Сэмуэль Шэм - Dievo namai

Kai Leo atsigavo, Dručkis nusivedė mus atgal į gydytojų kabinetą, užsikėlė kojas, vėl atsivertė laikraštį ir tarė:

— Na, gerai, jūs supanikavot ir dabar šūdinai jaučiatės. Aš žinau tą būseną. Ji baisi, bet tai ne paskutinis kartas. Tik nepamirškit to, ką matėt. TREČIASIS ĮSTATYMAS: KAI LIGONIUI SUSTOJA ŠIRDIS, PIRMIAUSIA PASIMATUOK PULSĄ.

— Man regis, dėl jo nesijaudinau todėl, kad atėjo pats, o ne buvo atvežtas kritinės būklės, — tarė Potsas.

— Tai nė velnio nereiškia, — atsakė Dručkis. — Leo būtų miręs. Jis juk pakankamai jaunas, kad mirtų.

— Jaunas? — nustebau. — Jis atrodo ne mažiau kaip septyniasdešimt penkerių.

— Jam penkiasdešimt dveji. Hiperbolemija pribaigia greičiau negu dauguma vėžio atmainų. Miršta kaip tik jo amžiaus žmonės. Sirgdamas tokia liga jis neturi jokių galimybių tapti limpiu. Štai kokį iššūkį meta tau medicina: aplink vieni limpiai, irtu niekuo negali jiems padėti, bet staiga — BAC! — pasirodo Leo, malonus vyrukas, kuris gali mirti, ir privalai greitai suktis, kad jį išgelbėtum. Kaip vakar apie Luisą Tajentą sakė Džo Garadžiola: „Jis kraiposi vaiposi, o kai paskui paleidžia švilpiką, tas skrieja kaip meteoras“.

— Švilpiką? — paklausė Potsas.

— Dievuliau! — tarė Dručkis. — Greitą kamuolį — SAVO GREITĄ KAMUOLĮ! Iš kur jus, vaikinai, ištraukė?

Dabar aš jau ir pats savęs to klausiau, Potsas taip pat. Mudu jautėmės esą nekompetentingi. Kažkodėl Čakas buvo kitoks. Jam nereikėjo pagalbos. Jis žinojo, ką daryti. Tą pačią popietę paklausiau, kaip čia yra, kad jis iš pažiūros jau viską sugeba.

— Viskas paprasta, brolau. Supranti, aš niekuomet nieko neskaičiau. Aš tik viską dariau.

— Niekuomet nieko neskaitei?

— Tik apie tas rudąsias skruzdėles. Bet aš moku įkišti kateterį, ištraukti skysčius iš krūtinės — ką tik liepsi, aš padarysiu. O tu nemoki?

— Ne, nė vieno tų dalykų, — atsakiau prisiminęs, kaip abejojau, ar skirti Sofijai aspirino.

— Tai ką jūs visi veikėt GMM, brolyti?

— Skaitėm knygas. Žinau viską, ką galima žinoti apie mediciną, iš knygų.

— Regis, būsi padaręs klaidą, brolau. Kaip ir aš nėjęs į armiją. Gal man dar...

Užlieta liepos šviesos stovėjo sesuo, dirbanti po pietų ir vakare. Įsirėmusi delnais į klubus ji skaitė medicinos korteles — prasiskėtusi, siūbuodama pirma ant vienos pėdos krašto, paskui ant kitos. Ryški saulės šviesa beveik peršvietė jos aprangą; jos kojos buvo dailių formų — nuo plonų kulkšnių, blauzdų, iki pat tos vietos, kur suėjo visos siūlės. Ji nevilkėjo apatinuko, tad pro iškrakmolytą baltą suknelę mačiau ryškius kelnaičių raštus. Ji žinojo, kad jos persišviečia. Pro chalatą mačiau jos liemenėlės juostą su kabliuku, kuris prašyte prašėsi atsegamas. Ji buvo atsisukusi į mus nugara. Kas galėjo žinoti, kas buvo priekyje? Beveik norėjau, kad ji niekuomet neatsigręžtų, nesugadintų vaizduotės nupieštų krūtų ir veiduko.

— Ė, brolau, čia jau kas kita.

— Myliu medicinos seseris, — atsakiau.

— Kuo gi jos tave žavi?

— Tikriausiai visu tuo baltumu.

Ji atsigręžė. Aš prasižiojau iš nuostabos. Išraudau. Vaivorykštė krioklyje — nuo rauktinukais puošto priekio, prasegto žemiau raktikaulio ir rodančio tarpkrūtį, iki pilnų, standžiai prispaustų krūtų, nuo raudonai lakuotų nagų ir raudonai dažytų lūpų iki juodų blakstienų ir net spindinčio auksinio katalikių slaugos mokyklos kryželio. Po dienos tvankioje, pridvisusioje ligoninėje, nuo pat ryto stumdomam privačių gydytojų, subinlaižių ir limpių, ji buvo sultinga atšaldyta skiltelė apelsino, ištryškusi mano burnoje. Mergina priėjo prie mūsų.

— Aš Molė.

— O aš — Čakas, mergyt.

Galvodamas, ar apie internų santykius su medicinos seserimis kalba tiesą, atsakiau:

— Aš esu Rojus.

— Jūs pirmą dieną, vaikinai?

— Taip. Aš jau galvojau viską mesti ir eiti į armiją.

— Aš irgi naujokė, — atsakė Molė. — Pradėjau praėjusį mėnesį. Baisu, ką?

— Tai jau tikrai, — patvirtino Čakas.

— Laikykitės vyručiai, kaip nors ištversim. Dar pasimatysim ligoninėj, ar ne?

Mudu su Čaku susižvalgėme; jis tarė:

— Visą dieną prasidulkinus su limpiais smagu sutikti tokią pupytę, ar ne?

Žiūrėjome, kaip Molė nueina koridoriumi ir dingsta. Ji stabtelėjo pasilabinti su Potsu, kuris kalbėjosi su jaunu ligoniu čeku, nuo kepenų ligos pageltusiu vyru. Geltonasis Žmogus paflirtavo su Mole, paskui rijo ją akimis, kai toji kikendama, kraipydama šlaunis nuėjo koridoriumi. Potsas priėjęs pasiėmė rytinius laboratorijos tyrimų rezultatus.

— Laslo kepenų funkcijos blogėja, — tarė jis.

— Jis atrodo baisiai geltonas, — pasakė Čakas. — Parodyk. Per aukštas. Tavim dėtas, Potsai, duočiau jam roidų.

— Roidų?

— Steroidų, brolau, steroidų. Beje, kieno jis ligonis?

— Mano. Toks neturtingas, kad neišgali nusamdyti privataus gydytojo.

— Aš duočiau jam steroidų. Ką gali žinoti — gal jam žaibiškas nekrotinis hepatitas. Jei taip — neduosi jam dabar roidų, ir jis mirs.

— Taip, — pritarė Potsas, — bet tyrimų rezultatai nėra labai blogi, o steroidai sukelia daug šalutinių poveikių. Verčiau parą palauksiu.

— Elkis kaip tinkamas. Bet jis atrodo baisiai pageltęs, ar ne?

Galvodamas apie tai, ką Dručkis sakė apie mirštančius jaunus žmones, atsistojau ir nuėjau padirbėti. Grįžęs į gydytojų kabinetą pamačiau dvi MSNJAN, pro storus, kataraktos nepaisančius lęšius spoksančias į lentą, kurioje buvo surašytos naujųjų skyriaus internų pavardės. Jos paminėjo mano pavardę, ir aš paklausiau, ar jos ieškančios manęs. Mažytės, per gerą sprindį už mane žemesnės, jos stebeilijosi į mane prisispaudusios viena prie kitos.

— O, taip, — patvirtino viena.

— Bet jūs ir aukštas, jaunasis daktare.

— Aukštas ir gražus, — pridūrė kita. — Taip, mes norim išgirsti naujienų apie savo brolį Icaką.

— Icaką Rokitanskį. Profesorių. Jis buvo nepaprastai protingas.

— Kaip jis laikosi, daktare Bašai?

Jaučiausi įkliuvęs į spąstus, nežinojau, ką atsakyti. Man knietėjo pasakyti NEBLIOGA, bet tariau:

— Matot... aš čia pirmą dieną. Kol kas per anksti ką nors sakyti. Pagyvensim — pamatysim.

— Jam aptemo smegenys, — aiškino viena. — Jo nuostabiosios smegenys. Džiaugiamės, kad jūs juo rūpinsitės. Susirasim jus rytoj. Mes lankom jį kiekvieną dieną.

— Dabar mes daug laiko praleidžiam lankydamos ligonius. Viso gero, daktare Bašai. Labai jums ačiū.

Nueidamas pamačiau, kad jos viena kitai rodo į mane, patenkintos, kad būsiu jų brolio daktaras. Buvau sujaudintas. Aš — daktaras. Pirmą kartą tą dieną pajutau jaudulį ir pasididžiavimą. Jos tiki manim, mano gebėjimais. Aš pasirūpinsiu jų broliu ir jomis. Pasirūpinsiu visu pasauliu — kodėl gi ne? Išdidžiai nuėjau vestibiuliu. Gan įgudusiai čiupinėjau savo chromuotą stetoskopą. Tarsi žinočiau, ką darau. Nuostabus jausmas.

Ta nuotaika ilgai neišsilaikė. Mane vis labiau pjovė nuovargis, aš vis giliau klimpau į žamaknisio ir laboratorinių analizių liūną. Pneumatiniai kūjai Zoko sparne dvylika valandų dirgino ausies kaulelius. Neturėjau laiko papusryčiauti, papietauti ar pavakarieniauti, darbų dar nebuvau baigęs. Net neturėjau kada sutvarkyti gamtinius reikalus, nes kaskart man įėjus į tualetą mane iškrapštydavo pypsis. Jaučiausi sutrikęs ir išsunktas. Prieš išeidamas Dručkis užsuko paklausti, ar nenoriu dar apie ką nors pasikalbėti.