• Пожаловаться

Michael Koryta: Kiparisų namai

Здесь есть возможность читать онлайн «Michael Koryta: Kiparisų namai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2013, ISBN: 9786094034794, издательство: Obuolys - MEDIA INCOGNITO, категория: Старинная литература / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

libcat.ru: книга без обложки

Kiparisų namai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kiparisų namai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Arlenui Viagneriui, Pirmojo pasaulinio karo veteranui, teko regėti dūmus žmonių akyse ir anksčiau. Tai būdavo neišvengiamos mirties ženklas. Jis niekada neklysdavo. Kai vieną troškų vakarą nubudęs traukinyje pamato mirties ženklus bendrakeleivių akyse, beviltiškai bando juos atkalbėti tęsti kelionę į Floridos Ki salas. Tik devyniolikametis Polas Brikhilas juo patiki ir abu lieka naktį nuošalioje stotyje, tikėdamiesi išsisukti nuo neišvengiamos mirties. Bičiuliai patraukia į pietus pėsti ir netrukus pasijunta įkalinti „Kiparisų namuose“ – atokioje Meksikos įlankos užeigoje, kuri priklauso mįslingai gražuolei Rebekai, – tiesiog artėjančio uragano kelyje. Tačiau tas pragaištingas 1935 m. uraganas – ne vienintelis jiems gresiantis pavojus. Meksikos įlankos gyventojus valdo kur kas šiurpesnė jėga, todėl šilto ir šalto matęs Arlenas nori kuo greičiau iš ten nešdintis. Bet Polas atsisako palikti Rebeką vieną, net ir išgirdęs draugo perspėjimą, jog užgaišę gali niekada iš ten neištrūkti. Nuo šiurpios pradžios iki stingdančios pabaigos Kiparisų namai yra neprilygstamas „geriausio iš geriausių“ detektyvas su fantastikos prieskoniu, sulaukęs liaupsių iš rašytojų Stepheno Kingo, Peterio Straubo, Deano Koontzo ir Rono Rasho. Michaelis Koryta (g. 1982 m.) jau gimė žinodamas, kuo nori būti, ir negaišo laiko veltui. Aštuonerių pradėjo susirašinėti su mylimais autoriais, o 16-os nutarė pasišvęsti detektyvo žanrui. Su tuo tikslu baigė kriminalistiką Indianos universitete, dirbo privačiu sekliu. Pirmasis Michaelio Korytos romanas Šįvakar aš pasakiau sudie, nominuotas Edgar apdovanojimui, pasirodė tuomet, kai jam buvo dvidešimt vieneri. Vėlesni detektyvai Širdgėlos giesmė, Svetingas kapas, Pavydėk nakčiai, Šaltoji upė taip pat buvo įvertinti kritikų ir skaitytojų visame pasaulyje – jie išversti į dvidešimt kalbų. Kiparisų namai – septintasis 29-erių metų rašytojo romanas. Meistriškai plakdamas įvairius žanrus M. Koryta atkuria slogią JAV ketvirtojo dešimtmečio atmosferą, Didžiąją depresiją, bemaž leidžia užuosti smėlį, viskį, jūros druskos išėstą medieną, pajusti nežinomybės įtampą ir neįvardintą grėsmę, kuri nepaleidžia iki paskutinių romano eilučių. * "Įtaigumu šis romanas prilygsta geriausiems STEPHENO KINGO ir PETERIO STRAUBO darbams."* Dennis Lehane, KUŽDESIŲ SALOS autorius

Michael Koryta: другие книги автора


Кто написал Kiparisų namai? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Kiparisų namai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kiparisų namai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Abu jie žuvo nepraėjus nė valandai.

Likusį karą buvo taip pat – naktiniuose mūšiuose pasirodydavo kaulai, o dienos šviesoje jam šypsodavosi dūmų pripildytos akiduobės. Nė karto joks vaiduoklis neliko su juo, kai iš nukankintų plaučių ištrūkdavo paskutinis atodūsis, nė karto pamėkliška žuvusių vyrų versija nesugrįžo naktį, kad kaip nors paaiškintų, kas vyksta. Jokie balsai nešnabždėjo jam tamsoje, jokios nematomos rankos nevedė jo mūšio metu ir niekas negrasino jam per miegus.

Apie tai jis prabilo tik vieną kartą, bet iš žvilgsnių, kuriais apsimainė aplinkiniai, tuoj pat suprato, kad jeigu nesiliaus pasakojęs apie tai, ką mato, greitai atsidurs ligoninėje kartu su kitais trenktais vargšeliais, veblenančiais apie nuo realybės visiškai atitolusius dalykus. Arlenas užsičiaupė, nieko nekalbėjo ir toliau regėjo tuos pačius siaubingus vaizdus.

