Michael Koryta: Kiparisų namai

– Šok iš lovos, – pasakė Arlenas papurtydamas Polą. – Turim transportą. Sorensonas pasisiūlė pavėžėti mus į pietus.

– Į Ki salas?

– Jis taip toli nevažiuoja. Žinau tik tiek, kad keliauja į pietus, o mes galime važiuoti drauge tuo jo prašmatniu automobiliu, kuris tau taip patiko. Tikrai daug geriau nei visą dieną laukti traukinio.

Arlenas pajuto nedidelį sąžinės priekaištą taip kalbėdamas. Tai nebuvo visiškas melas – Hilsboro apygarda tikrai buvo į pietus, tačiau ir į vakarus, bet geležinkelio atšaka, kuria jie turėtų keliauti į Ki salas, driekėsi rytine valstijos pakrante.

Jie išvažiavo pilką, vėjuotą rytmetį. Auburn žvilgėjo tarsi ką tik nuplautas po visą naktį lijusio lietaus.

– Truksim ne ilgiau kaip penkias ar šešias valandas, – pareiškė Sorensonas. – Pakeliui man reikia sustoti keliose vietose, bet sustojimai bus neilgi. Labai smagu, kad nusprendėte palaikyti man draugiją savo trumpos viešnagės mūsų kraštuose metu.

Arlenas nežymiai krūptelėjo, bet Sorensonas tai pastebėjo.

– Kas dabar? – paklausė.

– Nieko, – sumurmėjo Arlenas. – Tik... priminei, ką sakydavo mano tėvas.

Jie mirę tik tokiems žmonėms kaip tu, Arlenai. O iš tiesų jie tęsia savo kelionę toliau, į tokią vietą, kur tu dar negali sekti. Šis gyvenimas yra tik trumpa viešnagė.

– Gal norėtum ir mums papasakoti? – paklausė Sorensonas.

– Nelabai, – atsakė Arlenas.

Sustodavo jie panašiuose į Perlos pakelės namuose. Kiekvieną kartą į įstaigą kartu su Sorensonu nukeliaudavo (ir iškeliaudavo) didelis juodas lagaminas, užrakintas dviem metalinėmis spynelėmis. Sustojimai tikrai nebuvo ilgi, tik trumpam pertraukdavo vienodą kelionę per žalią, sodrių spalvų prisotintą kraštą. Grioviai abipus kelio buvo pritvinkę purvino vandens. Arleno tėvas nuolat blogu žodžiu minėdavo sapnus apie drumzliną vandenį sakydamas, kad jie perspėja apie artėjantį pavojų. Arlenas susimąstė, ar tėvas susapnavo tokį sapną prieš savo galą, o gal sapnai nesugebėjo jo perspėti.

Kelias vedė juos vis labiau į vakarus, karštis vis augo, o kartu su juo – ir sunkumas ore. Sorensonas atidarė visus Auburn langus, o pasukęs į vieną šalutinį kelią paleido variklį nuo pavadžių ir leido didžiajam automobiliui lėkti greičiau – Polas išsišiepęs stebėjo, kaip spidometras pasiekė septyniasdešimt, aštuoniasdešimt, devyniasdešimt ir galiausiai šimtą mylių per valandą. Tada Sorensonas kiek sumažino greitį, bet beveik valandą važiavo arčiau devyniasdešimties nei aštuoniasdešimties. Kitas jų sustojimas buvo vietelėje, pavadintoje „Pelkė“. Skirtingai nei kitos pakelės užkandinės ir nakvynės namai, ši, regis, klestėjo – pastatas turėjo elektrines lempas ir žvilgančia mediena apkaltą priešakinį kiemelį. Stovėjimo aikštelėje jau buvo pilna automobilių: ten stovėjo nauji Plymouth ir Crysler , ir net vienas Essex Terraplane , kuris visai susuko Polo galvą.

– Tas tai pralėkdamas nupūstų jūsų dureles, pone Sorensonai, – pareiškė.

– Na, jei taip sakai.

– O ne, tai faktas.

– Daug lankytojų, – pastebėjo Arlenas. – Tokių, kurie pinigų nestokoja.

– Viduje yra kazino, – paaiškino Sorensonas. – Ir jie viską daro kaip reikia.

– Einam pasižvalgyti, – paragino Polas, tačiau Arlenas tik papurtė galvą.

– Palauksime jo čia.

– Arlenai, kam gi pakenktų, jeigu truputį ten pasivaikščiotume?

– Mes lauksime čia.

Jie atsirėmė į Auburn ir stebėjo, kaip pro duris užeina ir išeina lankytojai, vakarinėmis suknelėmis apsirengusios moterys aukštakulniais bateliais, kostiumuoti vyrai, rankose laikantys gėrimus. „Panašu, kad mes išvažiavome iš Didžiosios depresijos zonos, – pagalvojo Arlenas. – Sugrįšime į ją atgal po kokios mylios kitos, bet čia ji neegzistuoja. Tikriausiai geras jausmas.“

– Taip turėtų atrodyti Ki Vestas, – tarė Polas. – Visur smuklės, žmonės linksminasi, visai kaip čia. Ten gyvena tas rašytojas, Hemingvėjus, dar mačiau „Svaiguolio“ Dyno5 nuotrauką, padarytą per jo atostogas. Ten nuolat traukia visokios garsenybės. Žinai, mums gal net pavyks su jais kartu išlenkti stikliuką kitą.

Arlenas įsmeigė į jį nustebusį žvilgsnį. Jis net negalėjo įsivaizduoti, kad tokiam vaikiui kaip Polas apskritai rūpėtų smuklės ir „Svaiguolis“ Dynas. Kažkodėl galvojo, kad vienintelis dalykas, kuris Ki salose domino vaikinuką, buvo darbas prie jas sujungsiančio tilto. Ką gi, tai buvo, be jokios abejonės, naivi, idealizuota mintis. Juk Polui devyniolika, jis tikriausiai nori išbandyti daugybę dalykų. O visi tie vaikio žvilgsniai, kuriuos Arlenas pagavo nukreiptus į plokščiąją gertuvę, kai jau galvojo, jog Polas nusistatęs prieš alkoholį? Tikriausiai vaikiui paprasčiausiai buvo smalsu.

Sorensonui grįžus Arlenas paklausė:

– Klausyk, juk ketinai leisti vaikinukui pavairuoti?

– Jis tikriausiai nebenori, šitaip dantį pakabino ant to Terraplane .

– Mielai pavairuosiu, – pareiškė Polas, o Sorensonas išsišiepė.

Juokingiausia, kad vos atsidūręs prie vairo, Polas per daug bijojo leisti varikliui veikti visu pajėgumu. Neleido spidometro rodyklei pakilti aukščiau keturiasdešimties, kol Sorensonas pasakė:

– Berniuk, jeigu būčiau norėjęs, kad vairuotų mano motina, būčiau pasiėmęs ją kartu.

Tada pagaliau vaikis kiek labiau atsipalaidavo ir paspaudė greičio pedalą net iki šešiasdešimties. Arlenui pasidarė įdomu, kada paskutinį kartą Polas vairavo. O ar jis apskritai kada nors vairavo automobilį? Tačiau valdė jį gerai, prie vairo atrodė gana pasitikinčiai, net jei buvo kiek neryžtingas dėl variklio pajėgumo.

– Pone Sorensonai? – prabilo Polas nuvažiavus maždaug dešimt mylių. – Aš maniau, kad šiandien trauksime tiesiai į pietus, bet mes visą laiką važiuojame į vakarus.

Sorensonas paskersakiavo į Arleną, o tada atsisuko į vaikiną ir pasakė:

– Kai sutikau jus pavežti, nežinojau, kad turėsiu lyg prilipęs laikytis tam tikros kompaso krypties.

– Aš ne tai norėjau pasakyti, aš tik galvojau...

– Netrukus pasuksime pietų kryptimi. Liko tik vienas sustojimas. Ir jis visai prie pat paplūdimio.

– Prie pat paplūdimio? O, taip daug geriau. Visada norėjau pamatyti vandenyną.

Arlenas suraukė antakius.

– Maniau, kad tu užaugai pietiniame Niujorko pakraštyje.

– Na, taip.

– Po galais, juk vandenynas nuo ten daugių daugiausia už valandos kelio.

– Na, taip, – ištarė Polas, o jo balse atsirado keista gaidelė, kokios Arlenas niekada nesitikėjo išgirsti vaikino balse. – