Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Pabaigai pasilikau svarbiausią dalyką. Šiuo mygtuku reguliuojamas aukštis. Jūs pasirengęs, pone Rokitanski?

NEBLIOGA

— Gerai, nes mes važiuojam.

Dručkis nuspaudė mygtuką, ir lova ėmė leistis.

— Šis mygtukas reguliuoja judėjimo kryptį. Dabar judam žemyn. Turint galvoje ANTRĄJĮ ĮSTATYMĄ, tai yra...

— LIMPIAI KRINTA, — ištarėme automatiškai.

— ...juos apsaugoti galim vieninteliu būdu — paklodami čiužinius ant grindų. Sesutėms baisiai nepatinka ši padėtis, nes ančių joms tenka ieškoti keturiomis. Pabandėm pernai ir nieko neišėjo — antimis ligoniai naudojosi rečiau, ir ligoninė ėmė dvokti kaip Čikagos skerdyklos. Na, bet dabar mes kylam.

— Aukštyn! — sušuko Dručkis, nuspaudė mygtuką, ir Rokitanskis ėmė kilti. Lovai tolygiai kylant Dručkis šaukė:

— Dulkių siurbliai, moteriškas apatinis trikotažas, žaislai, — o kai Rokitanskis pakilo nuo grindų pusantro metro ir atsidūrė sulig mūsų krūtinėmis, Dručkis tarė:

— Tai viena pagrindinių padėčių. Jeigu iš tokio aukščio limpis krinta, tarpgūbrinis šlaunikaulio lūžis užtikrintas, ir jis IŠŠTIŠINAMAS Į ORTOPEDIJĄ. Šis aukštis, — švytėdamas aiškino Dručkis, — vadinamas ortopediniu. Jis priešpaskutinis. O dabar paskutinis.

Dručkis vėl nuspaudė mygtuką, Rokitanskis ėmė kilti ir sustojo mūsų galvų aukštyje.

— Šis aukštis vadinamas neurochirurginiu. Nukritęs iš jo limpis ŠTIŠINAMAS Į NEUROCHIRURGIJĄ. O iš ten jie retai kada ATŠOKA. Ačiū, ponai, pasimatysim per pietus.

— Palaukit, — sušuko GMMS Levis. — Jūs žiauriai elgiatės su ponu Rokitanskiu.

— Ką tu nori pasakyt? Pone Rokitanski, kaip jūs laikotės?

NEBLIOGA

— Bet jis juk visuomet taip sako.

— Nejaugi? Ei, pone Rokitanski, ten, viršuje, ar norit mums dar ką nors pasakyti?

Sulaikę kvapą laukėme. Iš neurochirurginio aukščio pas mus atskriejo žodis TAIP.

— Ką?

LAIKYKIT ŽEMAI.

— Ponai, dar kartą jums dėkoju. Kaip pamatysite, nuspaudus mygtuką ponas Rokitanskis nusileis. O dabar pietūs.

— Jis, aišku, juokavo, — tarė Potsas. — Joks žmogus negali būti toks sadistas. Šitaip iškrypėliškai jis bandė pataisyti man nuotaiką.

— Man atrodo, jis aiškino rimtai, — paprieštaravau. — Man regis, jis kalbėjo kuo rimčiausiai.

— Tai beprotiška! — nesutiko Potsas. — Nori pasakyt, jis pageidauja, jog mes panaudotume tą lovą, kad senukai susilaužytų šlaunikaulius? Tai nesveika.

— O ką tu manai, Čakai?

— Nežinau, brolau, nežinau.

