Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Ponas Lazaras ką tik išsituštino vienais kraujais.

— Labai juokinga, Maksina. Tavo humoro jausmas nepakartojamas.

— Ne, aš rimtai. Lovoj vienas kraujas.

Jie norėjo, kad triūsčiau toliau, o aš negalėjau. Pasaulis, rodės, tuoj atsitrenks į kokią planetą. Toliau taip tęstis negalėjo.

— Šiąnakt nieko daugiau negaliu padaryti, — išgirdau savo balsą. — Pasimatysim iš ryto.

— Klausyk, Rojau, nejaugi tu nesupranti? Iš jo ką tik išbėgo puskibiris kraujo. Jis guli kraujo klane. Tu esi daktaras ir privalai jam kaip nors padėti.

Kupinas neapykantos, stengdamasis atsikratyti minčių, kad Lazaras nori mirti ir aš noriu, jog jis mirtų, bet turiu, rupūs miltai, iš kailio nertis, kad neleisčiau jam padėti šaukštą, įėjau į palatą ir išvydau juodą, lipnų, dvokiantį, drėgną kraują. Lyg koks robotas kibau į darbą. Paskutinis vaizdas, kurį aiškiai prisimenu, buvo, kaip pro nosį įkišau Lazarui į skrandį zondą ir kaip tas vartydamas mirties nebijančias akis mane nuo galvos iki kojų aptaškė kruvinais vėmalais.

Iškart po Lazaro, prieš pat auštant, grįžo nuo chemoterapijos nuplikęs daktaras Sandersas. Jam teko nutraukti žūklę, nes prasidėjo infekcija ir kraujavimas.

— Džiaugiuosi, kad vėl manim rūpinsitės, — išlemeno jis.

— Aš taip pat, — atsakiau galvodamas, ar šis jo prisipažinimas nebus paskutinis, ir suvokiau, kaip prie jo prisirišau.

— Tik atminkit: kad nebūtų jokio kuždėjimosi man už nugaros, Rojau. O jeigu reikės kokių didvyriškų priemonių — pasikalbėsim apie jas drauge.

Paguldžiau jį į leukemiją sergančio siuvėjo Solo palatą, ir man dingtelėjo, jog Sandersas mirs, o Solas, ko gero, pakankamai senas, kad išgyventų. Argi ne pamišėliška mintis?! Kai nenusivilkęs apvemtos uniformos atsiguliau valandą numigti, susigriebiau spėliojąs, kur dabar Molė, daugiau, negu kur dabar Berė, ir pagalvojau, ar tai nereiškia BSRM — Baigiančios Subyrėti Romantiškos Meilės — pradžios, ir su malonumu prisiminiau, kaip apie pirmą nakties man paskambino Piepio poetė Džunė paklausti, ar nežinau, kur jis; mintyse kikendamas sukūriau laišką, kurį perduosiu Piepiui rytą: „Sveikinu su bravo! — trimatės meilės naktimi. Kartu esi kaltinamas išžaginimu. Turėčiau įspėti: rudi kūšplaukiai — teismui priimtinas daiktinis įrodymas“. Paskui man dingtelėjokad jį kur velnias! — Piepis žino, ką Andžela išdarinėja burna, o aš tenusigavau iki ilgų Molės spenelių, bet galų gale prisiminiau, kad iš tikrųjų kol kas niekas nežino, ką Andžela išdarinėja burna, nes aš viską prasimaniau norėdamas pakankinti tą optimistą Hovardą, kuris suprato, jog būti daktaru — jėga. Tuomet suvokiau, kad nuvaryti mane labiau, negu nuvarė tą naktį, niekas negalės ir kad iš tokios sumaišties turi rastis pasitikėjimas ir kompetencija. Kažkas nutiko, kol buvau su Solu, Džimiu, Lazaru ir daktaru Sandersu, ir nors gerai nesupratau kas, žinojau, kad rizikuodamas, mokydamasis ir prisimindamas Dručkį prismeigiau savo baimę prie žemės ir susprogdinau į gabalėlius. Po tos nakties panika „Dievo namuose“ tikrai man nebegrės. Tai buvo jaudinanti mintis — beveik kaip romanuose apie internus, Hovardo smegeninėje ir mano tėvo laiškuose, — kol mane apėmė nerimas supratus, kad neišmokau gelbėti nė vieno — nei daktaro Sanderso ar Lazaro, nei Džimio ar Anos O. — ir kad mane jaudina tai, jog pradedu išmokti gelbėtis pats.

8

Pagal Džo grafiką iki rugsėjo vidurio nei aš, nei joks kitas ternas dar neturėjo išmokti save gelbėti. Kitą rytą, kai besibaigiančios vasaros saulės šiluma prasisunkė pro plunksninius debesis ir gaivų orą, kai futbolui tinkama giedra pažvelgė į mūsų skyrių pro Zoko sparno griaučius, kurie lyg kalėjimo grotos kilo vis aukščiau mūsų langų, pusvalandžiu pavėlavau į vizitaciją, bet iš ternų pasirodžiau pirmas. Džo įsiuto, o kai pavėlavęs visa valanda įdriblino Čakas, kaip visuomet apsivilkęs nešvarią baltą uniformą, kaip visuomet prasegtu užtrauktuku, kaip visuomet be kaklaraiščio, pratrūko pykčiu:

— Sakiau tau, Čakai, kad vizitacija prasideda pusę septynių, supratai?!

