Сэмуэль Шэм - Dievo namai

— Kam tie viršutinės virškinamojo trakto dalies tyrimai? — paklausiau. — Ji sako, kad ją apėmusi depresija ir skauda galvą.

— Žamaknisis — šios ligoninės specializacija, — paaiškino Dručkis. — Reikia TBT — terapinio bario testo.

— Baris neturi jokių gydomųjų savybių. Jis inertiškas.

— Aišku, inertiškas. Bet žamaknisis puikiai sutvarko vidurius.

— Ją apėmusi depresija. Jos žarnynas kuo sveikiausias.

— Aišku, kuo sveikiausias. Ji pati sveika kaip ridikas. Tiesiog jai nusibodo vaikščioti į Pucelio kabinetą, o jam nusibodo lankyti ją namie, tad juodu susėdo į jo baltą „Kontinental“ ir atvažiavo į mūsų ligoninę. Ji sveikutėlė, ji — MSNJAN — Miela Senutė, Neturinti Jokių Akivaizdžių Negalavimų. Manai, Pucelis to nežino? Kaskart, kai jis paima Sofiją už rankos, jam į kišenę nubyra keturiasdešimt sveikatos draudimo kompanijos „Mėlynasis kryžius“ dolerių. Susidaro milijonai. Matei tą naują pastatą — Zoko sparną? Žinai, kam jis skirtas? Turčių žamaknisiui. Kilimai, individualūs persirengimo kambariai radiologijos skyriuje su spalvotais televizoriais ir kvadrofonine garso aparatūra. Šūduose slypi didžiuliai pinigai. Aš pats noriu tapti kokio universiteto moksliniu bendradarbiu — tirti skrandį ir žarnyną.

— Bet Sofijos atveju tai apgavystė.

— Aišku, apgavystė. Negana to, tau tenka dirbti, o pinigus susišluoja Pucelis. Tai šlykštu.

— Tai beprotystė, — siutau.

— Tai medicinos verslas pagal „Dievo namus“.

— Ką man daryti?

— Pradėk nuo to: nesikalbėk su ja. Jei su tokiais ligoniais šnekėsies, jų neatsikratysi. Paskui užsiundyk ant jos savo GMMS. Jai tai velniškai nepatiks.

— Ji limpė?

— Ar ji elgiasi žmoniškai?

— Be abejo. Jinai — miela senučiukė.

— Tu teisus. MSNJAN. Ne limpė. Bet tau tikrai turėjo duoti kokį limpį. Pažiūrėkim. Rokitanskis. Eime.

Rokitanskis buvo senas basetas. Jį, koledžo profesorių, ištiko smarkus insultas. Jis priraišiotas gulėjo ant lovos su prijungta lašeline ir kateteriu. Nejudantis, paralyžiuotas, užsimerkęs jis tolygiai kvėpavo, galbūt sapnuodamas kaulą, o gal berniuką, o gal berniuką, metantį kaulą.

— Kaip laikotės, pone Rokitanski? — paklausiau.

Neatsimerkdamas kimiu neaiškiu gomuriniu balsu, sklindančiu iš aptemusių smegenų, po penkiolikos sekundžių jis atsakė:

NEBLIOGA

Patenkintas paklausiau:

— Pone Rokitanski, kuri šiandien mėnesio diena?

NEBLIOGA

Į visus mano klausimus jis atsakė vienodai. Nuliūdau. Buvęs profesorius dabar — daržovė. Vėl prisiminiau savo senelį, ir kažkoks gniužulas užspaudė man gerklę. Atsisukęs į Dručkį pasakiau:

— Kaip liūdna! Jis mirs.

— Ne, nemirs, — atsakė Dručkis. — Jis nori, bet nemirs.

— Ilgai jis toks neišbus.

— Aišku, išbus. Klausyk, Bašai, „Dievo namai“ turi daug įstatymų. PIRMASIS ĮSTATYMAS: LIMPIAI NEMIRŠTA

— Tai juokinga. Aišku, miršta.

— Dar nekart nemačiau, kad taip nutiktų. Per visus čia praleistus metus, — atsakė Dručkis.

— Turi mirti.

— Nemiršta. Tempia ir tempia ir tempia. Jauni žmonės — tokie kaip tu ir aš — miršta, bet tik ne limpiai. Nesyk nemačiau, kad limpis mirtų. Nevieno karto.

— Kodėl?

— Nežinau. Niekas nežino. Tai nuostabu. Gal jie aplenkia mirtį. Tai graudu. Blogiau negali būti.

Įėjo Potsas; jis atrodė sutrikęs ir susirūpinęs. Norėjo, kad Dručkis padėtų jam su Ina Guber. Jiedviem išėjus atsisukau į Rokitanskį. Prieblandoje man pasirodė, kad senuko skruostais rieda ašaros. Man pasidarė baisiai gėda, net skrandį susuko. Nejaugi jis girdėjo, ką mes kalbėjomės?

— Jūs verkiate, pone Rokitanski? — paklausiau. Laukiau; sekundės iš lėto slinko, kaltė dejavo mano viduje.

NEBLIOGA

— Bet ar girdėjot, ką mes kalbėjom apie limpius?

NEBLIOGA

Išėjau ir sustojau pasiklausyti, ką Dručkis kalba apie Iną Guber.

— Bet jokie simptomai nerodo, kad reikėtų tirti žarnyną, — kalbėjo Potsas.

— Medicininių priežasčių tyrimams nėra, — sutiko Dručkis.

— O kokių dar gali būti?

— Ligoninės privatiems gydytojams — labai svarių. Pasakyk jam, Bašai, pasakyk jam.

— Pinigai, — paaiškinau. — Šūduose slypi didžiuliai pinigai.

— Be to, — tarė Dručkis, — kad ir ką darytum, Potsai, Ina išbus čia daug savaičių. Pasimatysim per vizitaciją po penkiolikos minučių.

— Dar niekad ką nors darant man nebuvo taip slogu, — aiškino Potsas keldamas nukarusią krūtį, o Ina nesiliovė spiegusi ir pririšta kaire ranka vis bandė jam užtvoti.

Po krūtimi buvo susikaupę kažkokios žalsvos į maurus panašios medžiagos, ir kai į mus tvoskė šlykštus dvokas, pamaniau, kad ta pirma diena Potsui dar sunkesnė negu man. Jis buvo žmogus, netekęs savo šaknų — iš Čarlztono Pietų Karolinos valstijoje jis atsidūrė Šiaurėje. Buvo kilęs iš turtingos senos šeimos, kuri turėjo pasakiškus namus Legaro gatvėje tarp magnolijų ir geltonųjų jazminų, vasarnamį Polio saloje, kur vieninteliai konkurentai buvo bangos ir vėjai, ir dar plantaciją prie upės; ten juodu su broliu vėsiais vasaros vakarais sėdėdavo verandoje ir skaitydavo Moljerą. Potsas padarė lemtingą klaidą: nuvyko į šiaurę, į Prinstoną, paskui dar didesnę — įstojo į GMM. Ten, prie numirėlių per patologijos paskaitas, jis susipažino su kilminga GMMS iš Bostono; kadangi ligi tol visą Potso lytinio gyvenimo patirtį sudarė „pora nerimtų susitikimų su mokytoja iš Šiaurės Čarlztono, kuriai labai patiko mano tvinkčiojantis mėlyno plieno galas“, jis leido tai studentei suknisti jam smegenis ir pautus, tad kaip tas netikras pavasaris vasarį, kai bitės skuba padėti kiaušinėlius ir žūva atėjus pirmai šalnai, tarp dviejų GMM auklėtinių užsimezgė tai, ką vienas ir kitas vadino meile. Vestuvės įvyko prieš pat abiejų internatūras, jo — gydomosios medicinos „Dievo namuose“, jos — chirurgijos GML — Geriausioje Manso ligoninėje, prestižinėje su GMM susijusioje ligoninėje kitoje miesto pusėje. Jųdviejų budėjimo grafikai retai sutapdavo, o mėgautis seksu neleido fiziniai dalykai — jokie erekcijoje dalyvaujantys audiniai negali atlaikyti dviejų internatūrų. Vargšas Potsas! Auksinė žuvelė ne savo akvariume. Jau GMM jis kartais atrodė išvargintas depresijos, o kiekvienas vėliau žengtas jo žingsnis ją tik pagilino.

— Beje, — tarė Dručkis vėl įkišdamas galvą į palatą, — užrašiau nurodymą dėl šito.

Rankoje jis laikė futbolininko šalmą su Los Andželo, Avinų“ emblema.

— Kam jis? — paklausė Potsas.

— Inai, — atsakė Dručkis uždedamas jį ligonei ant galvos ir užsegdamas dirželį. — ANTRASIS ĮSTATYMAS: LIMPIAI KRINTA.

— Ką tai reiškia? — paklausiau.

— Krinta iš lovos. Pažįstu Iną nuo pernai. Ji visai išprotėjusi, nukvakusi limpė, todėl kad ir kaip tvirtai ją pririštum, vis tiek nuolatos krenta ant žemės. Pernai ji du kartus prasiskėlė kiaušą ir išgulėjo čia daug mėnesių. Tada mes sugalvojom šalmą. Beje — nors ji dehidravusi, nieku gyvu neduokit jai skysčių. Jos dehidracija niekuo nesusijusi su jos silpnaprotyste, nors vadovėliai rašo, kad tokio ryšio esama. Jei duosit jai skysčių, ji vis tiek liks nevisprotė, bet pasidarys neįtikėtinai užgauli.

Potsas pasukęs galvą žiūrėjo į išeinantį Dručkį, o Ina tuo metu kažkaip išlaisvino kairę ranką ir jam vožė. Potsas instinktyviai pakėlė ranką jai tvoti, bet susilaikė. Dručkis ėmė kvatoti net susirietęs.

— Cha cha! Ar matėt? Myliu... myliu tuos limpius, dievaži...