Michael Koryta: Kiparisų namai

Polas norėjo ginčytis. Jis vėl susiraukė, o tada apsilaižė lūpas ir pakėlė galvą, tarsi ketintų duoti atkirtį. Tačiau Arlenas prismeigė jį žvilgsniu, kuris atitiko valdingą balsą, ištobulintą tokiose vietose, kurių geriau neprisiminti. Vaikis to žvilgsnio atlaikyti negalėjo.

– Jis sakė, kad pensionas už penkių mylių, – suburbėjo Polas.

– Kurioje vietoje tarp čia ir Alabamos, – tarstelėjo Arlenas, – praradai sugebėjimą naudotis savo kojomis?

_______________

1 Belleau Wood (pranc. Bois de Belleau) – vietovė Prancūzijoje, kur 1918 m. birželio 1 – 26 dienomis vyko Belo miško mūšis (The Battle of Belleau Wood) , į JAV istoriją įėjęs kaip vienas nuožmiausių ir kruviniausių mūšių, kuriuose amerikiečių kareiviai dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo metu.

2 Bonus Marchers – taip laikraščiai pavadino tūkstančius Pirmojo pasaulinio karo veteranų ir jų šeimų narių, kurie 1932 m. pavasarį žygiavo į Vašingtoną reikalaudami tuoj pat išmokėti papildomas išmokas už jų tarnybos sertifikatus.

3 Civilian Conservation Corps (CCC) – nuo 1933 iki 1942 metų JAV veikusi viešųjų darbų programa, skirta jaunuoliams iš vargingų šeimų (vėliau į ją buvo įtraukti Pirmojo pasaulinio karo veteranai ir tautinių mažumų atstovai). Dalyvavo gamtosaugos projektuose, krašto tvarkymo darbuose, kituose projektuose.

4 Henry Morrison Flagler (1830–1913) – verslininkas ir filantropas, daug prisidėjęs prie rytinės Floridos pakrantės plėtros. Vienas žymiausių jo pasiekimų yra Floridos rytinės pakrantės geležinkelio įkūrimas; jis taip pat įkūrė Majamio ir Palm Byčo miestus.

4

Pasivaikščiojimas buvo ilgas ir tamsus. Abipus kelio augo žemos pušaitės ir aukšti žolynai, kurie šnarėjo, nors praktiškai nepūtė vėjas, o vasaros naktis slėgė juos tarsi dvi galingos rankos, todėl kiekvienas žingsnis atrodė kaip dešimt. Abu tempė krepšius, kuriuos Volesas O’Konelas šaipydamasis išmetė iš nuvažiuojančio traukinio. Žingsniavo jau kokią valandą ir tikriausiai buvo nuėję keturias mylias, kai juos pasivijo automobilis ir sulėtino greitį. Pro šalį pravažiavo keli automobiliai, gal kokie penki per visą tą laiką, kol jie ėjo, tačiau šis buvo pirmas, sumažinęs greitį. Nei Arlenas, nei Polas neiškėlė nykščio, ir nors vaikinukas šūktelėjo: „Ei, jie stoja!“ su džiugesiu balse, Arlenas nuleido ant žemės savo krepšius ir įsikišo vieną ranką į kelnių kišenę, arčiau peilio. Yra daug priežasčių, kodėl automobilis vidurnaktį sustotų šalia nepažįstamųjų tuščiame kelyje, bet kai kurios iš jų toli gražu nėra gerumo padiktuotos.

Automobilis buvo naujesnio modelio sedanas, su žvilgančio chromo detalėmis ir baltašonėmis padangomis. Langelis nusileido ir pro jį šūktelėjo vairuotojas:

– Labutis, vaikinai.

Tarsi migla į lauką išsirito cigaretės dūmai.

– Sveiki.

– Žiūriu, tokiu metu keliu eina du vyrai su krepšiais, ir galvoju: arba jie beviltiškai pasiklydę, arba traukia į „Perlą“.

– Ar „Perla“ – tai pakelės namai?

– Ne daugiau kaip už mylios nuo čia.

– Smagu girdėti, – pasakė Arlenas. – Dėkoju. Tai mes jau ir eisim.

– O kam tą mylią pėdinti, jeigu galima važiuoti?

Arlenui nelabai to norėjosi, tačiau Polas iš karto prisiartino ir tarė:

– Aha, o kam kulniuoti, kai galim važiuoti? Čia juk Auburn .

– Vaikis supranta, kas protinga, vos išgirdęs, – pasakė vyras šešėliuose paskendusiu veidu, o tada pliaukštelėjo per vairuotojo durelių šoną. – Ir dar jis išmano automobilius – čia tikrai Auburn , o juda jis neįtikėtinai puikiai. Lipkit vidun.

Jie taip ir padarė. Automobilis buvo švarus ir naujas, o Polui jis akivaizdžiai padarė didelį įspūdį, nes vaikinas vis braukė delnu per sėdynę ir dairėsi aplinkui tarsi susižavėjęs meno vertintojas.

– Negaliu nepasakyti – labai dailus dalykėlis. Dvylikos cilindrų, taip?

