — paklausiau apsimesdamas esąs ramutėlis, o iš tikrųjų gniauždamas įsiūtį dėl tos įmantrios mano skausmo teorijos.

Berė pradėjo kartoti savo žodžius, bet pamačiusi, kad jų nesuvokiu, tarė:

— Bala nematė.

— Kodėl bala nematė?

— Todėl, kad tau nė motais. Velniai griebtų, Rojau, tu pasidarei toks konkretus. Tu nenori kalbėti apie nieką daugiau, tik internatūrą.

Pasijutęs užverstas žodžiais nė pats nepastebėjau, kaip ėmiau šaukti lyg tas asenizatorius Ralfas Kremdenas iš televizijos serialo:

— Po šimts pypkių, aš nenoriu galvoti, nes kai tik pradedu, man ateina į galvą tie šlykštūs dalykai, kuriuos darau kasdien, ir man darosi taip baisu, kad kyla noras nusižudyti — supratai?!

— Tu įsivaizduoji, kad pasakodamas, ką jauti, pasidarysi galą?

— Būtent.

— Tai liguistos vaizduotės padarinys.

— Kas?

— Liguistos vaizduotės padarinys. Kodėl tau nesikreipus pagalbos?

— Pagalbos?

— Psichologo.

Mudu susikivirčijome. Tikriausiai ji suprato, kad mes pykstamės dėl seniai mirštančio daktaro Sanderso, dėl iliuzijų mano tėvo laiškuose, dėl gausybės sektinų pavyzdžių, kurių iš tikrųjų neturėjau, ir dėl iškerojusios idėjos, kad limpiai ne mūsų ligoniai, o priešininkai, bet labiausiai mes vaidijomės dėl kaltės, kurią jaučiau už tai, kad imu Molę stačiomis tamsioje skyriaus kertėje — tą Molę, kuri kaip ir aš nė akimirkos nesusimąsto ir neanalizuoja savo jausmų, nes ėmusi galvoti apie tai, kaip žiūri į klizmas ir vėmalus, ji nustotų tikėjusi net savo šimtakoju, ir jai taip pat kiltų noras nusižudyti. Mūsų peštynės nebuvo smarkios, rėksmingos — tokios, kurios neleidžia užgesti meilės likučiams, bet vangios, begarsės, kai besipešantieji laikosi toli vienas nuo kito ir vengia suduoti, nes bijo užmušti. Tai štai, pagalvojau niūriai, praėjo keturi internatūros mėnesiai, ir virtau gyvuliu, briedžiu su samanomis vietoj smegenų, kuris negalvoja ir nekalba, nes negali ir nenori, ir mes, mano viso gyvenimo meilė, mano artimiausia draugė Berė ir aš, lyg kokio vėžio išsekinto žvėries, jo sulaukėme — taip, mes sulaukėme jo, baigiančio subyrėti ryšio, BSR.

9

— Dručkis? — negalėjau patikėti savo ausimis.

— Laidoje „Šiandienos šou“! — patvirtino Piepis išvirtusiomis ant kaktos akimis.

— „Šiandienos šou“?! — suklykiau.

— Dručkis! — vėl patvirtino Piepis.

Pasijutau, lyg šokčiau į vandenį nuo dešimtmetrinio tramplino.

— Nejaugi tu tikrai jį matei „Šiandienos šou“? — paklausiau.

— Nemačiau, — atsakė Piepis, — bet kažkas sakė matęs jį apsimetusį daktaru Jungu, o Barbara Volters klausinėjo jį apie kažkokį idiotišką daiktą, pavadintą...