Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Kartok paskui mane: LIMPIAI NEMIRŠTA

— LIMPIAI NEMIRŠTA

— Čia kaip dukart du keturi. Eime pavalgyti.

Mažai kas galėjo būti šlykščiau, negu žiūrėti, kaip Dručkis kemšasi vakarykščias bandeles, be perstojo plepėdamas apie tokius skirtingus dalykus kaip pornografijos motyvas „Ozo burtininke“, bjauraus maisto, kurį valgėme, pranašumus, o galų gale, kai likome vieni, apie savo perspektyvas, susijusias su tuo, ką jis vadino tik Didžiuoju Amerikos Medicinos Išradimu. Mano mintys nuklydo kitur, ir netrukus mudu su Bere birželį gulėjome paplūdimyje, kupini meilės jaudulio ir bendrų galimybių. Vaikštinėjome po Lanseloto Brauno suprojektuotus sodus. Žavėjomės Anglijos peizažais. Glėbesčiavomės neatplėšdami akių vienas nuo kito, ant lūpų jausdami jūros sūrumą...

— Užteks, Basai. Dar kiek ten pabūsi ir grįžęs į šitą sušiktą skylę neatlaikysi.

Iš kur jis galėjo žinoti? Ką jie man padarė — už ką surišo su šituo bepročiu?

— Nesu pamišėlis, — tarė Dručkis. — Aš tik be užuolankų kloju tai, ką jaučia kiekvienas kitas gydytojas, o dauguma jų suskysta ir leidžiasi graužiami iš vidaus. Pernai numečiau svorio. Aš! Tada tariau sau: „Tik neįsitaisyk skrandžio gleivinės uždegimo, brangusis Dručki — tik ne už tuos skatikus, kuriuos tau moka! Tau opos nereikia“. Ir štai aš — gyvas ir sveikas.

Pasisotinus jam pasitaisė nuotaika.

— Klausyk, Rojau, — toliau kalbėjo jis, — tie limpiai turi įstabų talentą: jie moko mus medicinos. Mudu eisim į skyrių ir mano padedama Ana O. išmokys tave daugiau naudingų medicinos procedūrų per valandą, negu iš gležno jauno ligonio galėtum išmokti per savaitę. ŠEŠTASIS ĮSTATYMAS: NĖRA KŪNO ERTMĖS, KURIOS NEGALĖTUM PASIEKTI KETURIOLIKTO NUMERIO ADATA IR GERA, STIPRIA RANKA. Iš limpių mokaisi, todėl kai į „Dievo namus“ patenka koks merdintis jaunuolis...

Mano širdis praleido vieną tvinksnį.

— ...žinai, ką reikia daryti, gerai padarai ir jį išgelbėji. Šita dalis labai įdomi. Palauk ir pamatysi, kokį jaudulį patiri aklai suvarydamas adatą į krūtinę, kad nustatytum diagnozę ir išgelbėtum kokį jauną žmogų. Patikėk manim — tai fantastiškas jausmas. Eime.

Nuėjome. Dručkio vadovaujamas išmokau traukti skysčius iš krūtinės ląstos ir kelio, prijungti lašelines, tinkamai atlikti LP ir daugelio kitų invazinių procedūrų. Jis buvo teisus. Įgudęs valdyti adatą ėmiau jaustis geriau, labiau savimi pasitikėti, ir man ėmė rusenti viltis tapti kompetentingu daktaru. Ėmiau nebebijoti, tad suvokęs, kas darosi, širdies gilumoje pajutau jėgų antplūdį ir neapsakomą jaudulį.

— Gerai, — tarė Dručkis, — diagnozuoti pramokom. Dabar gydymas. Ką darom esant širdies nepakankamumui? Kokią lazikso dozę duodam?

Iš kur galėjau žinoti? GMM manęs nieko nemokė apie praktinį gydymą.

— SEPTINTASIS ĮSTATYMAS: AMŽIUS + LAK = LAZIKSO DOZEI.

Tai buvo nesąmonė. Nors LAK — liekamasis azotas kraujuje — netiesiogiai rodė širdies nepakankamumą, buvo akivaizdu, kad Dručkis vėl pokštauja, todėl atsakiau:

— Šita lygtis — nesąmonė.

— Aišku, kad taip. Bet ji kiekvieną kartą pasiteisina. Anai devyniasdešimt penkeri, o jos LAK — aštuoniasdešimt. Šimtas septyniasdešimt penki miligramai. Suapvalinam iki dviejų šimtų. Gali nertis iš kailio, bet ji pradės myžti tik tada, kai duosi jai du šimtus. Ir nepamiršk, Bašai, PATEPLINTI jos ligos istoriją. Bylinėjimasis — bjaurus dalykas, todėl ją pagražink taip, kad blizgėtų.

— Gerai, — atsakiau, — bet kaip man elgtis — pirma sutvarkyti širdies nepakankamumą ir tik tada atlikti žamaknisį?

— Žarnaknisį? Gal nuo proto nušokai? Ji ne privati ligonė, ji tavo pacientė. Jai žarnyno tirti nėra reikalo.