Mudu su Potsu atsisėdome pietauti ir žiūrėjome, kaip Dručkis kemša maistą į burną. Tą naktį budintį Čaką iškvietė hospitalizuoti pirmųjų jo ligonių. Potsas kaip prisuktas kalbėjo, kad jam reikėjo prikimšti Geltonąjį Žmogų steroidų ir kaip jis norįs būti su savo šunim Očiu. Aš pats buvau ne tiek išsigandęs, kiek sutrikęs, suglumintas Dručkio „medicinos pagalbos“ versijos. Prie mūsų prisėdo trys ternai iš kito — VI šiaurės skyriaus. Piepį, kuris atrodė iššautas iš patrankos kaip neseniai Potsas, drąsino Edis Ryk Mano Dulkes ir Hiper Huperis. Čakas, matęs Piepį anksčiau tądien, papasakojo man, kaip tas nervinosi:

— Brolyti, jis visur vaikščioja su dideliausiu paku valiumo tablečių ir kas kokias penkias minutes įsimeta tabletę į burną.

Piepiu pravardžiuojamas Haroldas Pepskis ketverius metus GMM buvo mano draugas. Iš šito kresno dviejų veiklių psichologų gaminio, rodės, kažką išanalizavo, tad nors Piepis buvo ne mažiau protingas už savo bendrakursius, tapo drovus ir tylus; jis buvo kažkoks glebokas ir ne tiek veikdavo pats, kiek reaguodavo į kitų veiksmus. Garsiai juokdavosi dažniausiai iš kitų juokelių. Piepis nemokėjo kabinti moterų. Per visas studijas GMM jis gyveno kambaryje su draugeliu, kuris buvo labiausiai ištvirkęs tarp visų kurso studentų ir retkarčiais leisdavo Piepiui pro rakto skylutę žiūrėti, ką išdarinėja, todėl priprato prie „dvimačio“ sekso — žurnalų ir filmų. Iš visų pusių raginamas Piepis prieš pat internatūrą ėmė susitikinėti su poete intelektuale, vardu Džunė. Jos eilės buvo be jokio sekso ar jausmo, žodžiu, sausos lyg kaulas.

Piepis atrodė sutrikęs. Net jo ūsai nusviro. Atsisėdęs išsitraukė iš kišenės dėžutę su vaistais, užsidėjo tabletę ant mėsainio ir sužiaumojo. Mano paklaustas, ką vartoja, atsakė:

— Valiumą. Vitaminą V. Kaip gyvas tiek nesinervinau.

— Budėjai praėjusią naktį?

— Ne. Budėsiu šiąnakt. Aną naktį budėjo Huperis.

Kai paklausiau Huperio, kaip jam sekėsi, jo akys sužvilgo taip pat kaip per susirinkimą prieš prasidedant internatūrai, kai Perlas papasakojo apie slapčia atliktą skrodimą.

— Puikiai, tiesiog puikiai, — sukikenęs atsakė jis. — Du mirė. Gavau vieną leidimą skrosti. Pats stebėjau jį šįryt. Fantastiška!

— Ar valiumas padeda? — paklausė Piepio Potsas.

— Nuo jo jaučiuosi kažkoks mieguistas, bet, kita vertus, neprarandu šalto kraujo. Išrašinėju jį visiems savo ligoniams.

— Ką?! — pasibaisėjau. — Duodi valiumo ir jiems?!

— Kodėl gi ne? Jie labai nervinasi, nes aš jų daktaras. Beje, Potsai, labai ačiū už tą ligonį, kurį praėjusią naktį perkėlei, — Geltonąjį Žmogų, — sarkastiškai pridūrė Piepis. — Tiesiog nuostabu!

— Atsiprašau, — tarė Potsas. — Privalėjau duoti jam steroidų. Ar jam baigėsi traukuliai?

— Ne. Kol kas nesibaigė.

Pypsis paliepė man grįžti į skyrių. Prieš nueidamas paklausiau Ryk Mano Dulkes, kaip jam sekasi.

— Kaip sekasi? Palyginti su Kalifornija — tikras šūdas!

