Michael Koryta - Kiparisų namai

Perla nuvedė juos į antrą aukštą tokiais siaurais laiptais, jog pačiai teko pasisukti šonu, kad galėtų jais užlipti. Ji atplėšė pirmas duris, uždegė aliejinę lempą ir savo stora ranka mostelėjo į dvi siauras loveles.

– Išvietė lauke, – paaiškino. – Jau tikriausiai pastebėjote, kad šią vietą pastatė ne Astorų šeima.

– Puikiausiai tiks, – patikino Arlenas.

Ji sunkiai išplumpino pro duris, nupūškavo koridoriumi, o tada jie išgirdo, kaip ji kriūkia besileisdama laiptais. Polas pagavo Arleno žvilgsnį ir išsišiepė.

– Nieko neprisigalvok, – perspėjo Arlenas. – Ji tau per sena.

– O, nejaugi?

– Aš nusileisiu žemyn, kad pastatyčiau tam vyrui išgerti ir padėkočiau už tai, jog mus pavežė. O tu eik miegoti.

Polas linktelėjo į lauko sieną ir tarė:

– Girdi? Lyja.

Tikrai, lijo. Lašai krito švelniai, bet nepaliaujamai, būtų permerkę juos iki kaulų, jeigu jie vis dar būtų žingsniavę tamsiu plentu.

– Gerai, kad mus pavežė, – pasakė Polas.

– Aha. – Arlenas užtempė savo krepšį ant lovos ir peržiūrėjo jį, kol rado savo kareivišką žygio gertuvę, atsuko dangtelį ir iškratęs jos turinį ištraukė keletą banknotų. Gertuvėje buvo 367 doleriai, jo santaupos, sukauptos per pastaruosius dvidešimt mėnesių. Tikrai nedideli turtai, tačiau šioje nustekentoje ekonomikoje, kai žmonės buvo priversti keisti savo šeimos brangenybes į duoną, tai buvo praktiškai lobis.

Lauke lietus dar labiau sustiprėjo.

„Taip, – pagalvojo Arlenas, – gerai, kad mus pavėžėjo.“

Baras buvo tamsus, pilnas dulkių ir vyrų, kuriuos Arlenui buvo lengviau užuosti nei pamatyti; dauguma jų stovėjo susispietę į krūvą ir kalbėjosi su Perla. Gitaristas jau baigė vakaro pasirodymą, tačiau raudonplaukė moteris žalia suknele vis dar sėdėjo prie staliuko su savo cigarą rūkančiu kompanionu, o Voltas Sorensonas sėdėjo vienas tolimajame baro gale, skaičiavo mažus baltus rutuliukus su juodais numeriais ir dėjo juos į maišelį iš storo šiurkštaus audinio. Arlenas užšoko ant aukštos taburetės šalia jo ir paklausė:

– Gal galite man paaiškinti, ką čia darote?

Sorensonas nusišypsojo.

– Ar kada nors girdėjote apie „bolitą“?

– Ne, – atsakė Arlenas. Moteris žalia suknele atsistojo ir nužingsniavo link baro. Jos krūtys krutėjo tarsi du gyvi padarai. Jos klubai irgi judėjo, tačiau akyse išliko tuštuma. Praėjusi barą ji pakilo laiptais, nė karto nepažvelgusi į vyrą su cigaru, kuris sekė jai iš paskos.

– „Bolita“, – paaiškino Sorensonas, – tai toks lažybų žaidimas. Turėtumėt ir jūs bent dešimčia centų prisidėti, pone... koks ten jūsų vardas? Viagneris, ar ne?

– Taip, Arlenas Viagneris.

– Tai štai, Arlenai Viagneri, aš išsiugdžiau tokią savybę, kurią kai kurie galėtų pavadinti neįprasta – galiu ore užuosti sėkmę. Noriu pasakyti, galiu ją pajusti taip, tarsi užėjęs į patalpą, kur ką tik kažkas labai skanaus virė ant viryklės. Ir štai ką jums, pone, pasakysiu: šiąnakt jus lydi sėkmė. Nėra jokios abejonės.

Arlenas vėl pagalvojo apie stoties peroną, visus tuo vyrus kauliniais veidais ir kaulinėmis rankomis, lipančius atgal į traukinį. Jo burna staiga išdžiūvo.

– Na, gerai, – pasakė jis. – Žinoma, prisidėsiu ir aš. Štai dešimties centų moneta.

– Puikumėlis. O dabar pasirinkite skaičių. Nuo vieno iki šimto.

Jis laukė išsišiepęs iki ausų.

– Vienas, – pasakė Arlenas. – Na, maždaug tiek kartų aš išbandysiu šį žaidimą.

– Labai gražu, labai gražu, – Sorensonas sukikeno ir tarp kamuoliukų surado pažymėtą skaičiumi vienas. Jis ištiesė jį taip, kad Arlenas galėtų jį apžiūrėti, o tada atrėmė į savo viskio stiklinę, kurioje buvo likę beveik vieni ledukai. – Paliksiu jį čia, kad galėtum matyti.