– Tikrai taip. Po galais, tai greičiausia mašina, kurios vairą teko laikyti. – Norėdamas tai pademonstruoti, jis paspaudė akseleratorių – stipriai. Automobilio variklis kimiai užriaumojo ir jie nuskriejo į priekį. Polas susižavėjęs nusijuokė, vairuotojas nusišypsojo. Tai buvo aukštas vyras, lieknas, didelėmis gumbuotomis rankomis, tvirtai gniaužiančiomis vairą.

– Koks tavo vardas, bičiuli? – pasiteiravo Arlenas.

– Sorensonas. Voltas Sorensonas. – Jis vėl įsikišo cigaretę į burną ir ištiesė ranką pasisveikinti. Arlenas ją sugniaužė, o tada tą patį padarė Polas, pasakydamas jam jų vardus.

– Paprastai vidury nakties aš ne tik kad nestoju, bet ir nepristabdau jokiems vargšeliams, einantiems šiuo keliu, – pasakė Sorensonas. – Tikrai netrokštu sulaukti peilio dūrio į nugarą.

Arlenas paleido iš rankos peilį, kurį iki šiol gniaužė kišenėje.

– Prastos apylinkės? – pasiteiravo.

– O kur dabar ne prastos apylinkės, ypač nusileidus saulei? Žinot, daugiau pasauliu pasitikėti nebegalima. O juk buvo laikai, kai nepažįstamieji padėdavo nepažįstamiesiems. Tie laikai praėjo negrįžtamai. Manau, taip atsitiko todėl, kad po šalį dabar klajoja per daug žmonių, nusiteikusių padaryti ką nors bloga. Sunku atskirti gėrį nuo blogio, per daug energijos reikia, kad net bandytum tai padaryti. Bet štai pamačiau judu su tais krepšiais rankose ir pasakiau sau: „Voltai, būtum tikras niekšas, jeigu pravažiuotum pro šalį.“ Tai kurgi jūs traukiat?

Arlenas tylėjo, kol Polas aiškino, kad jie dirba su „CKK“ ir išlipo iš traukinio, kuris vežė juos į stovyklą Ki salose.

– Kodėl judu išlipote iš traukinio?

– Arlenas norėjo, – neužtikrintai paaiškino Polas. – Jį apėmė bloga nuojauta.

– Bloga nuojauta?

– Nesukit dėl to galvos, – trumpai tarstelėjo Arlenas. Priešais juos kaip tik sušvito šviesos, pasirodė dviaukštis pastatas su plačia priekine veranda. Kai grumėdamas tarsi griaustinis automobilis išsuko iš kelio ir Sorensonas staigiai trūktelėjęs sustabdė Auburn , Arlenas išgirdo, kaip iš pastato vidaus liejasi muzika: kažkas brązgino gitara.

– „Perla“, – paaiškino Sorensonas ir taip baigėsi jų pokalbis; Arlenas tuo labai apsidžiaugė.

Vienintelis ryšys, kurį Arlenas galėjo įžvelgti tarp Perlos ir jos vardo, buvo jos apvalumai. Ji buvo labai apvali. Tiesą pasakius, atrodė, kad ją sudaro visi trys šimtai svarų, o pavadinti ją bjauria moterimi būtų buvęs įžeidimas abiem žodžiams – ir „moteris“, ir „bjauri“. Išvydo ją įsitraukusią į labai nešvankų apsisvaidymą žodžiais. Ginčas skambėjo labai aštriai, tačiau neatrodė, kad keltų nors kiek tikro įkarščio bare susirinkusiems lankytojams, neaplenkiant nė pačių ginčo dalyvių. Ji tuoj pat nutraukė ginčą, vos tik Voltas Sorensonas pakvietė ją rankos mostu ir pasakė, kad su juo atvykę džentelmenai norėtų išsinuomoti kambarį nakčiai.

Arlenas išsitraukė keletą dolerių, bet kai Polas įsikišo ranką į savo kišenę, rankos mostu jį sustabdė. Nežinojo, kiek pinigų turi Polas, bet buvo beveik tikras, kad nedaug; „CKK“ jaunimas buvo įpareigotas dvidešimt penkis dolerius iš uždirbamų trisdešimties siųsti tiesiai namo, kad padėtų savo tėvams. Tačiau Perla nesutiko paimti ir Arleno pinigų.

– Jūs Volto draugai, – pasakė ji.

– Ponia, mes jį sutikome vos prieš dešimt minučių. Niekas mums nieko neskolingas.

– Jūs Volto draugai, – pakartojo ji.

Polas išsižiojęs žvalgėsi po barą. Čia buvo susirinkusi pavojingai atrodanti minia. Vienas vyras prie diržo buvo prisisegęs makštį su ilgu peiliu, kitam ant piršto buvo šviežia, raudona kirstinė žaizda – nors ją galėjo palikti ir danties įkandimas. Tai tikrai nebuvo senas sužeidimas. Prie stalelio netoli durų vyras, įsispraudęs cigarą į lūpų kamputį, kalbėjosi su moterimi, vilkinčia žalią suknelę, kurios iškirptė buvo tokia gili, kad didelių baltų krūtų viršus buvo visiškai atidengtas. Moteris turėjo raudonus plaukus ir žvelgė nuobodžiaujančiomis akimis.