Michael Koryta - Kiparisų namai

– Polai, – pasakė Arlenas, – privalėsi man padėti juos įtikinti.

– Apie ką tu čia kalbi?

– Mes nelipsime atgal į šį traukinį. Nė vienas iš mūsų.

2

Žmonės pasipylė iš vagonų ant stoties perono, vaikštinėjo iš vietos į vietą, rąžėsi, rūkė. Sparčiai artėjo dešimta valanda vakaro, tačiau nors saulės šviesa jau seniai išblėso, drėgnas karštis liko. Peroną dengiančios lentos buvo nuklotos sudžiūvusiu ir į dulkes sutryptu pelkių dumblu, o tamsoje, už apšviesto ploto, Arlenas matė suglebusius palmių lapų siluetus, nejudinamus nė menkiausio vėjelio. Gūdus Floridos užkampis. Arlenas nežinojo, koks čia miestas, ir jam tai visiškai nerūpėjo; nesvarbu, koks pavadinimas, jam tai bus paskutinė kelionės šiuo traukiniu stotelė.

Tiek daug mirties šmėklų vienu metu jis neregėjo nuo pat karo. Gali būti, kad neužteks palikti traukinį. Galbūt oru sklando koks nors virusas, arba nuo žmogaus prie žmogaus nematomas skleidžiasi maras, panašiai kaip 1918 metų gripas, kuris pasiglemždavo gyvybes sparčiau nei pati giltinė.

– Kas atsitiko? – paklausė Polas Brikhilas sekdamas paskui Arleną, kuris žengė šalin nuo vyrų minios ir iš kišenės išsitraukė gertuvę. Iš čia atsivėręs vaizdas buvo toks kraupus, kad Arleno rankos pradėjo drebėti: judėdami per vagonus ir žengdami ant stoties platformos, vyrai tai išnirdavo iš šešėlių, tai vėl į juos panirdavo, per keletą sekundžių tarsi išsinerdami iš odos ir tapdami skeletais, o tada akimirksniu ir vėl ją užsidėdami; toks svaiginantis vaizdas, kad Arlenas užsimanė kur nors prisėsti, užsimerkti ir didžiuliais gurkšniais ilgai gerti viskį.

– Netrukus atsitiks kažkas negero, – pasakė garsiai.

– Kaip suprasti? – paklausė Polas, tačiau Arlenas neatsakė. Jis spoksojo į išlipančius vyrus ir ūmai šį tą suprato: vos tik jie išlipdavo iš traukinio, oda vėl apgaubdavo jų kaulus, susinerdama į vieną visumą, tarsi išgydyta magiškos lazdelės mostelėjimo. Dūmų sruogos iš jų akiduobių išsisklaidydavo miglotame nakties ore. Tai traukinys. Taip, kad ir kas turėjo atsitikti, atsitiks būtent šiam traukiniui.

– Netrukus atsitiks kažkas negero, – pakartojo jis. – Mūsų traukiniui. Atsitiks kažkas labai blogo.

– Iš kur žinai?

– Žinau ir tiek , po galais!

Polas dirstelėjo į gertuvę, o jo akys pasakė tai, ko neišreiškė žodžiais.

– Aš nesu girtas. Išgėriau ne daugiau nei keletą gurkšnių.

– Kaip suprasti, atsitiks kažkas blogo? – vėl paklausė Polas.

Arlenui buvo sunku pasakyti tiesą, žodžiai strigo gerklėje, nepajėgė jų paleisti. Viena yra regėti tokį siaubą, visai kas kita – daug blogiau – prabilti apie tai garsiai. Ne tik dėl to, kad sunku apibūdinti, bet ir todėl, kad niekas niekada nepatikėdavo. Be to, vos prabilus apie tokius dalykus, susidaro toks žmogaus įvaizdis, kurio pakeisti vėliau praktiškai neįmanoma. Arlenas puikiai tai žinojo, nuo pat mažų dienų.

Tačiau Polas Brikhilas tik ką sėdėjo priešais jį su akyse tvyrančiais dūmais, ankstyvo rytmečio audros debesų spalvos, o Arlenas tvirtai žinojo, ką tai reiškia. Negalėjo leisti vaikinukui vėl lipti į tą traukinį.

– Žmonės mirs, – ištarė jis.

Polas Brikhilas atsilošė ir įsmeigė į jį įdėmų žvilgsnį.

– Jeigu lipsime į tą traukinį, visi mirsime, – pasakė Arlenas. – Esu tuo tikras.

Jis praleido ne vieną dieną stengdamasis apsimesti, kad neturi šio sugebėjimo; bandydamas sviesti jį šalin tarsi nuodingą vorą, sučiuptą beropojantį ranka aukštyn, kai net kūną nupurčiusiam šiurpui likus tik atsiminimuose, vis dar dėkoji maloningam Apvaizdos įsikišimui, kad tau buvo suteikta galimybė numušti šlykštynę šalin. Tačiau jam tokia galimybė niekada nebuvo suteikta. Ne, atšiaurūs mirties pranašai persekiojo jį nuolat neduodami nė akimirkos atsikvėpti. Atpažindavo juos vos išvydęs ir žinojo, kad jie tikrai ne optinė apgaulė, tikrai ne prasto alkoholio sukeltas proto užtemimas, o pranašystės, kurias sukeldavo aiškiaregystės dovana, suteikta niekada jos netroškusiam žmogui.