— Gerai, gerai.

— Kur buvai?

— Man taisė automobilį.

Vos pasibaigus vizitacijai įlėkė Piepis. Plaukai buvo susivėlę, diržas atsisegęs, marškiniai išsipešioję, stetoskopas karojo iš užpakalinės kišenės, o netveriančiame džiaugsmu veide švietė plačiausia šypsena. Jis buvo neregėtai susijaudinęs.

— Nesveikuoji? — paklausė Džo.

— Ne, velniai griebtų. Jaučiuosi puuuuikiai.

— Kur buvai?

— Dulkinausi tol, kol akyse aptemo, — atsakė Piepis, nusikvatojo, apglėbė mudu su Čaku per pečius ir nutaisęs idiotišką šypseną garsiai spygtelėjo.

— Ką darei? — paklausė Džo.

— Barškinausi. Pisausi. Na, žinai, kai į varpos kraujagysles priplūsta kraujo, ji sukietėja, ir vyras įkiša ją į...

— Tai nepadoru...

— Ei, Džo, — tarė Piepis žvilgsniu prašydamas mūsų paramos. Paskui nusprendęs, kad neverta paisyti jos jausmų, pridūrė: — Atsipisk, gerai?

Tuomet mudu su Čaku supratome sukūrę monstrą ir todėl be galo smagiai pasijutome, bet Čakas pastebėjo, kad padėtis dabar tokia, tarsi stebėtum, kaip anyta tavo kadilaku nuvažiuoja nuo stačios uolos į prarają, nes abu žinom, jog Džo užuot atsipisusi nueis papasakoti Unguriui, šis papasakos Kojui, o tas duos mums geros pylos, nes kiekvienos hierarchijos esmė — atpildas. Džo vadovavo likusiai vizitacijos daliai nepraverdama burnos, kol priėjome prie ligonio, vardu Džimis, IŠŠTIŠINTO į ISCHS. Džo užsispyrė, kad turime jį aplankyti, ir mūsų vilkstinei patraukus koridoriumi, nepaprastai susijaudino ir nebesitvardydama prasitarė:

— Klausyk, Rojau, rodos, čia nuostabus atvejis.

Nieko negalvodamas, prisiminęs, kaip išveikė mane Džimis, lyg iš šalies — nors žinojau, kad man sufleruoja kažkokios tulžingos mano gelmės, — išgirdau savo paties sukurtą naują DEVINTĄJĮ ĮSTATYMĄ: VIENINTELIS GERAS LIGONIS — NEGYVAS LIGONIS, ir Džo sustojo kaip įbesta, visai kaip po kelių minučių sustojome mes su Čaku ir Piepiu, kai slampinėdami po ISCHS, kol Džo vargino Džimį, pamatėme žmogaus likučius, apraizgytus ortopediniame aparate. Buvo akivaizdu, kad nuo galvos iki kojų pirštų galiukų aptvarstytas ligonis su kažkuo susidūrė ir kad didžiausias smūgis kliuvo jo sėklidėms. Jos buvo didžiausio Kalifornijoje užauginto arbūzo dydžio. Prieš mus gulėjo nebepanašus į kitus „pragaro angelas“, kuris savo harliu kaktomuša trenkėsi į medį. Ženklas lovos kojūgalyje skelbė: BE KIAUŠIŲ HARLIU NEPAVAŽIUOSI.

Nė vienas mūsų neįsivaizdavome, kokia puiki mechanike Andžela, kol iš Piepio neišgirdome, kaip jau patį pirmą kartą ji sutaisė nediduką jo automobilį:

— Vakar buvau toks nusiminęs dėl to, kas vyksta ligoninėj, kad atvažiavus į jos butą negalėjau aiškiai mąstyti. Nežinau, ką pasakei jai telefonu, Rojau, bet kai ji padėjo ragelį, viskas ėmė klotis kur kas sklandžiau. Ji įpylė taurelę, bet man galvoje sukosi tik Lazaras su Rizenšein ir užrašas virš pisuaro tame kinų restorane: STOKIS ARČIAU, JIS TRUMPESNIS, NEGU TU MANAI. Taigi ji klausia, ar norėčiau pažiūrėti televizorių, atsakau, kad mielai. Sėdim ant sofos, nežinau, ar jai patinku, tik staiga ji prisispaudžia papu prie manęs, paleidžia rudus plaukus, tie krenta jai ant menčių, ir iškart pasijuntu geriau. Ji sako, Čia ne itin patogu, gal žiūrėkime, kur jaukiau, išjungia teliką ir nusineša į miegamąjį. Negaliu tuo patikėt! Įbedu nosį jai į kaklą, o ji sako, Drabužiai taip varžo, ir nusivelka megztuką ir sijoną. Ji ima leisti kimius garsus, o kadangi megztuką jau nusirengusi, nusegu liemenėlę. Puikumėlis! Dideli, minkšti papai! Numaunu jai kelnaites, — pasakojo Piepis nusmaukdamas Andželai kelnaites mums prieš akis gydytojų kabineto viduryje, — o ji nutraukia man kelnes. Neįtikėtina!