Su Čaku išsiaiškinę, kad abu baisiausiai mėgstame krepšinį, ėmėme žaisti menkiausiai progai pasitaikius. Du iš trijų vakarų, kai nebudėdavome, mudu su Čaku padėdavome vienas kitam baigti darbus, išsisukdavome nuo Džo, perduodavome ligonius Potsui, sukišdavome savo juodus krepšius į spinteles, pasiimdavome krepšinio kamuolį, apsiaudavome žemus juodus sportbačius, kuriuos varstant kildavo jaudinantys prisiminimai apie pasirengimą svarbioms rungtynėms, apsirengdavome žalias vienkartines chirurgų pižamas, lengvu žingsniu perbėgdavome Namų koridoriumi ir išbėgdavome į gatvę patirdami jau ketvirtį amžiaus mums pažįstamą džiugesį — tą patį, kuris apima mokinuką pasibaigus pamokoms. Jei žaidimų aikštelėje, be mūsų, nieko daugiau nebūdavo, žaisdavome vienas prieš vieną ir atsidurdavome devintam danguj kaskart, kai vikriu judesiu apmulkindavome geriausią draugą. Kai susirinkdavo daugiau žmonių, žaisdavome vienoje komandoje ir pajusdavome tą komandinio žaidimo jaudulį, kai tinkamai derini individualius veiksmus su nesavanaudiškais perdavimais. Žaisdami su keista maišalyne žvairakių žydų GMM studentų ir kietų juodaodžių vaikiščių, lakstydavome, šūkaudavome, lekuodavome ir nerimaudavome, ar skausmas krūtinėje nereiškia, kad tuoj sustos širdis, negailestingai trankydavomės alkūnėmis, bjauriai stumdydavomės po krepšiais, visa gerkle ginčydavomės su penkiolikmečiais dėl abejotinų pražangų ir užribių, nors iš tikrųjų alkūnėmis talžėme Džo, Ungurį, Kojį, mirtis, ligas ir perniek nuėjusias sveikas akimirkas, praleistas „Dievo namų“ narve. Paskui eidavome į barus arba Čako butą, kuris dėl akį rėžiančių baldų panėšėjo į televizijos reklamą — atsisėdę gerdavome burboną su alum, žiūrėdavome beisbolo rungtynes arba išjungę televizoriaus garsą ir pasileidę čikagietišką muziką žiūrėdavome kokį filmą. Ėmėme vienas kitą suprasti. „Dievo narnų“ įtampos paversti dešimtmečiais, susidraugavome, kaip tegali dešimtmečiai, ir vieną dieną nutiko kai kas, dėl ko suvokiau, ką visuomet įtariau: mano draugo abejingumas tėra apsimestas.
Kartą mudu su Čaku žaidėme krepšinį su GMM studentais, kurie manė esą velniškai geri žaidėjai. Griebęsi to paties nuožmumo, kuris padėjo jiems patekti į GMM, tie vaikinai ėmė žaisti šiurkščiai: laikyti varžovą rankomis, daryti pražangas ir skirti pražangas mums už menkiausią klaidelę bei ginčytis, kieno turi būti kamuolys, tarsi laimėję jie būtų gavę aukščiausią pažymį iš chirurgijos egzamino. Čako priešininkas buvo bjauriausias — vyrukas, kuris per bambagyslę ir krūtį gavo pasipūtimo — bruožą, už kurį motiną jį mylėjo. Tokių visi nekenčia, o krepšinio aikštelėje jie žaidžia sirgaliams, o ne savo malonumui, net tada, kai tų sirgalių nėra. Kaskart, kai Čakas gaudavo kamuolį, tas vaikinas kirsdavo jam per rankas, o mesdamas į krepšį pats šaukdavo, neva Čakas prasižengęs. Nors Čaką nuolat neleistinai stabdė, jis nė sykio nepasiskundė, kad varžovas prasižengė. Galų gale, kai priešininkas paskyrė jam baudą, nors Čakas nė nebandė trukdyti jam mesti, net to gudručio komandos draugai paliepė jam: „Žaisk ir tylėk, Emi, gerai?“ Tuomet Emis tarė Čakui:, Jei neprasižengei man metant, kodėl to nepasakai?“, o šis teatsakė: „Gerai, gerai — žaiskim“, ir atidavė jam kamuolį.
Tuose „gerai, gerai“ buvo justi kažkas grėsminga, ir nuo tada Čakas iš tikrųjų ėmė žaisti. Jis ėmė pataikyti nuo tritaškio linijos arba įsiverždavo į baudos aikštelę ir įmesdavo iš arti, nors Emis ir prasižengdavo, arba apsimesdavo metąs iš toli, bet apgaulingu judesiu apeidavo jį, arba apsimesdavo varysiąs kamuolį, bet netikėtai sustodavo ir švysteldavo tiesiai į krepšį; šitaip jis pelnė vieną tašką po kito, o Emis vis labiau siuto, vis smarkiau trankė jam per rankas, bet tai paveikė Čaką ne daugiau negu musės įkandimas lenktyninį žirgą. Rungtynės tapo jėgos, apgaulingų judesių ir taiklių metimų baletu. Dabar žaidė nebe komanda prieš komandą, o mirtinoje tyloje juodu vienas prieš kitą. Čakas mulkino Emį, kol kažkas galų gale pareiškė, kad per tamsu ir nebematyti lanko. Čakas paprašė Emio grąžinti mūsų kamuolį, ir tas švystelėjo jį į krūmus. Stojo tyla. Man knietėjo vožti Emiui į dantis. Čakas tarė:
— Na, ką, Rojau, dabar, kai laimėjom rungtynes, eisiu pasiimti mūsų kamuolio.
Mes išėjome šypsodamiesi, apsikabinę vienas kito prakaituotus pečius, išdidūs, kad laimėjome. Vėliau, su juo gerdamas, pasakiau:
— Rupūs miltai, tu puikus krepšininkas. Žaidei koledže?
— Taip. Antrame kurse atstovavau koledžui Amerikos aukštųjų mokyklų pirmenybėse.
— Aš tave perpratau, — atsakiau. — Tavo abejingumas — vien tik vaidyba. Tau rūpi viskas, ką darai.
— Žinoma, brolau, žinoma, rūpi.
— Tai kodėl apsimetinėji, kad nerūpi?
— Kai esi paliktas likimo valiai, tik taip ir gali elgtis. Jei išsiduosi, kas esi, koks esi, ką turi ir kaip kiti gali tavim pasinaudoti, tave dar labiau mindys. Kaip Džo Potsą. Jeigu man bus skaudu, brolyti, niekas to nežinos. Jei nori likti gyvas, turi būti kietas.
— Nuostabu. Ten, iš kur esu kilęs, atvirkščiai: nuolatos rodai visiems, kaip tau skauda, kad niekas prie tavęs nelįstų. Ką apie tai manai?
— Ką manau? Manau, kad gerai, brolau, manau, kad šitaip gerai.
Tomis retomis dienomis, kai Potsas ateidavo pažaisti krepšinį, būdavo nesmagu į jį žiūrėti. Jis buvo nevikrus ir drovus, bijojo ką nors užgauti, bijojo išsiskirti. Kai nedengiamas gaudavo kamuolį, užuot metęs į krepšį perduodavo kitam. Susiginčijęs su varžovu visuomet nusileisdavo. Retai kada šaukdavo. Pradėjus raudonuoti klevams, kai į ruduojančius laukus pasipylė vaikai žaisti amerikietiškojo futbolo, o pavakarės darėsi žvarbesnės, Potso būklė ėmė vis labiau blogėti. Likęs už Čako ir mano gyvenimo rato, ištisas savaites paliekamas žmonos, nerimaujantis, kad auksinis jo retriveris vis labiau inkščia, persekiojamas Geltonojo Žmogaus ir Džo, Potsas bijojo rizikuoti. Kadangi išmokti medicinos galėjai tik rizikuodamas tomis sunkiomis valandomis, kai likdavai su ligoniu vienas, Potsui prastai sekėsi mokytis. Susigėdęs ir išsigandęs Potsas pagal kompiuterio sudarytą grafiką, išdalytą mums pirmąją dieną, gavo naują užduotį ir išėjo iš mūsų skyriaus.
Jį pakeitė Piepis. Jo pasirodymo dieną mudu su Čaku sėdėjome gydytojų kabinete ir užkėlę kojas ant stalo gėrėme imbierinį limonadą, kurį laikėme dideliuose Namų ledo kibiruose. Žinodami, kaip jis nervinsis, mudu su Čaku pritraukėme švirkštą valiumo ir juosta prilipdėme po jo pavarde lentoje užrašę: „Pasirodžius suleisti į dešinį sėdmenį“. Užrašais lentoje privatūs „Dievo namų“ gydytojai bendraudavo su ternais visais su ligoniais susijusiais klausimais. Po mano pavarde buvo užrašas:
***
***VI***
***
Šis paslaptingas užrašas ėmė rodytis visuose Namuose. Jis visuomet būdavo vienodas, visuomet siejamas su mano pavarde, ir niekas nežinojo, kas jį palieka. Neseniai išsiaiškinome, kad santrumpa reiškia Vertingiausią interną. Sklido gandai, neva tarp internų vykstąs konkursas, finansuojamas Ungurio ir Kojo, šiam ***VI*** titului gauti. Kadangi šis užrašas visur buvo rašomas tik šalia mano pavardės, žmonės ėmė kreiptis į mane kaip į „***VI***“, dažnai pasisveikindavo žodžiais „štai ateina „***VI***“. Paklausiau Ungurio, ar aš iš tikrųjų pirmauju varžantis dėl ***VI*** titulo. Jis atsakė nežinojęs, kad įsteigtas prizas. Atsakiau girdėjęs Kojį sakant, kad prizo esama ir kad jis — „viena iš ypatingų Namų tradicijų“. Tuomet paklausiau Kojo, ir šis atsakė nežinojęs, kad prizas įsteigtas, ir pridūriau, neva girdėjau Ungurį sakant, kad prizo esama ir kad jis — „viena iš ypatingų Namų tradicijų“. Ėmiau skųstis Unguriui esąs nepatenkintas, kad visuose Namuose prie mano pavardės kergiamas tas ***VI***, ir Ungurys pažadėjo liepti Namų apsauginiams imtis šio reikalo; pastarosiomis dienomis pastebėjau persirengusius tvarkos sergėtojus dirsčiojančius iš už kampų viliantis nutverti tą, kuris prirašinėjo prie mano pavardės ***VI***.
Читать дальше