Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Rojau, tai nuostabiausia diena šios moters gyvenime, nes pagaliau ją ištiko tikrų tikriausias infarktas.

Bandžiau prikalbinti intensyviosios terapijos skyriaus interną perimti ją iš mano globos, bet metęs vienintelį žvilgsnį ir tarstelėjęs „Gal juokus kreti“ jis atsisakė ją ŠTIŠINTI. Jausdamasis kaip mulkis, stengdamasis išvengti Bum Bum artimųjų, nusliūkinau koridoriumi. Dručkis pranešė vertingą Namų ĮSTATYMĄ, AŠTUNTĄJĮ: TAVE VISUOMET GALI DAR LABIAU ĮSKAUDINTI. Baigęs dienos darbus vis dar apkvaitęs nusiunčiau žinutę Potsui, kad perimtų mano ligonius nakčiai. Paklausiau, kaip jam sekasi.

— Prastai. Ina kažko pašėlo — vagia batus ir į juos myža. Be reikalo daviau jai valiumo. Maniau šitaip ją sutramdyti. Piepiui padėjo, tai pamėginau išbandyti su ja. Ji tik dar labiau padūko.

Eidamas su Dručkiu prie lifto pasakiau:

— Žinai, man regis, tie limpiai stengiasi mane įskaudinti.

— Žinoma. Jie stengiasi visus įskaudinti.

— Bet kodėl? Aš juk nedariau jiems nieko bloga, tai kodėl jie man kenkia?

— Čia ir yra šiuolaikinės medicinos esmė.

— Tu pamišėlis!

— Tik pamišėlis gali dirbti tokį darbą.

— Bet jeigu tai viskas, ką mes galim daryti, aš neištversiu. Nieku gyvu.

— Ištversi, Rojau. Atsijok iš savo iliuzijų šiukšles, ir pasaulis pramins taką iki tavo durų.

Jis pranyko. Prie ligoninės laukiau, kada mane paims Berė. Mane pamačius jos veidas persikreipė iš pasišlykštėjimo.

— Rojau, tu žalias! Fe! Ir dar dvoki! Žalias ir prasmirdęs! Kas nutiko?

— Jie mane nustekeno.

— Nustekeno?

— Taip. Jie mane pribaigė.

— Kas?

— Limpiai. Bet Dručkis man ką tik pasakė, kad jie skaudina visus ir kad tokia šiuolaikinė medicina, tad nebežinau nė ką manyti. Jis liepė man atsijoti iš savo iliuzijų šiukšles — tada pasaulis pramins taką iki mano durų.

— Kažkokia keista mintis.

— Aš irgi taip atsakiau, bet dabar nebesu tuo įsitikinęs.

— Galiu padaryti, kad pasijustum geriau, — tarė Berė.

— Paguldyk mane į lovą, ir tiek.

— Ką?

— Tik paguldyk mane į lovą ir apkamšyk.

— Bet šiandien tavo gimtadienis. Gal pamiršai — eisime vakarieniauti.

— Pamiršau.

— Pamiršai savo paties gimtadienį?

— Taip. Aš žalias ir prasmirdęs. Paguldyk mane į lovą, ir gana.

Ji paguldė mane, apkamšė, ir nors buvau žalias ir prasmirdęs, pasakė, kad vis tiek mane myli, aš atsakiau, kad irgi ją myliu, bet sakiau netiesą, nes jie kažką sunaikino manyje — kažką geisminga, kas susiję su meile, ir aš užmigau nespėjus jai uždaryti durų.

Suskambo telefonas, ir ragelyje išgirdau pažįstamą melodiją: „Su gimimo diena, su gimimo diena, su gimimo diena, brangus Rojau, sveikinam tave“. Mano gimtadienis — užmirštas, vėliau prisimintas, paskui vėl užmirštas. Mano tėvai. Tėvas pasakė:

— Tikiuosi, nesi pavargęs, ir turi būti nuostabu galų gale turėti savo ligonių.

Supratau jį manant, kad šiuolaikinė medicina — didžiausias išradimas po greitaeigių stomatologinių grąžtų. Padėjęs ragelį galvojau apie daktarą Sandersą, kuris mirs, ir limpius, kurie nemirs, ir bandžiau nuspręsti, kas yra iliuzijos, o kas ne. Kaip toje knygoje „Kaip išgelbėjau pasaulį nesusitepęs baltos uniformos“ tikėjausi vis atlėkti paskutinę akimirką ir išgelbėti žmones, o dabar štai žiūriu, kaip palūžusį pietietį tvatija per makaulę limpė su futbolo šalmu, padabintu avino ragais, ir storas burtininkas, nežinia — pamišėlis ar genijus — vis kala man į galvą, kad šiuolaikinės medicinos pagalbos esmė — nieko nedaryti, tik TEPLINTI ir ŠTIŠINTI. Naktį tuščiame koridoriuje ir dieną sausakimšame lifte jaučiausi visagalis, o akis į akį su limpiais ir nugeibusiais nepagydomais jaunais žmonėmis buvau visiškai bejėgis. Taip, uniformos tikrai baltos, Pucelio „Kontinentalis“ taip pat tviska baltumu, bet švari uniforma buvo apdirbta vėmalais, krauju, myžalais ir šūdais, nešvariuose pataluose veisiasi blakės, kandančios tiesiai į pirštą ir akį, o Pucelis — šmikis. Praeis keli mėnesiai, ir daktaras Sandersas mirs. Jeigu žinočiau, kad man liko gyventi keletas mėnesių, ar šitaip leisčiau laiką? Ne. Mano mirtingas kūnas sveikas, bet mano absurdiškas gyvenimas ligotas. Laukiu, kol atlėks stipriai sviestas kamuoliukas, tada arterija mano smegenų kamiene trūks ištaškydama kraują po visą smegenų žievę, ir kamienas liks sausutėlis. Išeities dabar nebeturiu. Tapau ternų dvokiančioje internatūroje žaliuose „Dievo namuose“.

