Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— O jos kūšplaukiai? — klausiu.

— Skaisčiai rudi! — atsako Piepis, ir jo akyse suspindi laukiniai žiburėliai. — Gražumėlis! Prieš įkišdamas aš šiek tiek sudvejoju — imu galvoti apie mirštantį Lazarą ir panašiai, ir jis... na, jis irgi man numiršta.

— Velniava! — sako Čakas.

— Bet ji nieko nelaukusi ima jį į ranką, ir jis bemat vėl atsistoja, o kai įkišu, ji jau drėgna ir pasiruošusi, ne taip kaip Džunė ar visos kitos, kurios visuomet patiko mano motinai. Pirmą kartą nekaip pasisekė — per anksti baigiau, bet nespėjus man atsitokėti ji kiša ranką man į tarpkojį, ir mudu vėl imame smagintis. Cha cha! Dvidešimt tris minutes — žiūrėjau į laikrodį. Paskui prieš pat patirdama orgazmą ji sako, Kaip geeee-ra! ar kažką panašaus, ir tie žodžiai mane paakina lyg botago kirtis. Suskamba varpai, žemė ima drebėti. Eeeech! O kitą kartą...

Mudu su Čaku susižvalgome.

— ...ji guli atsisukusi nugara į mane, manau, miega, bet ne, ji ištiesia ranką, ima tampyti man varpą ir nė pats nepajuntu, kaip įkiša ją į vidų, mudu vėl tvatijamės, ir, man regis, tuomet viskas ir įvyko. Taip!

— Kas įvyko?

— Įvyko tai, ką jūs ir sakėt įvyksiant, vyručiai, — tapau daktaru. Mes barškinomės ir barškinomės, ji dejavo, kažką šūkčiojo, aš prakaitavau ir inkščiau — ir prieš pat abiem pasitenkinant ji ėmė sakyti, iš pradžių pašnibždomis, paskui garsiau, galų gale visu balsu klykti, net išsigandau, kad kas nors gali išgirsti, DAKTARE PEPSKI DAKTARE PEPSKI DAKTARE PEP-SKIIII!, o kai viskas buvo baigta, prisiglaudė prie manęs, išleido tą nuostabų pasitenkinimo atodūsį ir tarė, Piepi, tu puikus daktaras, labanakt, o paskutinis dalykas, kurį mačiau šįryt, buvo saulės spinduliai, žėrintys tuose ruduose kūšplaukiuose. Už viską esu skolingas judviem. Dabar nebėra nieko, ko aš neišmėginčiau, nieko!

— Rupūs miltai, — nusikeikė Čakas, — Piepi, tu nė kiek nebesinervini.

— Tikrai taip. Laukiu nesulaukiu, kol pasakysiu tai bejausmei kalei Džunei, kad viskas baigta. Poezija? Cha — su ja visai ne poezija, poezija su Andžela. Žinot, kas bus toliau?

Nei Čakas, nei aš nežinojom, kas bus toliau.

— Paragausiu jos kūšplaukių, nes širdies gilumoj jaučiu, kad jie žemuogių skonio. Rojau, aš tik noriu padėkoti. Ačiū, kad vakar perėmei mano ligonius, ačiū, kad man padėjai ir kad išspyrei iš Namų į lovą su Andžela.

Šitaip pažingsniui Piepis papasakojo mums pirmąją savo meilės nuotykių su Andžela seriją. Iš pradžių mudu su Čaku jautėmės kiek nesmagiai klausydamiesi intymių smulkmenų rytą po kiekvieno jaudinančio epizodo, bet nebuvo taip nepatogu, kad negalėtume klausytis, ir mudu suvokėme, jog Piepis išgyvena tą sveiką raidos stadiją, kurią mes abu perėjome prieš kokią dešimtį metų. Be to, tie pasakojimai pasaldino mums valandas Namuose. Atsidėkodami mokėme Piepį medicinos ir, kaskart vis labiau jausdami draugo petį, padėjome vienas kitam tvarkytis „Dievo namuose“.

Netrukus po pirmojo Piepio automobilio remonto išaiškėjo tikroji Čako didybė. Pirmiausia — dirbant su Lazaru. Mudu su Čaku, stengdamiesi palengvinti naštą Piepiui, traukėm dėl Lazaro burtus, ir jis tapo Čako ligoniu. Vieną dieną per vizitaciją sustojome už durų palatos, kurioje nuo liepos gulėjo Lazaras. Iš jos aidėjo riksmai. Memorialinėje Lazaro lovoje gulėjo naujas limpis.

— Kas atsitiko ponui Lazarui? — paklausė Džo.

— A, jis negyvas, — atsakė Čakas.

— Negyvas? Kas atsitiko?

— Nežinau, mergyt, nežinau. Manau, kad mirė.

— Potsas, aš ir Piepis palaikėme jo gyvybę tris mėnesius, o pirmąją tavo budėjimo naktį jis miršta? Kas čia darosi?!

— Kad aš žinočiau.

— Skrodimą darei?

— Ne.

— Kodėl?

— Kas žino, mergyt, kas žino?

