Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Ką, po velnių, dirbi? — paklausė jis.

Pasakiau.

— Ana buvo begrįžtanti į Hebrajų namus. Kas atsitiko — palauk, nepasakok. Džo nusprendė atlikti išsamų silpnaprotystės etiologijos tyrimą, ar ne?

— Taip. Rodos, ji mirs.

— Mirti Ana gali tik tada, jei nužudysi darydamas, ką liepia Džo.

— Taip, bet kaip aš galiu nepaklusti, kai Džo seka kiekvieną mano žingsnį?

— Paprastai. Anai nieko nedaryk ir slėpk tai nuo Džo.

— Slėpt nuo Džo?

— Žinoma. Tyrimus tęsk tik vaizduotėje, TEPLINK ligos istoriją įsivaizduojamais įsivaizduojamų tyrimų rezultatais, Ana vėl taps paprasta silpnaprote, tyrimai parodys, kad nėra jokios išgydomos jos ligos priežasties, ir visi bus laimingi. Juokų darbas.

— Nesu įsitikinęs, kad tai etiška.

— O žudyti šią mielą limpę tavo tyrimais etiška?

Čia aš negalėjau nieko atsakyti.

— Pats matai, kaip yra. Eime valgyt.

Dešimtą, prie vakarienės stalo, paklausiau Dručkio apie Džo. Jis surimtėjo ir atsakė, girdi, ją kamuojanti baisi depresija. Apie ją jis tokios pat nuomonės kaip ir apie Ungurį, Kojį ir daugelį kitų subinlaižių: puikūs medicinos tekstai, kuriems stinga sveiko proto. Jie visi įsitikinę, kad liga — kažkokia gauruota laukinė pabaisa, kurią būtina uždaryti į tvarkingus diferencinės diagnostikos ir gydymo narvus. Tereikia šiek tiek antžmogiškų pastangų, ir viskas bus gerai. Visą gyvenimą Džo deda tokias pastangas, todėl jai lieka mažai energijos kam nors kitam. Pasak Dručkio, visą gyvenimą ji aukojanti medicinai:

— Tai labai liūdna, ir visi tai žino. Džo daug metų rengėsi tai akimirkai, kai taps skyriaus rezidente, o dabar, kai toji akimirka atėjo, Džo privirs košės. Tų ligonių jai taip reikia jos gyvenimo tuštumai užpildyti, kad ateina į „Dievo namus“ sekmadieniais ir tom naktim, kai nebudi. Ji nesijaučia esanti reikalinga kitiems, tik įsivaizduoja, kad jos ternai ir ligoniai be jos negali, bet taip nėra, nes ji tikra nevėkšla ir kaip gydytoja praktikė, ir bendraudama su žmonėmis. Svarbiausias vaistas gydant Aną O. būtų surasti jos pamestus akinius. Džo reikėtų imtis mokslinių tyrimų, bet taip padariusi patvirtintų, ką visi ir taip žino — kad ji visiškai nemoka bendrauti su žmonėmis.

Prisiminęs Berę atsakiau:

— Kalbi kaip vyras, niekinantis moteris.

— Aš? — nustebo Dručkis. — Ką aš tokio pasakiau?

— Tu teigi, esą tokios moterys kaip Džo sumautos gydytojos vien todėl, kad jos moterys.

— Ne. Aš tik sakau, kad tokios moterys kaip Džo sumauti žmonės todėl, kad jos gydytojos — visai kaip kai kurie vyrai. Ši profesija — liga. Jai nerūpi lytis. Ji gali įvilioti į spąstus — visai akivaizdu, kad Džo jau įviliojo. Tai baisu. Tau reikėtų pamatyti jos butą — jis atrodo, tarsi niekas jame negyventų. Džo įsigijo jį daugiau kaip prieš metus, bet vis dar neišpakavo muzikinio centro.

Mes sėdėjome prislėgti į spąstus įkliuvusios Džo gyvenimo ir apie jį mąstėme, kol galų gale liovėmės ir vėl pralinksmėjęs Dručkis tarė:

— Ei, ar aš tau kada nors esu pasakojęs apie savo svajonę — Išradimą?

— Ne.