Karas tęsėsi ir jis ilgainiui suprato, kad kai kuriuos „negyvėlius“ galima išgelbėti. Palikti likimo valiai jie žūdavo, tačiau jeigu jis priversdavo juos neišsikišti ir nepakliūti į ugnies liniją, kartais jiems pavykdavo išgyventi. Tačiau nedažnai. Labai, labai retai. O žuvusiųjų buvo labai daug, labai daug.

Po paliaubų nuojautos pasitraukė ir kurį laiką Arlenas galvojo, kad su jomis baigta. Bet kai sugrįžęs į Jungtines Valstijas jis užsuko į karo ligoninę aplankyti draugužio, kad ir kur pažvelgtų, regėjo dūmų kupinas akis, todėl klupdamas išskubėjo iš pastato taip ir neradęs draugo. Nukėblino į pirmą pasitaikiusią pogrindinę smuklę ir tol maukė viskį, kol jo paties regėjimas tapo per daug miglotas ir neaiškus, kad matytų dūmus, net jeigu kas nors būtų uždegęs degtuką visai panosėje.

Kurį laiką buvo pradirbęs geležinkelių stoties depe, kai pamatė vyrą kaulinėmis rankomis ir žvilgančiu kaukoliniu veidu; jis kvatojosi iš kažkokio sąmojo, o vos po kelių minučių trūko medieną gabenusio sąstato grandinės ir jis buvo sutraiškytas iškritusio rąsto. Kai Arlenas paskutinį kartą drįso grįžti į Vakarų Virdžiniją – jam tai tikrai nebuvo šiltų atsiminimų ir širdingų apkabinimų kupinas kraštas – patraukė į medžioklę su karo laikų draugu, kuris grįžęs virto kartėlio kupinu girtuokliu su bige vietoj dešinės plaštakos. Tačiau nepaisydamas to, kad buvo vienarankis, užsigeidė pamedžioti, o Arlenas sutiko; vos jie išėjo, Arlenas išvydo vyro akiduobėse sūkuriuojančius dūmus, o jau po trisdešimt sekundžių draugas įlipo į išsikėtojusį krūmokšnį ir jam į blauzdą, visai po keliu, įkando gyvatė barškuolė. Arlenas gyvatę nušovė (visiškai ištiestas jos storas susiraitęs kūnas būtų siekęs penkias pėdas) ir įpjovė draugui įkandimo vietą, kad su krauju pasišalintų nuodai, tačiau dūmai nenorėjo išnykti iš tų akių, tik tirštėjo ir tamsėjo, kol Arlenas tempė senąjį draugą atgal į miestelį. Draugas mirė taip ir nesulaukęs kitos dienos vidurdienio.

Taigi incidentų vis pasitaikydavo, tačiau šiame pasaulyje be karo jie buvo ne tokie dažni, o Arlenas labai stengėsi palaidoti atsiminimus – taip, kaip palaidodavo vyrus, kurie tuos atsiminimus sukūrė. Alkoholis padėjo. Net ir „sausojo įstatymo“ laikotarpiu Arlenas visada rasdavo būdų pasipildyti savo gertuvę.

Kaip daugelis iš karo grįžusių vyrų, ne vienerius metus jis klajojo imdamasis atsitiktinių darbų, negalėdamas, o gal ir nenorėdamas, niekur įsikurti. Kai Bonusų žygeiviai2 patraukė į Vašingtoną reikalaudami darbo užmokesčių veteranams, bet buvo išvaikyti pasitelkus ašarines dujas, jis stebėjo laikraščius beveik abejingai, nieko nesitikėdamas. Tačiau Ruzveltui paskelbus, jog kai kurie veteranai galėtų prisijungti prie jo „Civilinės kraštosaugos korpuso“3, kad išgelbėtų tautai vieną medį po kito, Arlenas lyg ir susidomėjo. Dolerių jo kišenėje vis mažėjo ir mintis darbuotis lauke, o ne giliai anglių šachtose ar liejyklose, atrodė visai neprasta.

Galiausiai Alabamoje jis tapo vadinamuoju vietiniu patyrusiu vyru. Tai buvo „CKK“ darbas, toks pats, kaip bet kuris kitas, tačiau jis neprisijungė prie vienos iš veteranų grupių; jam buvo skirta užduotis mokyti krūvą berniūkščių iš Niujorko ir Naujojo Džersio, miesto vaikių, kuriems niekada neteko užsimoti kirviu ar valdyti pjūklą. Toks dalykas galėtų tapti dideliu išbandymu kai kurių vyrų kantrybei, tačiau Arlenui visai patiko mokyti, be to, juk beveik kiekvieną galima išmokyti įkalti vinį ar statmenai nutašyti lentos kraštą.

