Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Analiniu veidrodėliu. Viską apie jį žinau.

— Sako, Barbara be perstojo kikeno. Klausyk, Rojau, nori sužinot, ką ji išdarinėja burna?

— Barbara Volters?

— Ne, Andžela. Supranti, ji atkiša lūpas ir suima jomis man...

— Vėliau, — atsakiau. — Pirmiausia turiu susirasti Dručkį.

Žinojau, kad rasiu jį valgantį, nes buvo pietų metas. Nors buvo išsiųstas į Šv. Kiturkio kalną, jis susitarė dėl kažkokios išimties, Dručkis amžinai susitardavo dėl išimčių — su Greise iš dietos ir mitybos skyriaus, ir ta leido jam valgyti „Dievo namuose“ nemokamai. Jusdamas, kaip vartosi kūliais skrandis, prisėdau prie šio medicinos Gargantiua.

— Koks gardus gandas, — juokdamasis atsakė Dručkis. — Ak, kad tai būtų tiesa. Kartais svajoju apie tai, kad Kronkaitas ima iš manęs interviu per CBS vakaro žinias.

— Kodėl Kronkaitas? — paklausiau. Galva ėmė suktis įsivaizduojant tokią keistenybę: į geraširdį tėvelį panašus Volteris Kronkaitas staiga ima rodyti analinį veidrodėlį milijonams šaunių amerikiečių, kurie tikisi vien karo ir Niksono su jo atsikišusiu smakru.

— Žmonės kalba, esą jam trūkusi išangė. Pats žinai: dauguma pasaulio ligų atsispindi išangėje, ir aš vis galvoju, kad tinkamai pateiktas sergančios išeinamosios angos atspindys galėtų mane praturtinti. Tik pagalvok: jei būtų analinis veidrodėlis ir Niksonas jį turėtų, kasdien galėtų gerai matyti, kas jis iš tikrųjų yra. Man rūpi vien pinigai. Noriu praturtėti, kol manęs nepribaigė suvisuomeninta medicina. Izaokas Zingeris buvo teisus.

— Rašytojas Zingeris?

— Ne, Zingeris siuvimo mašina. Jis sakė: „Šis išradimas man nė motais — man rūpi centai“. Bet žinai, Bašai, ta letrilio idėja aną vakarą buvo tikras dinamitas. Ten kvepia pinigais.

— Letrilis? Apgaulė. Jis nieko nevertas. Placebas.

— O kuo blogi placebai? Nežinai apie jų poveikį?

— Aišku, žinau.

— Tai va. Placebai gali numalšinti krūtinės anginos skausmą. Jei kratai kojas nuo vėžio, nieko negali būti šauniau už placebus. Kaip nepatirti orgazmo per lytinį aktą.

— Kodėl? — man sukosi galva besistengiant suprasti jo palyginimą.

— Žinai, ką žmonės sako: geriau nepatirti orgazmo, negu nė karto nepasidulkinti.

— Tu pamišęs.

— Įsivaizduok: gaunam letrilį iš meksikietiškų abrikosų, kuriuos mainais gausim už analinius veidrodėlius.

— Mėginsi parduoti daktaro Jungo analinius veidrodėlius meksikiečiams?

— Aišku, ne daktaro Jungo. Daktaro Korteso analinius veidrodėlius. Meksikoje viduriuoja begalės. Žinai, kaip meksikietis sužino esąs išalkęs?

— Kaip?

— Jam nustoja degusi šiknaskylė. Cha! Bet Meksikoje turim būti atsargūs — gali paduoti į teismą už aplaidumą.

— Kodėl?

— Nors išversim įspėjimą į ispanų kalbą, vis tiek išlieka pavojus, kad koks šmikis panaudos analinį veidrodėlį lauke giedrą, saulėtą dieną, o tuomet ar žinai, kas atsitiks?

— Ne.

— Lęšis sutelks saulės šviesą, ta atsimuš nuo dviejų veidrodėlių ir ŽIBT šikna suliepsnoja. Teismo miestas. Pareikalaus grąžinti pinigus ir panašiai.

— O iš kur imsi visam tam lėšų?

— Iš loterijos ir mokslinių tyrimų.

— Kokios loterijos ir kokių tyrimų?

— Matai, Šv. Kiturkio kalne ketinu surengti loteriją — panašią kaip toje Las Vegaso ligoninėje. Jei operacija paskirta pirmadienį, o tu, užuot atėjęs į ligoninę sekmadienio vakare, pasirodai penktadienį, gauni nemokamus bilietus į loteriją, kurios prizas — kelionė jūra. Šitaip Šv. Kiturkio ligoninė užpildytų lovas, o aš gaučiau savo dalį. Jei laimi prizą, bet miršti operuojamas, kelionė atitenka tavo artimiesiems.

— O moksliniai tyrimai?

— Verčiau nesakysiu. Jie bus atliekami iš dolerių, kuriuos atiduodi mokesčiams, ir bus visiškai neteisėti.