Jusdamas dėkingumą, džiaugdamasis, kad šis medicinos burtininkas šalia, pasakiau:

— Žinai, kas esi, Dručki?

— Kas?

— Didis amerikietis.

— O jeigu pasiseks, netrukus būsiu dar ir turtingas. Dručkiui metas čiūčia liūlia. Atmink, Rojau, primum non nocere ir hasta la vista , motinkrušy.

Jis, aišku, buvo teisus. Kai pildžiau ligos istorijas pacientų, kuriuos tą dieną priėmiau, ir TEPLINAU jų ligos istorijas, pamėginau duoti Anai mažesnę lazikso dozę, ir išėjo šnipštas. Sėdėjau gydytojų kabinete ir klausiausi limpių burkavimo, sumišusio su širdies monitorių PYPT PYPT. Tie garsai ramino lyg lopšinė:

PYPT PYPT, SUTVARKYKIT TĄ GUZĄ, PYPT PYPT, RŪDL RŪDL

TRAUKIS, RŪDL RŪDL, SUTVARKYKIT TĄ GUZĄ, PYPT PYPT

PYPT PYPT...

Lesąs Braunas ir jo garsusis limpių orkestras traukė serenadas, kol laukiau, kada Ana nusičiurlins. Gavusi 175 miligramus ji išspaudė kelis lašus, po 200 — pratrūko kaip fontanas. Kažkokia beprotystė! Šiaip ar taip, pamačius šlapimą mano krūtinė išsipūtė iš pasididžiavimo lyg tėvo, išvydusio savo naujagimį. Pranešiau apie šį įvykį Molei.

— Vaje, Rojau, tai nuostabu! Tu pastatysi tą mielą senutę ant kojų. Šaunu. Gerai išsimiegok naktį. Aš būsiu čia. Mudu kartu viskuo rūpinsimės. Labai tavim pasitikiu. Sveikinu su liepos ketvirtąja.

Pažiūrėjau į laikrodį: antra nakties, netrukus išauš šlovingoji Nepriklausomybės diena. Išdidus, pakilios nuotaikos, jausdamasis kompetentingas tuščiu koridoriumi pasukau į budėjimo kambarį. Visagalis! Mano rankose viskas. Kaip internas toje knygoje pajutau nukratant malonų šiurpą. Įstabu!

Lova buvo nepaklota, chirurgo pižamos negalėjau rasti, ant viršutinės lovos knarkė pražuvėlis GMMS Levis, bet buvau toks išvargęs, kad man viskas buvo nė motais. Keliaudamas į sapnų karalystę, klausydamasis PYPT PYPT, ėmiau galvoti apie žmones, kuriems sustoja širdis. Peržvelgiau mintyse viską, ką žinojau apie šią būklę, netrukus liko vien tai, ko nežinojau. Ėmiau nerimauti. Negalėjau užmigti, nes bet kurią akimirką mane galėjo iškviesti pas ligonį, kuriam nustojo plakusi širdis — ką tuomet darysiu? Mane kažkas kumštelėjo — Molė. Ji priglaudė pirštą prie lūpų liepdama tylėti. Atsisėdusi lovos galūgalyje nusiavė baltus batelius, nusitraukė baltas pėdkelnes ir kelnaites. Pakėlusi apklotą kažką pasakė — girdi, nenorinti, kad uniforma susiglamžytų, ir sukryžiavusi kojas atsisėdo ant manęs. Ji atsisagstė palaidinę ir pasilenkusi karštai pabučiavo mane į lūpas. Uždėjau ranką ant glotnutėlio jos užpakaliuko, ir jos kvepalai...

Kažkas tapšnojo mane per petį. Užuodžiau kvepalus. Atsisukęs į tapšnotojo pusę pamačiau žiūrįs tiesiai Molei į šlaunis: ji pritūpusi mane žadino. Po paraliais — aš sapnavau, bet dabar jau buvo ne sapnas! Taip iš tikrųjų nutiks. Ji uždėjo ranką man ant peties. Dievuliau, ji išties šoks pas mane į lovą!

Klydau. Ji atėjo dėl ligonės, vienos iš Mažylio Oto širdininkių, kuri priraišiota prie lovos nieku gyvu nenorėjo ramiai gulėti. Slėpdamas krūvą spygaujančių žmogeliukų, kurie vaidino erotines fantazijas baltose mano kelnėse, išsvirduliavau į koridorių ir mirksėdamas nuo ryškios šviesos nusekiau paskui tą dailų strykčiojantį užpakaliuką į ligonės palatą. Pasigirdo sprogimas. Įbėgę pamatėme NUKRITUSIĄ moterį; ji nuoga stovėjo palatoje ir rėkavo nešvankybes savo atspindžiui veidrodyje. Ji paėmė lašelinės butelį ir spiegdama: „Štai! Štai! Ta senė veidrodyje!“ sviedė į savo atspindį ir sudaužė veidrodį į šipulius. Pamačiusi mane atsiklaupė ant šukių, sugriebė už kelių ir ėmė maldauti:

— Pone, būkit geras, nesiųskit manęs namo!

Graudus reginys. Nuo jos sklido nemalonus dvokas. Bandėme ją nuraminti. Vėl pririšome prie lovos.