— Apie Daktaro Jungo Analinį Veidrodėlį — Didįjį Amerikos Medicinos Išradimą?

— Daktaro Jungo Analinį Veidrodėlį? Kas tai per velnias?

— Argi neprisimeni, kaip medicinos mokykloje per gastroenterologijos kursą dėstytojas liepė jums „apžiūrėti savo išeinamąją angą su veidrodėlio pagalba“?

— Prisimenu.

— Ar tau pavyko?

— Ne.

— Žinoma, nepavyko. Neįmanoma. O su Daktaro Jungo Veidrodėliu įmanoma. Kiekvienas gali apžiūrėti savo išeinamąją angą patogiai įsitaisęs, niekieno netrukdomas savo namuose.

— Kas tai per velnias? — paklausiau baisiai susidomėjęs jo pokštu.

Jis parodė man, kas tai yra. Ant servetėlės nupiešė sudėtingą sistemą, susidedančią iš dviejų atspindinčių veidrodžių ir didelio fokusavimo lęšio, pritvirtintų ant reguliuojamų nerūdijančio plieno strypelių. Jis nupiešė, kaip šviesos spinduliai sklinda nuo išangės iki akies obuolio ir atgal, išmargino piešinį spalvingomis vaivorykštėmis ir įmantriais spektrais, papildė sudėtingomis lygtimis ir diagramomis. Baigęs tarė:

— Ar žinai, kiek amerikiečių kasdien jaučia skausmą tuštindamiesi ir ištepa krauju tualetinį popierių ar klozetą? Milijonai.

— Kodėl tik amerikiečių? — juokais paklausiau. — Kodėl ne viso pasaulio gyventojų?

— Būtent. Vienintelė problema — vertimas. Jeigu tokių Amerikoje milijonai, vadinasi, pasaulyje — milijardai. Išangė domina beveik visą žmoniją. Kiekvienas norėtų ją pamatyti, bet niekas negali. Tai tarsi tamsiausia Afrika prieš pasirodant misionieriams. Kūno Kongas.

Plaukeliai ant sprando ėmė kutenti pagalvojus, kad tai gal ir ne pokštas.

— Tu juokauji, — tariau.

Dručkis nieko neatsakė.

— Tai pats absurdiškiausias sumanymas, kurį kada nors esu girdėjęs.

— Ne. Be to, taip visuomet kalba apie didžiuosius išradimus. Čia kažkas panašaus į tuos makšties veidrodėlius, kuriuos dalija ginekologai — beje, Analinį Veidrodėlį galima pritaikyti, kad pažvelgtum ten taip pat — moterys makšties veidrodėliais tiria savo makštis. Mano prietaisas tinka abiem lytim. PAŽINK SAVO ŠIKNASKYLĘ.

Vedžiodamas pirštu ore, tarsi skaitytų lipduką ant mašinos buferio ar užrašą reklaminiame plakate, Dručkis tarė:

— ŠIKNASKYLĖS GRAŽIOS. LAISVĘ ŠIKNASKYLĖMS! Potencialių pirkėjų — aibės, pelnas gali būti milžiniškas. Galima baisiausiai pralobti.

— Tai idiotiška.

— Todėl juos ir pirks.

— Bet tu juokauji, ar ne? Tu nepagaminai jokio analinio veidrodėlio?

Dručkis nieko nematančiomis akimis žiūrėjo priešais save.

Nesmagiai pasijutęs tariau:

— Liaukis, Dručki, — ir ėmiau maldauti, kad pasakytų man tiesą. Tai buvo taip absurdiška, kad visai galėjo būti tiesa, o per pastaruosius dešimtį metų kaskart, kai ką nors Amerikoje palaikydavau pramanu — pradedant Džeku Rubiu, ištaškiusiu Li Harvio Osvaldo žarnas visų amerikiečių televizorių ekranuose, ir baigiant popieriniais pinigu maišais, perduotais Spirui Agniui jo viceprezidento kabinete, — vis klydau, velniškai klydau, nes visuomet gerokai pritrukdavau vaizduotės, ir tai, ką maniau esant absurdu, neišvengiamai išaiškėdavo esant tiesa.