— Kaip?

— Pagal rotaciją toliau turėsiu dirbti Veteranų administracijos ligoninėje. Visi žino, kaip sukčiaujama VAL, ar ne? Didžiuliai kyšiai — visai kaip Votergeite. Kyšių miestas.

— Visa tai išsigalvojai, gal ne? — paklausiau galvodamas, ką apie tai pasakytų Berė. — Kad duotum peno dykoms savo smegenims.

Tu juk nieko tokio nedarytum, ar ne, Dručki?

Kurį laiką jis nieko nesakė, ir mane nukrėtė šiurpas.

— Pinigai — ne šūdas, — pagaliau tarė. — Jų nereikia gėdytis. Ši šalis gali pasigirti ilga, šlovinga kyšininkavimo, korupcijos ir išnaudojimo istorija. Tik pagalvok, ką mes padarėm su ištisais žemynais ir visomis valstybėlėmis, kimšte prisikimšusiomis menkiau išsivysčiusių žmogeliukų, su kuriais mes elgėmės kaip su graužikais — ką darome su individais, aš išvis nekalbėsiu. Kodėl man — ar mums — reiktų susilaikyti? Ar susilaikė tas antisemitas Henris Fordas? Ar susilaikė Spiras Agnius? O gal Džo Makartis ar Džo Dimadžijas — žinai, tas „jankių kliperis“ dabar bando iškišti per televiziją tirpią kavą. Gal Merilina Monro susilaikė ir neleido vėjui nors kokioje pasaulio požeminėje perėjoje pūsti po lengvute jos suknele ir švilpti aplink frigidiškus jos lyties organus? Ar Normanas Meileris kada nors nuo ko nors susilaikė? Ar susilaikė CŽV ar FT, rupūs miltai, B?! Nė velnio nesusilaikė, Bašai, nė velnio. Privalai tai padaryti, apsitvarkyti ir pasiimti pinigus, kuriuos už tai moka.

— Už apgavystę?

— Už tai, kad matom Amerikietiškąją svajonę. Šiuo atveju — Amerikietiškąją medicinos svajonę.

Piepis su Čaku prisėdo šalia mudviejų, ir Piepis, lyg televizijos serialas, kurio negali išjungti, išklojo paskutinį pikantišką „Perrrrrkūno Šlaunų“ epizodą:

— Kaip visuomet buvo nepasotinama. Žiūrėjom teliką, ji ėmė trinti man šlaunų vidinę pusę, žinioms pasibaigus išsirengė ir nuėjo į miegamąjį. Ji nenorėjo ilgos įžangos ir pirmą kartą kažką pasakė — tai mane taip sujaudino, kad netvėriau kailyje.

— Ką, brolau, ji pasakė?

— Gerai nesupratau, tik žinau, kad pavartojo žodį „kūšis“. Jinai — aukso gysla. Įnikau tirti jos kūną, ir po kurio laiko ji turėjo pradėti tirti manąjį. Kramsnojau jos labia — jos gražios, plonos — lyg šuniuko ausytės — ir kadangi vis vaizdavausi, neva mokykloje ją patvarkė ir ji pagimdė vaiką, bandžiau įlįsti giliau ir pamatyti epiziotomijos randą, bet per arti prisikišau, ir man aprasojo akių obuoliai. Artinomės prie kažko tikrai nepaprasto. Susirangėm į kažkokią fantastišką pozą — nelyginant šuniukai: ji sėdėjo man ant veido, kaip kadaise moterys mano kambario draugui Normanui, ir pasilenkusi žaidė su mano pimpalu, tada aš smagiai šlerptelėjau jos kūšies ir švelniai palenkiau jos galvą prie savo tarpukojo. Patikėkit, ji tiesiog...

Visi nustojome kramtyti.

— ...pakvaišo!

— Pakvaišo? — paklausė Dručkis atvipusiu žandikauliu.

— Visai pakvaišo, — patvirtino Piepis. — CHA! Mes virtom tikrų tikriausiais gyvuliais. Davėmės po visą lovą. Ji sukiojosi man ant veido, ir jutau jos dantis savo dalyko pagrindu. Tai bent! Merginos, kurios patikdavo mano motinai, imdavo spiegti, kai per kelnes pajusdavo, kad man stovi. O žinot, ką ji pasakė, kai įkišau?

Mes nežinojome, ką Andžela pasakė, kai Piepis jai įkišo.

— Ji pasakė: „Oi, daktare Pepski, jūsų toks diiiiidelis!“

Net pats prieš mus sėdintis Piepis dabar atrodė kažkoks didelis.

— Šįryt ji davė man šepetuką, ir nuėjęs į vonią pamačiau, kad ten padėti dardu.

Dručkis nustojo valgyti maždaug tuo metu, kai Perkūno Šlaunys palietė Piepio varpą lūpomis; spoksodamas į Piepį, tarsi tas būtų beprotis, Dručkis paklausė: