Michael Koryta: Kiparisų namai

– Kare žmonės mirdavo kiekvieną prakeiktą dieną, – pasakė O’Konelas. Iš jo balso išgaravo visas linksmumas. – Ir visi mes tai matėme, ne tik tu. Daugelis iš mūsų nekuoktelėjo nuo to, ką matė. Kai kuriems, – jis pabrėžtinai linktelėjo į Arleną, – pasisekė truputėlį mažiau. O dabar pasilaikyk savo pasakaites patiklesniems klausytojams. Mums čia nereikia neramumų. Ten, kur baigiasi šie bėgiai, mūsų laukia darbas, ir mums visiems jo reikia.

Tada minia išsisklaidė, vyrai grįžo prie savo pokalbių skersakiuodami į Arleną. Arlenas pajuto ant rankos kažkieno delną, staigiai pasisuko užsimojęs kumščiu, nežiūrėdamas kam ketina suduoti, apakintas gėdos ir baimės. Bet tai buvo tik Polas, mėgindamas nusitempti jį toliau nuo grupės.

– Arlenai, geriau jau apsiramink.

– Kad aš prasmegčiau, jei apsiraminsiu. Sakau tau...

– Aš suprantu, ką mums pasakoji, bet tai kažkokia nesąmonė. Gal tu karščiuoji arba...

Arlenas ištiesė ranką ir sugriebė vaikinuką už marškinių apykaklės. Polo akys išsiplėtė, tačiau jis nebandė atplėšti Arleno rankos, visai nejudėjo, kai Arlenas prabilo žemu, šiurkščiu balsu.

– Berniuk, tavo akyse buvo dūmai. Man nusispjaut, kad tu jų nematei, kad niekas kitas nematė, dūmai ten buvo, o tai yra tavo mirties ženklas. Tu mane jau kurį laiką pažįsti, todėl dabar paklausk savęs: kiek kartų Arlenas Viagneris kalbėjo kvailystes? Ar dažnai atrodė pakrikęs? Paklausk savęs to ir dar paklausk, ar nori šiąnakt mirti?

Jis paleido vaikino apykaklę ir žengė atgal. Polas kilstelėjo delną, persibraukė atgalia ranka burną, nenuleisdamas nuo Arleno akių.

– Brikhilai, ar tu manimi pasitiki? – paklausė Arlenas.

– Pats žinai, kad pasitikiu.

– Tai dabar paklausyk manęs. Net jeigu gyvenime daugiau nepaklausysi nė vieno kito žmogaus, paklausyk manęs. Atgal į tą traukinį nelipk.

Vaikinukas nurijo ir nusuko akis į tamsą.

– Arlenai, nenoriu parodyti tau nepagarbos, bet tai, ką sakai... niekaip negalėtum to žinoti.

– Aš tai matau, – pasakė Arlenas. – Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet aš galiu tai matyti .

Polas nieko neatsakė. Jis vėl nusisuko nuo Arleno, pažvelgė į kitus keleivius, kurie stebėjo vaikiną su užuojauta, o Arleną – su panieka.

– Štai dar vienas klausimas, kurį turėtum sau užduoti, – vėl prabilo Arlenas. – Ar gali sau leisti suklysti?

Polas žvelgė į jį tylėdamas, kol sušvilpė traukinio švilpukas, o vyrai numetė nuorūkas ant žemės ir sutrypę jas išsirikiavo lipti į traukinį. Arlenas stebėjo, kaip jiems belipant laipteliais į vagonus, oda ir mėsa nyko nuo jų kūnų atidengdama kaulus.

– Berneli, tik neleisk tam kuoktelėjusiam šunsnukiui įtikinti čia pasilikti, – užkriokė Volesas O’Konelas užlipęs į vagoną; pusė jo veido buvo kaukolė, pusė – stipraus vyro, kuris tikėjo, kad yra pakankamai tvirtas susidoroti su visais atėjūnais. – Čia vieni aligatoriai, o jeigu nenori rytoj vakarienei jų valgyti, ar kad jie valgytų tave, geriau lipk į vagoną.

Polas į jį nežiūrėjo. Jis nenuleido akių nuo Arleno. Garvežys jau pukšėjo kaupdamas garus, pasiruošęs tempti savo krovinį į pietus, link Floridos salų, ten, kur vaikinukas taip troško patekti.

– Tu kalbi rimtai, – pasakė jis.

Arlenas linktelėjo.

– Ir taip jau yra atsitikę? – tęsė Polas. – Tau tai ne pirmas kartas?

– Taip, – patvirtino Arlenas. – Man tai ne pirmas kartas.

3

Pirmą kartą mirtį Arlenas Viagneris išvydo Belo1 miške. Tai buvo kruviniausias mūšis, kuriame teko dalyvauti jūrų pėstininkams; žiauraus susidūrimo metu prireikė daugkartinių atakų, kol lopinėlis miško ir riedulių atiteko amerikiečiams, o jam besibaigiant visur gulėjo krūvos kūnų. Lavonų vaizdas Arlenui nebuvo naujas dalykas, nes jo tėvas viename Vakarų Virdžinijos kalvų miestelyje, kuriame jis užaugo, dirbo karstadirbiu; smurtavimas, nelaimingi atsitikimai kasyklose ir šiltinė reguliariai siuntė vyrus ir moteris Izaokui Viagneriui, o jis guldė juos į karstus. Ne, tos 1918-ųjų birželio nakties mėnesienoje šalia Marnos upės Arlenas išvydo ne šiaip lavonus – jis regėjo mirusiuosius tarp gyvųjų.