– Ar aš teisus spėdamas, kad šis žaidimas šioje valstijoje nelegalus? – tarstelėjo Arlenas.

– Juk dauguma geriausių dalykų yra nelegalūs. – Sorensonas dar kurį laiką tyrinėjo savo lažybų dalyvių sąrašą, o tada atsikrenkštė ir garsiai sušuko: – Na gerai, vyručiai, susirinkit aplinkui, tuoj prasidės pralaimėjimas daugumai, o laimėjimas – tik vienam vieninteliam.

Jis nušlavė kamuoliukus nuo stalo tiesiai į maišelį. Iki to laiko aplink Sorensoną susibūrė nedidelė minia, jis užsuko maišelio viršų, kad niekas nematytų jo turinio, ir stipriai jį pakratė.

– Na štai, – tarstelėjo. – Dabar kas nors kitas.

Į priekį žengė vyras su skeptiška išraiška akyse ir paėmė maišelį. Jis kratė jį ilgai, paskui atidavė Sorensonui, kuris atvėrė jo viršų ir įkišo vidun dešinę ranką. Užsimerkė ir išleido keistą, dūzgimą primenantį garsą. Tai tęsėsi kurį laiką, kol jis grabinėjo viduje, o tada staigiai atvėrė vieną akį ir pasakė miniai:

– Suprantat, man reikia pagauti laimėtojo vibraciją. Neužtenka tik ištraukti kamuoliuką. Šį vakarą čia yra vienas vyras, kuris nusipelnė laimėti, kurio likimas yra pergalė, turiu būti tikras, kad išgirsiu jo pasirinkimą šaukiantį mano vardą.

– Tu mali tokį šūdą, – drėbė vienas stebėtojas, – kad stebiuosi, kaip jis dar tau iš burnos nevirsta.

Sorensonas išsišiepė, o tada staigiai ištraukė ranką iš krepšio, kažką sugniaužęs kumštyje.

– Džentelmenai, štai jums ir laimėtojas.

Jis atgniaužė kumštį ir pasuko kamuoliuką taip, kad būtų matyti skaičius: 1.

– Ir kas gi buvo pasirinkęs skaičių vienas?

Arlenas kilstelėjo ranką, o keletas vyrų piktai suniurnėjo.

– Jis su tavim atvažiavo, – pareiškė tas, kuris prieš tai kratė maišelį. – Jūs čia, po galais, sukčiaujate.

– E, jūs tikrai neteisus, – atsakė Sorensonas, visai dėl to nesirūpindamas. – Šį vyrą pirmą kartą sutikau šįvakar, jis pasakys tą patį. Bet jeigu galvojate, kad jus apgaudinėju, siūlau sužaisti dar vieną raundą, tik šį kartą mūsų dabartinis laimėtojas turės jį praleisti.

Daugiau niekas nenorėjo lažintis.

– Gal ir sunku patikėti, – Sorensonas kreipėsi į Arleną, – bet yra vietų, kur šis žaidimėlis yra gerbiamas. Pažįstu keletą vyrų, kurie per jį tapo milijonieriais.

– Tikriausiai tie, kurie jam vadovavo, – pasakė Arlenas, – o ne žaidė. Ir dėkui, kad apgavai dėl mano pelno.

– Apgavau?

Arlenas galva parodė į tirpstančio ledo stiklinę prie Sorensono rankos.

– Kamuoliuką ten palikai pakankamai ilgai, kad jis atšaltų. Todėl galėjai lengvai atskirti jį nuo kitų. Subtilus triukas, bet su kitais žaidėjais galima ir sulaužytos rankos susilaukti.

Sorensonas tyliai nusijuokė.

– Turite pastabią akį, pone Viagneri.

Arlenas kilstelėjo ranką, kad patrauktų Perlos dėmesį, ir paprašė dviejų viskio stiklinių. Kai ji vėl nušiūrino šalin, tarė:

– Tai toks tas tavo verslas, Sorensonai? Esi toks keliaujantis linksmintojas?

– O, ne. Šis žaidimėlis man tik laisvalaikis.

– Tai ką tada dirbi?

Sorensonas šypsojosi, kol Perla statė gėrimus ant baro priešais juos.

– Labai jau tu smalsus. Tai, ką aš darau, šiek tiek evoliucionavo, bet šiomis dienomis esu sąskaitų valdytojas.

– Sąskaitų valdytojas?

– Būtent taip, pone. Aš tikrinu savo klientų sąskaitas visuose šios pragariškos ir Dievo pamirštos Floridos vietovės užkampiuose. O kartais tą patį darau ir pakrantėje. Patikėk manimi, damos pajūryje yra dailesnės padermės. – Jis linktelėjo į milžinišką Perlos sėdimąją. – Apsčiai įrodymų, kitaip tariant.

– Labai jau greitas esi žaisti žodžiais, Sorensonai. Labai jau greitas.