— Nagi, Dručki, — ėmiau šaukti, — sakyk, velniai griebtų, tiesą! Tu rimtai ar juokauji?!

— Ar aš rimtai? — rodės, jis prabudo iš svajų, kuriose buvo paskendęs, ir atitokęs tarė: — Aišku, juokauju — argi ne? Juk niekas negali rimtai galvoti apie tokius pamišėliškus dalykus, sakysi, ne? Atmink, Bašai, ką reikia daryti su Ana ir kitais limpiais: TEPLINK ligos istorijas ir slėpk tai nuo Džo. Iki pasimatymo.

Bandžiau daryti, kaip jis mokė. Nusprendžiau nejuokais griebtis Anos O. ir kiek įmanoma niekojai nedaryti. Skerdėjančią ant bedugnės krašto prieš ilgą šuolį į mirtį Aną sulaikė PIRMASIS ĮSTATYMAS: LIMPIAI NEMIRŠTA. Galų gale eidamas pro jos palatą išgirdau sveiką silpnaprotišką RŪDL! ir mano širdis išdidžiai apsisuko krūtinėje, nes supratau, kad puikiai suvokdamas savo veiksmų padarinius įrodžiau, jog, kaip ir sakė Dručkis, nieko nedarydamas limpiams padedu, ir kad kuo sąžiningiau nieko nedarysiu, tuo labiau jie taisysis, todėl pasiryžau nuo šiol daryti limpiams mažiau negu bet kuris kitas „Dievo namų“ ternas. Kaip nuslėpti nuo Džo, kad nieko nedarau — kaip nors sugalvosiu.

Vis dar buvo neaišku, kaip tradiciniai Džo gydymo būdai pagelbės tiems, kurie, pasak Dručkio, gali mirti — nelimpiams, jauniems žmonėms. Tuo metu, kai mus kamavo kupini prakaito ir dvokų vasaros mėnesiai, kai Amerika šėlo nuo pranešimų, išgirstų iš Baltųjų rūmų biurokratėlio, Baterfildo pavarde, atskleidusio paslaptį, kad Niksonas be galo susijaudino esąs prezidentas ir įrengė sistemą, įrašančią kiekvieną nemirtingą prezidento žodį, ir jog tuos nemirtingus žodžius jis velniškai stengėsi nuslėpti nuo Sirikos ir Kokso, pasitelkęs į pagalbą gudrybę, pavadintą „prezidento privilegija“, — taigi tuo metu mudu su Čaku dieną atsiduodavom Džo fanatizmui, nukreiptam į mirštančius jaunus žmones, ir leidom jai rodyti, kaip reikia daryti viską, kas įmanoma, tiems nelimpiškiems ligoniams. Dieną vilkdavomės su ja ir panaudodavom kaip gyvą vadovėlį, be to, kadangi ji nieko neleisdavo mums daryti savarankiškai, apsimesdavome neišmanėliais, kad priverstume ją atlikti visokias nemalonias procedūras, tokias kaip klizmos. Papasakojau Čakui ir Potsui Dručkio požiūrį į Džo. Iš pradžių su ja buvome santūrūs, vaikščiojom aplink, tarsi ji būtų koks kortų namelis, galintis kiekvieną akimirką sugriūti. Slėpėme nuo jos savo panieką, be to, mudu su Čaku slėpėme nuo jos nieko nedarą limpiams. Ilgas, nuobodžias, kaip du vandens lašai viena į kitą panašias dienas stūmiau su Džo, neleisdamas Dručkiui mirti manyje, o kas trečią naktį mudu vėl budėdavome drauge. Prisiminęs jį sakant: „Aš tik be užuolankų kloju tai, ką jaučia kiekvienas kitas gydytojas, o dauguma jų suskysta ir leidžiasi graužiami iš vidaus“, ėmiau tirti Džo, bandydamas aptikti jos opos simptomus, Ungurį, norėdamas pastebėti jo didžiąją opą, ir Kojį, kad diagnozuočiau milžinišką jo opą. Raminanti stora Dručkio esybė visą laiką bolavo šalia, prie pat regos lauko ribų, kaskart vis aiškiau — rodės, tuoj pavyks jį paliesti.