Tą dieną jie šturmavo Belo mišką, o nužygiavę per juosmenį siekiančių kviečių lauką pateko tiesiai į kulkosvaidžio ugnį. Iki gyvenimo pabaigos aukštų, vėjo banguojamų kviečių vaizdas Arlenui kels šiurpą. Dauguma vyrų pirmosiose šturmo bangose buvo išguldyti iš karto, o Arlenas ir kiti išsigelbėjusieji buvo nuginti į pietus, tarp medžių, į spygliuotų vielų raizgynę. Kulkosvaidžiai nenuilsdami kaleno toliau, o išsigelbėję kareiviai akis į akį susikibo su vokiečių kareiviais, keikiančiais juos svetima kalba; žvangėjo durtuvai ir žemyn smigo peiliai.

Iki vakaro jūrų pėstininkai buvo patyrę didžiausių nuostolių per savo istoriją, tačiau jie taip pat pasiekė – nors ir labai neužtikrintą bei trapią – kontrolę Belo miške. Arlenas gulėjo ant pilvo šalia vieno riedulio, kai atėjo vidurnaktis, o su juo – ir vokiečių kontrataka. Priešams artėjant jis beveik visiškai buvo įsitikinęs, kad šis susirėmimas jam bus paskutinis; juk negalėjo jis vėl ir vėl išgyventi tokių mūšių, tik ne tada, kai visą dieną aplink jį vienas po kito krito bendražygiai. Amžinai kulkų lietus jo aplenkti negalėjo.

Bent jau taip jis tikėjo, kol tarsi šešėliai nepasirodė vokiečiai, o juos išvydęs Arlenas įstengė tik pakelti šautuvą, bet ne daugiau.

Tai buvo kareiviai-skeletai.

Blyškioje mėnesienoje vietoj veidų jis matė tik kaukoles, o šautuvų buožes spaudė balto kaulo rankos.

Jis spoksojo į juos lyg pakerėtas, o tuo metu amerikiečių artileristai atvėrė ugnį. Atvėrė ugnį ir nušienavo juos visus, sučaižė baisiuosius hunų šunsnukius į skutelius. Vyrai aplink jį kėlė savo šautuvus ir šaudė, o Arlenas tiesiog gulėjo, net neprispaudęs pirštu gaiduko, vos galėdamas įkvėpti.

Tik šviesos žaismas, – pasakė jis sau, kai pamažu aušo rytas, apsunkęs nuo rūko, prisodrintas vėstančio ir džiūstančio kraujo kvapo, sužeistųjų dejonių, kurios nesiliovė, kaip prieš tai ginklų kalenimas. Jo matyti dalykai buvo tik mėnesienos ir traumos, kurią sukėlė siaubingo kraujo praliejimo kupina diena, padarinys. Tų vaizdų ir jausmų tikrai pakako sukelti sumaištį jo galvoje. Tai sukeltų sumaištį bet kurio žmogaus galvoje.

Savaime aišku, tada jo galvoje iškilo keletas atsiminimų, minčių apie tėvą, tačiau jis pasistengė jas nuginti šalin, o kol saulė prasiskverbė per miglą, jam pavyko įtikinti save, kad visa tai tebuvo labai baisi haliucinacija.

Buvo popietės vidurys. Kai jis atsisuko į du vyrus, kuriuos ten geriausiai pažinojo ir kurie jam labiausiai patiko, puikius, kovingus vyrukus, jūrų pėstininkai ruošėsi kitam puolimui norėdami pastūmėti savo pozicijas giliau į mišką. Tada išvydo, kad nebėra tų vyrukų akių. Jų veidus vis dar dengė mėsa ir oda, tačiau akių nesimatė, o akiduobes užpildė pilkas dūmas, kuris sunkėsi lauk ir sruogomis vijosi aplink jų galvas.

Abu jie žuvo nepraėjus nė valandai.

Likusį karą buvo taip pat – naktiniuose mūšiuose pasirodydavo kaulai, o dienos šviesoje jam šypsodavosi dūmų pripildytos akiduobės. Nė karto joks vaiduoklis neliko su juo, kai iš nukankintų plaučių ištrūkdavo paskutinis atodūsis, nė karto pamėkliška žuvusių vyrų versija nesugrįžo naktį, kad kaip nors paaiškintų, kas vyksta. Jokie balsai nešnabždėjo jam tamsoje, jokios nematomos rankos nevedė jo mūšio metu ir niekas negrasino jam per miegus.

Apie tai jis prabilo tik vieną kartą, bet iš žvilgsnių, kuriais apsimainė aplinkiniai, tuoj pat suprato, kad jeigu nesiliaus pasakojęs apie tai, ką mato, greitai atsidurs ligoninėje kartu su kitais trenktais vargšeliais, veblenančiais apie nuo realybės visiškai atitolusius dalykus. Arlenas užsičiaupė, nieko nekalbėjo ir toliau regėjo tuos pačius siaubingus vaizdus.