Jis nenorėjo net užsiminti apie tai kitiems vyrams žinodamas, kokio atsako sulauks, tačiau tikrai negalėjo ignoruoti tokio dalyko.

„Kalbėk garsiai ir glaustai, – pagalvojo jis, – taip, kaip kalbėdavai mūšio įkarštyje, kai privalėdavai priversti juos išklausyti, išklausyti tuoj pat.“

– Vaikinai, – ištarė jis, suteikdamas bent truputį senojo kareiviško įsakmumo savo balsui, – paklausykite manęs.

Pokalbiai nutrūko. Kai du vyrai, jau stovėję ant traukinio vagono pakopos, atsisuko, į jį tuščias akiduobes atgręžė dvi kaukolės.

– Man atrodo, kad bus geriau visiems palaukti kito traukinio, – pasakė jis. – Šitame slypi kažkokia nelaimė. Aš tuo tikras.

Stojo ilga tyla, kurią pagaliau nutraukė Volesas O’Konelas.

– Ką čia, po velnių, kalbi, Viagneri? – paklausė jis ir jo žodžius iš karto palydėjo pritariantis daugelio balsų murmėjimas.

– Šiame traukinyje kažkas ne taip, – pasakė Arlenas. Stovėjo įsitempęs, iš visų jėgų stengdamasis išlaikyti jų žvilgsnius.

– Ir žinai tai visiškai užtikrintai? – pasiteiravo O’Konelas.

– Žinau.

– Kaip? Ir kas jam negerai?

– Negaliu pasakyti, kas jam negerai, bet kažkas tikrai yra. Aš... nujaučiu tokius dalykus.

O’Konelo veidą pamažu užliejo šypsena.

– Pažinojau keletą juokdarių, – ištarė jis, – bet niekada nemaniau, kad tu vienas iš jų. Tikrai nepanašus.

– Po galais, žmogau, aš nejuokauju.

– Tai tu turi nuojautą, kad traukiniui kažkas negerai, ir nori pasakyti, kad nejuokauji?

– Gimtinėje pažinojau našlę, kuri buvo tokia pat, – prabilo dar vienas vyras iš aplink juos susispietusių keleivių rato pakraščio. Tai buvo liesas, bet tvirtas seniokas, ne kartą sulaužyta kreiva nosimi. Arlenas jo vardo nežinojo – po galais, nežinojo daugelio jų vardų, o tai buvo problemos dalis: be Polo grupėje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų pažinojęs Arleną ilgiau nei ši kelionė.

– Tikrai? – tarė O’Konelas. – Su ja irgi kalbėjosi traukiniai?

– Ne. Ji turėjo nuojautą, visai tokią pat, kaip jis kalba. Tik ji gaudavo ženklus iš pelėdų, mėnulio atspindžių ir kitokio mėšlo, kad net įsivaizduot negali.

Vyrukas kalbėjo plačiai išsišiepęs, O’Konelo veide atsispindėjo tokia pat išraiška. Jis tarė:

– Ir ji, savaime aišku, niekada neklydo?

– Savaime aišku, – atitarė seniokas ir sugageno. – Štai, dar nebus nė devynerių metų praėję, kai ji išpranašavo, kad mūsų laukia dienų pabaiga. Žinojo tai visiškai užtikrintai. Turėjo užgriūti mus iki žiemos. Negaliu įsivaizduoti, kaip ji galėjo suklysti, matyt, pražiopsojau visą tą dangun ėmimo ekstazę, štai taip atsidūriau čia su jumis, nuodėmingais šunsnukiais.

Dabar juokėsi jau visas būrys. Arlenas jautė, kaip karštis išmuša veidą, o mintis užgriūva atsiminimai apie tėvą ir gėdą, išvijusią jį iš vaikystės namų. Už jo nugaros sustingęs ir tylėdamas stovėjo Polas Brikhilas, tikriausiai vienintelis grupėje, kuris net nekikeno. Netoli Voleso O’Konelo sustingo vyras, kurio šypsena atrodė priverstinė, nejauki, tačiau net ir jis stengėsi neišsiskirti iš minios.

– Reikės man paprašyti gurkšnelio to, kas toje tavo gertuvėje, – pasakė O’Konelas. – Atrodo, galingas sirupėlis.

– Tai ne alkoholis kalba, – atkirto Arlenas, – aš sakau tiesą. Vaikinai, patikėkit, kare mačiau tokių dalykų kaip ir šiąnakt, o kiekvieną kartą, kai tai išvysdavau, žmonės mirdavo.