O štai Polas Brikhilas buvo... kažkuo ypatingas. Arlenas greitai suprato, kad jis praktiškai mechanikos genijus, jeigu tokie egzistuoja. Aukštas, tamsiaplaukis vaikinukas rimtomis akimis ir liesu nuo maisto trūkumo kūnu – tuo jis nesiskyrė nuo kitų atvykusių berniukų – neturėjo nė menkiausios dailidės darbo patirties, bet tikrai turėjo smegenų. Pirmiausia Arleno dėmesį patraukė tai, kaip greitai vaikinukas mokėsi. Per visas ankstyvąsias mokymų dienas Arlenui niekada neteko nieko kartoti Brikhilui du kartus. Nė karto. Užtekdavo pasakyti, jis tai įsisavindavo ir pritaikydavo. Tiesa, jis atrodė paprasčiausiai patikimas vaikis ir gabus mokinys, bet tik tol, kol jie pradėjo darbuotis prie keliautojų prieglaudos statybos. Buvo sumūriję pastatą nuo pamatų iki palangių, o Arlenas tikrino apvalius rąstus, kuriuos jie suguldė virš akmenų, kai pastebėjo, kaip Brikhilas keičia jo išmatavimus stogo karkasui.

Jis jau buvo pasiruošęs užsipulti bernioką ir kaip reikiant aprėkti – reikia būti didžiausiu idiotu, kad drįstum paimti pieštuką ir kvailioti su Arleno apskaičiavimais bei daryti pakeitimus, kurie gali sugaišinti juos kelias dienas – tačiau pažvelgė į brėžinį ir atidžiai jį išstudijavęs pastebėjo, jog berniūkštis teisus. Arlenas buvo netiksliai apskaičiavęs kampą tarp sijų. Jis ir pats būtų tai supratęs, tačiau tik pradėjus kloti lentas.

– Iš kur žinojai? – paklausė jis.

Brikhilas prasižiojo ir vėl užsičiaupė, susiraukė, tada sudėjo delnus stogeliu ir vėl juos ištiesinęs pasakė:

– Aš tiesiog... aš pamačiau ir tiek.

Berniokas, dar niekada nekėlęs pastato stogo, tokio dalyko taip paprastai pamatyti negalėjo. Tik ne penkiolikos laipsnių skirtumą dar neprikalus nė vienos lentos.

Vėliau jie šiek tiek pasikalbėjo. Arlenas buvo įpratęs sakyti jaunikliams tik tai, kas būtina – pjauk čia, vinį įkalk ten – tačiau Brikhilas norėjo sužinoti daugiau, todėl Arlenas papasakojo jam ką galėdamas. Netruko ilgai suprasti, kad įgimtas vaikino supratimas apie statybas toks, jog Arleno patirtis visai neatrodė įspūdinga. Po kelių mėnesių būtent Brikhilui pasiūlius Arlenas kreipėsi į stovyklos viršininką su mintimi įrengti trijų šimtų pėdų ilgio vamzdį, kad galėtų nuleisti cementą žemyn į dambą, kurią tada statė. Vamzdis veikė ir sutaupė galas žino kiek dienų darbo.

Vasara baigėsi ir Flago kalne darbai pamažu ėjo į pabaigą. Tada pasibaigė ir Brikhilo šešių mėnesių sutartis. Jis norėjo pasirašyti naują – kaip pats sakė Arlenui, tikėjosi taip tęsti dar kurį laiką, kol jam bus leista, – tačiau nenorėjo likti su savo grupe, kurią netrukus turėjo perkelti iš Alabamos į Nevadą.

– Turiu šį bei tą sumąstęs, – pareiškė Brikhilas. – Bet spėju, jog man reikės tavo pagalbos, kad ten patekčiau.

Ir tada berniūkštis informavo jį, negailėdamas besaikių detalių, apie naują „CKK“ projektą Floridos Ki salose. Ten buvo pradėtas statyti greitkelio tiltas, įveiksiantis vandenyną, toks pat grandiozinis sumanymas, kokį Henris Morisonas Flagleris4 padarė su geležinkeliu. Darbo jėga projektą aprūpino Veteranų darbo programa, tačiau „CKK“ ką tik buvo perėmusi jo valdymą. Salose nebuvo jaunimo stovyklos, todėl norėdamas ten patekti Polas turėjo paplušėti. O kadangi Arlenas anksčiau tarnavo jūrų pėstininku – kaip ir vietinis pareigūnas, atsakingas už verbavimą – privalėjo turėti šiek tiek pažinčių. Todėl Polas ir prašė jo pagalbos.

Читать дальше

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kiparisų namai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kiparisų namai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Джеймс Роллинс: Judo padermė
Judo padermė
Джеймс Роллинс
Carmen Rodrigues: 34 tavo dalys
34 tavo dalys
Carmen Rodrigues
Линн Шоулз: Paskutinė paslaptis
Paskutinė paslaptis
Линн Шоулз
Stephen King: Dvikova
Dvikova
Stephen King
Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje
Geriausia knyga pasaulyje
Peter Stjernström
Отзывы о книге «Kiparisų namai»

Обсуждение, отзывы о книге «Kiparisų namai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.