Kai Rokitanskikės vėl išreiškė pageidavimą su manim pasikalbėti, pasijutau puikiai. Visu garsu atsukusios klausos aparatus jos paprašė „savo brolio daktaro“ naujausių žinių. Jaučiausi esąs padėties viešpats, žmogus, galįs kažką duoti kitiems. Jos gaudyte gaudė kiekvieną mano žodį. Pypsiui iškvietus mane kitur jos atsiprašė mane trukdančios — girdi, aš tikriausiai turįs svarbesnių reikalų. Kai jas palikęs pirmą kartą ėjau į ambulatorinę polikliniką, jaučiau nepaprastą jaudulį. Įėjus į liftą, žmonės į mane žiūrėjo, stengėsi perskaityti pavardę kortelėje, nes žinojo esant daktaru. Didžiavausi savo stetoskopu, kruvina rankove. Dručkis — atgyvena. Būti daktaru — nuostabu. Gali padėti žmonėms. Jie tavim tiki. Tu negali jų apvilti. Rokitanskis pasveiks.

Pasipūtęs, sugundytas iliuzijos, kad man kaip nors pavyks grąžinti Rokitanskiui jo smegenis, įėjau į ambulatorinę polikliniką. Mudu su Čaku turėjome čia dirbti tą pačią dieną, tad kartu klausėmės, ką mums aiškina. Atliksime bendrosios praktikos gydytojų vaidmenį, skirtumas tik tas, kad mums nemokės. Mums abiem davė po kabinetą — galėsime juo naudotis kartą per dvi savaites. Paskutine pagunda tapo mudviem įteiktos prisisegti kortelės. Manoji skelbė:

ROJUS G. BASAS, M. D. „DIEVO NAMŲ“ AMBULATORINĖ POLIKLINIKA

Iš to pasididžiavimo įgavęs dar daugiau jėgų, apsimesdamas žinąs, ką darau, pirmąsyk vaikštinėjau po kliniką. Kaip paaiškėjo, mano ligonės, neišgalinčios susimokėti Namų privačiam gydytojui, buvo dviejų kategorijų: vyrų neturinčios penkiasdešimt dvejų metų juodaodės motinos, turinčios aukštą kraujospūdį, ir vyrų neturinčios septyniasdešimt dvejų metų žydės MSNJAN, turinčios aukštą kraujospūdį. Vyrų beveik nepamatysiu, o kiekvieną mažiau negu penkiasdešimt dvejų metų ligonę — neskaitant „sutrikusios psichikos“ ar užsikrėtusios venerine liga — drąsiai galėjau aprašyti moksliniame straipsnyje. Pirmoji mano pacientė buvo MSNJAN, kuriai reikėjo pasitikrinti sveikatą bei recepto naujam krūties protezui ir pamuštai liemenėlei su pripildomomis kišenėlėmis. Kas moka išrašyti receptą? Tik ne aš. Ji pati jį išsirašė, aš pasirašiau, ir moteriškė dėkinga išėjo. Paskui priėmiau portugalę, kuri norėjo, kad padėčiau jai dėl nuospaudų. Kas nusimano apie nuospaudas? Dingtelėjo mintis išrašyti jai receptą pėdos protezui ir pamuštam batui su pripildomomis kojinėmis, bet paskui prisiminęs Dručkį IŠŠTIŠINAU pas pedikiūrininkes. Kita MSNJAN buvo septyniasdešimt penkerių žydė; kai įėjo, pamačiau, kad vokai lipnia juosta priklijuoti jai prie kaktos. Perskaitęs seną jos ligos istoriją sužinojau, kad negalavimas — „užkritę vokai, etiologija nežinoma“ ir kad ankstesnis ternas IŠŠTIŠINO ją į oftalmologiją, o ten rezidentas liepėjai „prisiklijuoti juos lipnia juosta, kitaip operuosiu“. Ji pasirinko lipnią juostą ir buvo PARŠTIŠINTA į terapinį. Turėjau reikalą su ATŠOKA.