6

Pasibaigus trečiai savaitei Dručkį pagal rotaciją IŠŠTIŠINO iš „Dievo namų“ į gretimą viešąją ligoninę, jo paties žodžiais, „ant Šv. Kiturkio kalno“. Nors jis ir toliau budės kaip rezidentas su manim kas trečią naktį, tuštumą, atsivėrusią pranykus storam jo pasturgaliui, užpildė naujoji skyriaus rezidente, vardu Džo, kurios tėtušis ką tik pasidarė galą šokęs nuo tilto. Kaip labai dažnas mūsų, medikų, Džo tapo sėkmės auka. Išaugusi žema, liesa ir raumeninga, negraži, bet tvirto būdo, paauglė būdama Džo nepaisė motinos raginimų rodytis aukštojoje visuomenėje, sutelkė dėmesį į biologiją ir, užuot ėjusi į pobūvius, ėmė pjaustyti varles ir triušius. Pirmą kartą sėkmės auka ji tapo sėkmingai sunaikinusi brolį dvynį, nes įstojo į Redklifo universitetą, o tas išvyko į kažkokį Vidurio vakarų miestelį, kuriame visi pliumpino alų ir kurio vienintelis pasididžiavimas buvo futbolo komanda, ir tapo dūdų orkestro trombonininku. Studijų metais ji ėmė vis labiau reikštis, tad nespėjusi iki galo subręsti lytiškai lyg raketa lėkė į GMM; meteorišką jos skrydį į aukštybes tik šiek tiek pristabdė motinos involiucinė psichozė, kokių Amerikoje būna apstu ir nuo kurios jos tėtušis virto tirtančia į drebučius panašia mase. Šeimos irimas paspartino jos medicinos laimėjimus, tarsi išmokusi tirti tiesiąją žarną ji galėtų aptikti psichologinį vėžį, graužiantį jos šeimą. Taigi Džo ėmė dirbti „Dievo namuose“ ir tapo negailestingiausia rezidente, sugebančia konkuruoti su visais.

Nuo pat pirmos dienos, kai Džo prasižergusi, susidėjusi rankas ant klubų kaip koks laivo kapitonas atsistojo prieš mus ir pasakė: „Sveiki atvykę į mūsų laivą“, tapo aišku, kad ji tokia nepanaši į Dručkį, jog kyla grėsmė viskam, ko tas mus išmokė. Ta žema, tvarkinga moteris apkramsnotais juodais plaukais, atsikišusiu žandikauliu, su juodais ratilais paakiuose vilkėjo baltu sijonu ir baltu švarku, o specialiame dėkle, pritvirtintame prie diržo, nešiojosi penkių centimetrų storio sąsiuvinį, į kurį pati perrašė tris tūkstančius „Vidaus medicinos principų“ puslapių. Viskas, kas netilpo jos galvoje, buvo ant jos klubo. Ji kalbėjo keistu monotonišku balsu, kuriame nebuvo jokio jausmo. Jai rūpėjo vien faktai. Humoro ji nepripažino.

— Atleiskite, kad nebuvau čia, kai turėjau būti pagal grafiką, — tarė ji Čakui, Potsui, man ir GMM studentams tą pirmąją dieną. — Dėl asmeninių priežasčių turėjau išvykti.

— Taip, mes girdėjom, — atsakė Potsas. — Kokia padėtis dabar?

— Viskas gerai. Tokių dalykų retkarčiais atsitinka. Žiūriu į juos ramiai. Džiaugiuosi grįžusi į darbą — galėsiu apie tai nebegalvoti. Žinau, pirmas tris savaites jus mokė Dručkis, ir noriu, kad suprastumėt, jog aš dirbu kitaip. Elkitės taip kaip aš, ir puikiai sutarsim. Vadovaudama skyriui nepakenčiu nė menkiausio aplaidumo. Jokios netvarkos. Na, įgula, eime į vizitaciją. Atvežkit ligos istorijas.

Be galo nudžiugęs Levis Pražuvėlis pašoko jų vežti.