Michael Koryta - Kiparisų namai

Karas tęsėsi ir jis ilgainiui suprato, kad kai kuriuos „negyvėlius“ galima išgelbėti. Palikti likimo valiai jie žūdavo, tačiau jeigu jis priversdavo juos neišsikišti ir nepakliūti į ugnies liniją, kartais jiems pavykdavo išgyventi. Tačiau nedažnai. Labai, labai retai. O žuvusiųjų buvo labai daug, labai daug.

Po paliaubų nuojautos pasitraukė ir kurį laiką Arlenas galvojo, kad su jomis baigta. Bet kai sugrįžęs į Jungtines Valstijas jis užsuko į karo ligoninę aplankyti draugužio, kad ir kur pažvelgtų, regėjo dūmų kupinas akis, todėl klupdamas išskubėjo iš pastato taip ir neradęs draugo. Nukėblino į pirmą pasitaikiusią pogrindinę smuklę ir tol maukė viskį, kol jo paties regėjimas tapo per daug miglotas ir neaiškus, kad matytų dūmus, net jeigu kas nors būtų uždegęs degtuką visai panosėje.

Kurį laiką buvo pradirbęs geležinkelių stoties depe, kai pamatė vyrą kaulinėmis rankomis ir žvilgančiu kaukoliniu veidu; jis kvatojosi iš kažkokio sąmojo, o vos po kelių minučių trūko medieną gabenusio sąstato grandinės ir jis buvo sutraiškytas iškritusio rąsto. Kai Arlenas paskutinį kartą drįso grįžti į Vakarų Virdžiniją – jam tai tikrai nebuvo šiltų atsiminimų ir širdingų apkabinimų kupinas kraštas – patraukė į medžioklę su karo laikų draugu, kuris grįžęs virto kartėlio kupinu girtuokliu su bige vietoj dešinės plaštakos. Tačiau nepaisydamas to, kad buvo vienarankis, užsigeidė pamedžioti, o Arlenas sutiko; vos jie išėjo, Arlenas išvydo vyro akiduobėse sūkuriuojančius dūmus, o jau po trisdešimt sekundžių draugas įlipo į išsikėtojusį krūmokšnį ir jam į blauzdą, visai po keliu, įkando gyvatė barškuolė. Arlenas gyvatę nušovė (visiškai ištiestas jos storas susiraitęs kūnas būtų siekęs penkias pėdas) ir įpjovė draugui įkandimo vietą, kad su krauju pasišalintų nuodai, tačiau dūmai nenorėjo išnykti iš tų akių, tik tirštėjo ir tamsėjo, kol Arlenas tempė senąjį draugą atgal į miestelį. Draugas mirė taip ir nesulaukęs kitos dienos vidurdienio.

Taigi incidentų vis pasitaikydavo, tačiau šiame pasaulyje be karo jie buvo ne tokie dažni, o Arlenas labai stengėsi palaidoti atsiminimus – taip, kaip palaidodavo vyrus, kurie tuos atsiminimus sukūrė. Alkoholis padėjo. Net ir „sausojo įstatymo“ laikotarpiu Arlenas visada rasdavo būdų pasipildyti savo gertuvę.

Kaip daugelis iš karo grįžusių vyrų, ne vienerius metus jis klajojo imdamasis atsitiktinių darbų, negalėdamas, o gal ir nenorėdamas, niekur įsikurti. Kai Bonusų žygeiviai2 patraukė į Vašingtoną reikalaudami darbo užmokesčių veteranams, bet buvo išvaikyti pasitelkus ašarines dujas, jis stebėjo laikraščius beveik abejingai, nieko nesitikėdamas. Tačiau Ruzveltui paskelbus, jog kai kurie veteranai galėtų prisijungti prie jo „Civilinės kraštosaugos korpuso“3, kad išgelbėtų tautai vieną medį po kito, Arlenas lyg ir susidomėjo. Dolerių jo kišenėje vis mažėjo ir mintis darbuotis lauke, o ne giliai anglių šachtose ar liejyklose, atrodė visai neprasta.

Galiausiai Alabamoje jis tapo vadinamuoju vietiniu patyrusiu vyru. Tai buvo „CKK“ darbas, toks pats, kaip bet kuris kitas, tačiau jis neprisijungė prie vienos iš veteranų grupių; jam buvo skirta užduotis mokyti krūvą berniūkščių iš Niujorko ir Naujojo Džersio, miesto vaikių, kuriems niekada neteko užsimoti kirviu ar valdyti pjūklą. Toks dalykas galėtų tapti dideliu išbandymu kai kurių vyrų kantrybei, tačiau Arlenui visai patiko mokyti, be to, juk beveik kiekvieną galima išmokyti įkalti vinį ar statmenai nutašyti lentos kraštą.

O štai Polas Brikhilas buvo... kažkuo ypatingas. Arlenas greitai suprato, kad jis praktiškai mechanikos genijus, jeigu tokie egzistuoja. Aukštas, tamsiaplaukis vaikinukas rimtomis akimis ir liesu nuo maisto trūkumo kūnu – tuo jis nesiskyrė nuo kitų atvykusių berniukų – neturėjo nė menkiausios dailidės darbo patirties, bet tikrai turėjo smegenų. Pirmiausia Arleno dėmesį patraukė tai, kaip greitai vaikinukas mokėsi. Per visas ankstyvąsias mokymų dienas Arlenui niekada neteko nieko kartoti Brikhilui du kartus. Nė karto. Užtekdavo pasakyti, jis tai įsisavindavo ir pritaikydavo. Tiesa, jis atrodė paprasčiausiai patikimas vaikis ir gabus mokinys, bet tik tol, kol jie pradėjo darbuotis prie keliautojų prieglaudos statybos. Buvo sumūriję pastatą nuo pamatų iki palangių, o Arlenas tikrino apvalius rąstus, kuriuos jie suguldė virš akmenų, kai pastebėjo, kaip Brikhilas keičia jo išmatavimus stogo karkasui.

Jis jau buvo pasiruošęs užsipulti bernioką ir kaip reikiant aprėkti – reikia būti didžiausiu idiotu, kad drįstum paimti pieštuką ir kvailioti su Arleno apskaičiavimais bei daryti pakeitimus, kurie gali sugaišinti juos kelias dienas – tačiau pažvelgė į brėžinį ir atidžiai jį išstudijavęs pastebėjo, jog berniūkštis teisus. Arlenas buvo netiksliai apskaičiavęs kampą tarp sijų. Jis ir pats būtų tai supratęs, tačiau tik pradėjus kloti lentas.

– Iš kur žinojai? – paklausė jis.

Brikhilas prasižiojo ir vėl užsičiaupė, susiraukė, tada sudėjo delnus stogeliu ir vėl juos ištiesinęs pasakė:

– Aš tiesiog... aš pamačiau ir tiek.

Berniokas, dar niekada nekėlęs pastato stogo, tokio dalyko taip paprastai pamatyti negalėjo. Tik ne penkiolikos laipsnių skirtumą dar neprikalus nė vienos lentos.

Vėliau jie šiek tiek pasikalbėjo. Arlenas buvo įpratęs sakyti jaunikliams tik tai, kas būtina – pjauk čia, vinį įkalk ten – tačiau Brikhilas norėjo sužinoti daugiau, todėl Arlenas papasakojo jam ką galėdamas. Netruko ilgai suprasti, kad įgimtas vaikino supratimas apie statybas toks, jog Arleno patirtis visai neatrodė įspūdinga. Po kelių mėnesių būtent Brikhilui pasiūlius Arlenas kreipėsi į stovyklos viršininką su mintimi įrengti trijų šimtų pėdų ilgio vamzdį, kad galėtų nuleisti cementą žemyn į dambą, kurią tada statė. Vamzdis veikė ir sutaupė galas žino kiek dienų darbo.

Vasara baigėsi ir Flago kalne darbai pamažu ėjo į pabaigą. Tada pasibaigė ir Brikhilo šešių mėnesių sutartis. Jis norėjo pasirašyti naują – kaip pats sakė Arlenui, tikėjosi taip tęsti dar kurį laiką, kol jam bus leista, – tačiau nenorėjo likti su savo grupe, kurią netrukus turėjo perkelti iš Alabamos į Nevadą.

– Turiu šį bei tą sumąstęs, – pareiškė Brikhilas. – Bet spėju, jog man reikės tavo pagalbos, kad ten patekčiau.

Ir tada berniūkštis informavo jį, negailėdamas besaikių detalių, apie naują „CKK“ projektą Floridos Ki salose. Ten buvo pradėtas statyti greitkelio tiltas, įveiksiantis vandenyną, toks pat grandiozinis sumanymas, kokį Henris Morisonas Flagleris4 padarė su geležinkeliu. Darbo jėga projektą aprūpino Veteranų darbo programa, tačiau „CKK“ ką tik buvo perėmusi jo valdymą. Salose nebuvo jaunimo stovyklos, todėl norėdamas ten patekti Polas turėjo paplušėti. O kadangi Arlenas anksčiau tarnavo jūrų pėstininku – kaip ir vietinis pareigūnas, atsakingas už verbavimą – privalėjo turėti šiek tiek pažinčių. Todėl Polas ir prašė jo pagalbos.

Arlenas sutiko, o tai, ką jis pasakė verbavimo pareigūnui, praktiškai buvo tiesa – kad berniukui reikėjo padirbėti tokiame projekte, o ne sodinti medžius ar valyti kokius nors melioracijos griovius Nevadoje.

– Prieš save matote, – pareiškė jis, – būsimą didį inžinierių, kuris išgarsės visoje šalyje.

Deja, tai nesuveikė. Pasirodė, kad tose stovyklose būta rūpesčių, o senoji Veteranų darbo programa darėsi panaši į savotišką mėlynę paakyje dėl šalies laikraščiuose plintančių pranešimų apie neramius ir smurtauti linkusius vyrus, įsikūrusius stovyklose Ki salose.