Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Piepis patylėjo, paskui suriko:

— GIRDI MANE, SILIJA?! NIEKO BAISAUS! Atsiguliau ketvirtą ryto ir neabejojau, kad nebeprabusiu.

— Bet inkubacinis laikotarpis nuo keturių iki šešių mėnesių.

— Na ir kas? Vadinasi, po keturių mėnesių vienas iš jūsų perpylinės man kraują.

— Dėl visko kaltas aš, — tarė Potsas, — reikėjo privaryt jam steroidų...

Kitiems išėjus Piepis man pasakė norįs kai ką prisipažinti.

— Dėl trečiojo ligonio, kurį praėjusią naktį priėmiau. Vidury viso to šūdo su Geltonuoju Žmogum į priimamąjį įėjo vaikinas, ir aš... aš neturėjau jėgų jo imtis. Pasiūliau jam penkis dolerius, jei grįš namo. Jis paėmė ir išėjo.

Bakštinamas mano baimės, kad laikas likti budėti vienam ateis, jis atėjo. Potsas perdavė savo ligonius man ir grįžo namo pas Otį. Persigandęs sėdėjau gydytojų kabinete žiūrėdamas, kaip miršta liūdna saulė. Mąsčiau apie Berę ir norėjau būti su ja, daryti tai, kas ir dera jauniems žmonėms, tokiems kaip mes, kol dar turime sveikatos. Mano baimė augo kaip ant mielių. Priėjo Čakas, pasirašė žurnale ir manęs paklausė:

— Ei, brolau, ar matai ką nors naujo?

Nemačiau.

— Mano pypsis išjungtas, brolyti. Dabar jie manęs nesugaus.

Žiūrėjau, kaip jis nueina ilgu koridoriumi. Norėjau sušukti jam pavymui: „Neišeik, nepalik manęs čia vieno“, — bet neprasižiojau. Jaučiausi toks vienišas, kad norėjau verkti. Matydamas, kad vis labiau nervinuosi, Dručkis tą popietę bandė mane padrąsinti — girdi, jis budėsiąs su manim visą naktį.

— Be to, — pridūrė, — ši naktis nepaprasta — „Ozo burtininko“ ir blynelių su sūrio įdaru.

— „Ozo burtininko ir blynelių su sūrio įdaru“? — nustebau. — Kas tai?

— Žinai, viesulas, geltonų plytų kelias ir tas šaunus Geležinis Medkirtys, bandantis įlįsti Dorotei į kelnaites. Puikus filmas. O dešimtą vakaro — blyneliai su sūrio įdaru. Mes ištaisysim sau puotą.

Jo kalbos nelabai man padėjo. Kai bandžiau įveikti skyriuje vyraujančią sumaištį — tvarkiausi su skysčių pusiausvyrą jau atgavusia smurtaujančia Ina Guber ir slaugiau karščiuojančią Sofiją, kuri dabar taip atitoko nuo lumbalinės punkcijos, kad užpuolė Pucelį, vos nedrebėjau iš baimės laukdamas to, kas bus. O kai atėjo mano laikas — vos neuždusau. Betupint ant unitazo, pranešimų gaviklių operatorė, sėdinti šešiais aukštais žemiau ryšio linijų bunkeryje, smogė man tiesiai į kaktą:

DAKTARE BASAI, ATVYKITE Į PRIIMAMĄJĮ, JŪSŲ LAUKIA LIGONIS, DAKTARE BASAI... Priimamajame kažkas miršta, ir jam reikia manęs? Tai protelis — atvykti į mokomąją ligoninę pirmą liepos savaitę! Daktaro jis nepamatys — tik mane. O ką aš moku? Mintyse vėl ėmė suktis Semo Ožys ir jausdamas, kaip daužosi širdis, susiradau Dručkį, kuris televizoriaus kambaryje negalėjo atplėšti akių nuo „Ozo burtininko“. Kramsnodamas saliamį jis dainavo pritardamas filmui: „Todėl, todėl, todėl, kad jis žavingas. Mūsų laukia smagi kelionė pas Ozo burtininką...“

Buvo sunku jį pertraukti. Man pasirodė keista, jog jį domina tokie vaikiški dalykai kaip „Ozo burtininkas“, bet netrukus pamačiau, kad šis jo domėjimasis kaip ir daug kuo kitu buvo iškrypėliškas:

— Įvaryk, — niurnėjo Dručkis, — įvaryk Dorotei tepalinę. Apsuk ją ant savo skrybėlės, Kaliause, apsuk ją ant savo skrybėlės.

— Turiu tau kai ką pasakyti, — tariau.

— Klok.

— Priimamajame laukia ligonė.

— Gerai. Eik jos apžiūrėt. Juk tu dabar daktaras, prisimeni? O daktarai apžiūrinėja ligonius. Patvarkyk ją, Kaliause, patvarkyk TUČ!

— Žinau, — cyptelėjau, — bet aš... Supranti, kažkas ten merdės, o aš...

Atitraukęs akis nuo televizoriaus Dručkis pažiūrėjo į mane ir tarė geraširdišku balsu:

— Supratau. Baisu, ką?

Linktelėjau ir pasakiau, kad į galvą man neateina jokių minčių — vien Semo Ožys.

— Gerai, tu išsigandęs. Kam nebūtų baisu pirmąją budėjimo naktį? Net aš bijojau. Eime. Turime paskubėti. Iki vakarienės dešimtą teliko pusvalandis. Iš kurių ji slaugos namų?

— Nežinau, — atsakiau mums einant prie lifto.

— Nežinai? Velnias! Jie tikriausiai jau pardavėjos lovą, tad mums nepavyks PARŠTIŠINTI jos atgal. Kai slaugos namai parduoda ligonio lovą, medikams įvyksta viena rimčiausių nelaimių.

— Iš kur žinai, kad ten bus limpė?

— Tokia galimybė labiausiai tikėtina.

Atsidarė lifto durys, ir pamatėme VI šiaurės skyriaus terną Ryk Mano Dulkes Edį, stovintį šalia vežimėlio, ant kurio drybsojo pirmasis jo priimamojo ligonis — šimtas keturiasdešimt kilogramų mėsos, nuogas, tik su nešvariomis trumpikėmis, su didžiulėmis pilvo sienelės išvaržomis, didžiuliu kimštu kamuoliu vietoj galvos, kuriame buvo prapjauti siauri plyšeliai akims, nosiai ir burnai; plikas kiaušas skersai išilgai išraižytas neurochirurgų randų, todėl panašus į šunų ėdalą. Visą tą masę tampė traukuliai.

— Rojau, — tarė Ryk Mano Dulkes, — susipažink su Maksu.

— Sveikas, Maksai, — pasisveikinau.

— SVEIKAS DŽONAI SVEIKAS DŽONAI SVEIKAS DŽONAI, — atsakė Maksas.

— Maksas užsispyręs viską kartoja, — paaiškino RMD. — Jam atjungė kaktinę smegenų skiltį.

— Šešiasdešimt treji metai serga Parkinsono liga, — tarė Dručkis. — Mūsų ligoninės rekordas. Maksas gulasi pas mus, kai jam užsikemša žarnos. Matot tą žarną, kuri veržiasi pro pilvo randus? Matot tuos guzus?

Matėm.

— Jeigu juos peršviesit rentgenu, pamatysit, kad ten fekalijos. Kai Maksas praėjusį kartą čia gulėjo, prireikė devynių savaičių, kol jį išvalėm. Galų gale padėjo tik japonų violončelininkė mažomis rankomis — ji dar ir GMM studentė; davėm specialias ginekologines pirštines ir prižadėjom kokią tik panorės internatūrą, jeigu iškraus Maksą rankomis. Ar norit išgirsti „sutvarkykit tą guzą“?

Norėjom.

— Maksai, — kreipėsi į jį Dručkis, — ką norėtum, kad tau padalytume?

— SUTVARKYKIT TĄ GUZĄ SUTVARKYKIT TĄ GUZĄ SUTVARKYKIT TĄ GUZĄ, — atsakė Maksas.

Ryk Mano Dulkes Edis ir jo GMMS surėmę pečius nustūmė vežimėlį, ir įgavęs pagreitį Maksas nuriedėjo dienos šviesos lempų saulėlydžiu. Atrodė, kad toji sukinkyta trijulė kėblina ratu aplink Skaistyklos kalną. Leidžiantis liftu atitokęs paklausiau Dručkio, kodėl susidaro toks vaizdas, kad jis pažįsta visus ligonius, tokius kaip Maksas, Ina ir ponas Rokitanskis.

— „Dievo namų“ limpių skaičius ribotas, — paaiškino jis, — o kadangi LIMPLAI NEMIRŠTA, jie apsilanko ligoninėje kelis kartus per metus. Atrodo, tarsi metinį grafiką jie gautų liepą — kaip ir mes. Imi pažinti juos iš būdingų klyksmų. O kokiomis ligomis serga tavo limpė?

— Nežinau. Dar jos nemačiau.

— Nesvarbu. Išsirink organą — bet kurį.

Negalėjau prasižioti — mane apėmė tokia baimė, kad sunku buvo net sugalvoti kokį nors organą.

— Kas čia dabar? Iš kur tave traukė? Davė pagal kvotą? Gal žydams teikiama pirmenybė kaip mažumų atstovams? Kas yra krūtinės ląstoje ir plaka?

— Širdis.

— Gerai. Vadinasi, limpė serga hiperbolemija. Kas dar?

— Plaučiai.

— Puiku. Pradėjai judinti smegenėles. Plaučių uždegimas. Tavo limpė serga hiperbolemija ir pneumonija, jai sepsis nuo seniai įleisto kateterio, ji atsisako valgyti, nori mirti, ją kamuoja silpnaprotystė, o kraujospūdžio neįmanoma pamatuoti. Ką reikia daryti iš pradžių — kas svarbiausia?

Pagalvojau apie septinio šoko diagnozę ir pasiūliau LP.

— Ne. Čia iš GMM vadovėlių. Pamiršk vadovėlius. Dabar tavo vadovėlis — aš. Šiąnakt tau nepadės niekas, ko išmokai GMM. Klausyk — pagrindinė sąvoka — PENKTASIS ĮSTATYMAS: SVARBIAUSIA ĮTAISYTI LIGONĮ KITUR