Tą pačią dieną Čakas prisispyrę, kad sustotume prie durų palatos, kurioje gulėjo moteris, išgarsinsianti jį visoje ligoninėje.

— Be galo nuostabus dalykas, — pasakojo Čakas. — Mane iškviečia į priimamąjį apžiūrėti vienos banginės. Ją jau buvo apžiūrėję Hovardas, Pasiutęs Šuo ir Pucelis. Ji guli, kvėpavimas – visai šūdinas, bet niekas nesupranta kodėl. Įėjau ir apžiūrėjau pats. Sakau sau: Nekvėpuoja, ką? Hmm — reikia pažiūrėti jai į burną. Pražiodau ir dirsteliu vidun. Po šimts, sakau, — kas ten tas didelis žalias daiktas? Užsimaunu kokias keturias poras pirštinių, įkišu ranką ir štai ką randu.

Jis ištraukė iš kišenės stiklinį indą, kuriame gulėjo didžiulis brokolio gabalas.

— Brokolis! — sušuko Mėlynių Meistras, vieną iš retų kartų pataikęs atsakyti.

— Būtent, — patvirtino Čakas. — Hovardas, Pasiutęs Šuo, Pucelis — nė vienas tų bičų nesusiprotėjo pažiūrėti senutei į burną.

— Brokolių dama, — tariau. — Išgelbėta gyvybė!

— Be bajerio. Užeikit ir į ją pasižiūrėkit.

Brokolių dama buvo didžiulė, limpiška ir dvokė. Ji vis dar nekvėpavo, tik retkarčiais krūtinė spazmiškai trūkteldavo. Neatrodė, kad jos būklė būtų itin gera.

— Puikiai laikosi, ar ne? — paklausė Čakas.

— Tikrai ją išgelbėjai, — gyrė Piepis.

— Kaip ją gydai? — paklausė Džo.

— Kaip ją gydau? Ogi prirašiau jai dietą, kurioje mažai brokolių, mergyt, — ką dar galėjau padaryt?

Nuo to laiko Namuose į Čaką ėmė žiūrėti ne kaip į buką juočkį, priimtą kaip mažumų atstovą, bet kaip į sumanų terną. Darydamiesi kompetentingi, jis, aš ir net Piepis ėmėme suprasti, jog kadangi niekas kitas nenorėtų daryti to, ką mes, ternai, esame verčiami daryti, mes tampame nepakeičiami. Mes buvome reikalingi Namams. Namai manė, jog jiems mūsų reikia, kad kažką darytume limpiams ir merdintiems jauniems žmonėms.

Iš tikrųjų Namams buvome reikalingi tam, kad nieko nedarytume limpiams ir ištvertume pagalbos mirštantiems jauniems žmonėms bejėgiškumą. Įrudenėjus, kai darėsi vis labiau tikėtina, kad ir Agnius, ir Niksonas vienu metu bus sukišti į cypę, nuo savo šnipės Džo kaip įmanydami stengėmės nuslėpti, jog nieko nedarome. Vizitacijos tapo virtuoziškais veidmainystės spektakliais — stengėmės prisiminti, kokius įsivaizduojamus tyrimus prirašėme, kokios įsivaizduojamos komplikacijos dėl jų kilo, kokį įsivaizduojamą tyrimą nuo įsivaizduojamų komplikacijų pradėjome ir kokia buvo įsivaizduojama ligonių reakcija, visą tą laiką velniškai stengdamiesi įtaisyti limpį kitur. Įtampa buvo tokia didžiulė, kad kartais nebeatlaikydavome. Vieną dieną palaužtas Džo kamantinėjimų, kodėl gydydamas tariamai karščiuojančią Aną O. neliepiau matuoti jai temperatūros ketvirtą valandą ryto, leptelėjau dar vieną DEŠIMTĄJĮ ĮSTATYMĄ: JEI NEMATUOJI TEMPERATŪROS, NESUŽINAI, KAD LIGONIS KARŠČIUOJA, ir ėmiau grupuoti kitus dalykus, kurių gali nedaryti, kad nesukeltum ligų, kurių nereikėtų gydyti, tad pakeičiau TEMPERATŪRĄ ir KARŠČIAVIMĄ, EKG ir ŠIRDIES ARITMIJA ir priėjau iki KRŪTINĖS LĄSTOS RENTGENO ir PLAUČIŲ UŽDEGIMO, bet Čakas su Piepiu čiupo mane už apykaklės ir ištraukė Iš Džo gniaužų.

Norėdami atsipalaiduoti nuo įtampos, mudu su Čaku vis daugiau laiko praleisdavome užsikėlę kojas ant stalo gydytojų kabinete gerdami imbierinį limonadą ir nieko neveikdami. Nors Piepis mažumą apsiramino, vis dar buvo pernelyg įsitempęs, kad galėtų sėdėti su mumis. Jo GMMS Taulas buvo ramus; prisipylęs indelį imbierinio limonado stenėdamas užkėlė kojas ant stalo.

— Taulai, norėjau paklausti tavęs apie Enidą, — tarė Piepis. — Ji vis dar neparengta žamaknisiui.

— Hmmmmmmmmm hmmmmmm žinau, na ir kas?