Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Tartum būčiau pasinėręs į vandens cisterną, klausiausi Berės skaitydamas naujausią tėvo laišką:

...Dabar tu jau tikriausiai pripratai prie darbo ir viskas nuo šiol tekės įprasta vaga. Žinau, kad išmokti reikia labai daug ir kad tam turėsi skirti visą dėmesį. Mediko profesija nepaprasta ir nuostabus dalykas sugebėti išgydyti sergančius. Šeštadienį žaidžiau golfo partiją ir ištverti padėjo puskibiris arbatos su ledais bei taiklus smūgis į aštuntą...

Kitaip negu mano tėvui, Berei ne tiek rūpėjo išsaugoti rožinę medicinos iliuziją, kiek suprasti mano potyrius. Ji paklausė manęs, kaip man viskas atrodo. Bandžiau jai paaiškinti, bet suvokiau, kad nieko panašaus dar neteko patirti, tad man nepavyko.

— Bet kodėl buvo taip sunku? Dėl nuovargio?

— Ne. Man rodos, visi sunkumai kilo dėl limpių ir Dručkio.

— Papasakok man apie juos, mielasis.

Pasakiau jai negalįs apsispręsti, ar tai, ką apie mediciną mokė Dručkis, beprotystė. Kuo daugiau pamačiau, tuo labiau jutau, kad Dručkio žodžiuose yra tiesos. Vienu metu net buvau bepradedąs manyti esąs pamišęs, nes pamišėliu laikau jį. Kaip pavyzdį papasakojau Berei apie limpius ir kaip mes juokėmės iš Inos, kai toji su „Avinų“ šalmu ant galvos talžė Potsą rankine.

— Man atrodo, kad vadinti senus žmones limpiais — gynybos forma.

— Limpiai nėra tik seni žmonės. Dručkis sako, kad myli senukus, ir aš juo tikiu, nes jam akyse pasirodo ašaros, kai ima pasakoti apie savo senelę ir jos kukulius, kuriuos jie valgo nugrandę nuo lubų stovėdami ant kopėčių.

— Juoktis iš tos Inos — nesveika.

— Dabar išties atrodo nesveika, bet tuo metu taip neatrodė.

— Kodėl tu iš jos juokeisi?

— Nežinau. Tuo metu tai atrodė pašėlusiai linksma.

— Norėčiau suprasti. Pamėgink rasti kitokį paaiškinimą.

— Negaliu.

— Rojau, pamėgink išsipasakoti, atsikratyti to, kas tave slegia, prašau...

— Ne! Nenoriu apie tai daugiau galvoti.

Aš nebepravėriau burnos. Ji padūko. Berė negalėjo žinoti, jog tuo metu man tik reikėjo, kad manim kas nors rūpintųsi. Viskas rutuliojosi labai sparčiai. Praėjo vos dvi dienos, o aš pakėliau akis ir pamačiau, tartum plaukčiau stiprioje srovėje: mano gyvenimas toli — už visos amžinybės — pasroviui, artimojo kranto nebematyti. Atsivėrė kažkokia praraja. Ligi tol mudu su Bere gyvenome viename pasaulyje, anapus „Dievo namų“. Dabar mano pasaulis buvo juose, su bendraamžiu Geltonuoju Žmogumi ir Piepiu, kurie abu tuoj palūš, su bendraamžiu tėveliu, kuriam trūko arterija žaidžiant beisbolą, su privačiais gydytojais, subinlaižiais ir limpiais. Ir su Mole.

Toji žinojo, kas yra limpiai ir ko mes juokėmės. Kol kas su ja kalbų nebuvo — vien pasilenkimai ištiestomis kojomis, tarpkrūčiai, apskritos duobutės po raktikauliais, raudoni nagai, mėlyni vokai ir kelnaitės, išmargintos gėlėmis bei vaivorykštėmis, ir dar juokas tarp limpių ir numirėlių. Molė buvo prie mano rankos prisispaudusios krūties pažadas. Molė buvo atgaiva.

Kita vertus, Molė tolino mane nuo daugelio dalykų, kuriuos mylėjau. Aš nenorėjau juoktis iš ligonių. Jeigu viskas iš tikrųjų taip beviltiška, kaip teigia Dručkis, pasitrauksiu dabar. Man nepatiko šis nesutarimas su Bere, todėl mintyse nusprendęs, kad Dručkis vis dėlto trenktas ir kad juo tikėdamas kažkodėl prarasiu Berę, tariau:

— Tu teisi. Nesveika juoktis iš senų žmonių. Atleisk.

Akimirką vaizdavausi esąs tikras daktaras, kuris atskuodęs išgelbsti žmones; mudu su Bere kartu padūsavome, susiglaudėme, kartu nusirengėme, vienas kitą mylėjome, prisispaudę, šilti ir drėgni, o tas grėsmingas nesantaikos plyšys tarp mūsų užsitraukė.

Berė užmigo. Aš gulėjau nemiegodamas, baimindamasis rytojaus — manęs laukiančios pirmosios budėjimo nakties.

5

Kai kitą rytą nuėjau pažadinti Čako, jis atrodė klaikiai: trumpi garbanoti plaukai prisiploję prie vienos pakaušio pusės, veidas nuo paklodžių išmargintas raukšlių, labiau panašių į randus, vienos akies baltymas paraudęs, kita tokia užtinusi, kad nė nematyti.

— Kas atsitiko tavo akiai?

— Blakė įkando. Ta supistą blakė įkando tiesiai į akį. Šitam budėjimo kambary kažkokios labai aršios blakės.

— Kita tavo akis irgi atrodo siaubingai.

— Brolyti, reikėtų tau čia pabūti, tada pats pamatytum. Paskambinau į ūkio skyrių, paprašiau švarių paklodžių, bet žinai, kaip būna. Į iškvietimus neatsiliepiau, kol nepradėjo siuntinėti tų pranešimų. Su ūkio skyrium susitvarkyti galima tik vienu būdu, ir aš juo pasinaudosiu.

— Kastai per būdas?

— Meilė. Patalynės keitėjoms vadovauja tokia Heizel — stambi kubietė. Žinau, kad galėčiau ją mylėt.

Peržvelgiant korteles Potsas paklausė Čako, kaip jam sekėsi.

— Puikiai. Hospitalizavau šešis, jauniausią — septyniasdešimt ketverių.

— Kada atsigulei?

— Vidurnaktį.

Potsas apstulbęs paklausė:

— Kaip?! Kaip tu spėjai padaryti įrašus ligos istorijose?

— Lengvai, brolau. Įrašai — šūdas, o ne darbas.

— Svarbiausia, — įsiterpė Dručkis, — įsivaizduoti, kad dirbi šūdiną darbą. Jeigu susitaikai, kad reikia jį atlikti, nieko nelaukęs ir padarai. Turint galvoje, kad sudarot visai menką ternų dalį ir esat vienoje geriausių pasaulio internatūrų, dirbat puikiai, tiesiog neprilygstamai. Nepamirškit, kad keturi iš dešimties Amerikos internų nemoka angliškai.

— Vadinasi, viskas buvo neblogai, Čakai? — viltingai paklausiau.

— Neblogai? Dar ir kaip blogai. Brolyti, praėjusią naktį mane panaudojo kaip kokį popiergalį.

Piepis akivaizdžiausiai man parodė, kad nieko gero negaliu tikėtis. Kai tą rytą įėjau į Namus ir iš skaistaus, sveiko vidurvasario atsidūriau ligotame dienos šviesos lempų apšviestame koridoriuje, dvokiančiame jokio metų laiko nerodančiais kvapais, pakili nuotaika bemat dingo. Praėjau pro Geltonojo Žmogaus palatą. Prie durų gulėjo maišai su užrašu „Pavojinga — užterštos atliekos“, pilni kruvinų paklodžių, rankšluosčių ir plastiko žarnelių. Palata buvo aptaškyta kraujais. Budinti seselė, lyg astronautė apsikutojusi steriliais drabužiais, sėdėjo kiek įmanoma toliau nuo ligonio ir skaitė „Kaip padaryti namus ir sodą gražius“. Geltonasis Žmogus gulėjo ramiai, nė nekrusteldamas. Piepio palatoje nebuvo matyti.

Jį pamačiau tik per pietus. Jis buvo pilkas kaip cigaro pelenai. Edis Ryk Mano Dulkes ir Hiper Huperis vedėsi jį prie pietų stalo lyg šunį už pasaito. Kai Piepis padėjo ant stalo savo padėklą, pamatėme, kad ant jo nieko nėra — tik stalo įrankiai. Niekas balsu to nepasakė.

— Aš mirsiu, — pranešė Piepis išsitraukdamas dėželę su vaistais.

— Nemirsi, — atsakė Huperis. — Tu niekuomet nemirsi.

Piepis papasakojo mums apie kraujo perpylimą — kaip ištraukė seną kraują iš vienos venos, o naują suleido į kitą.

— Sekėsi visai neblogai. Tuomet ištraukiau adatą iš kirkšnies ir norėjau įdurti ją į paskutinį kraujo maišelį, o ta jūros kiaulė sesuo Silija ištraukė antrąją adatą iš Geltonojo Žmogaus pilvo ir... suvarė man į ranką.

Stojo mirtina tyla. Piepis mirs.

— Staiga man pasidarė silpna. Pamačiau, kaip mano gyvybės syvai mane palieka. Silija sako: „Vaje — atsiprašau“, aš jai atsakau: „Po paraliais, viskas gerai, tai tik reiškia, kad aš numirsiu; Geltonajam Melionui dvidešimt vieneri, man — dvidešimt septyneri, taigi jau išgyvenau šešeriais metais ilgiau negu jis ir paskutinę naktį dariau tai, ką žinojau esant visiškai nereikalinga, ir dabar mes kartu mirsime, jis ir aš, bet nieko baisaus, Silija“.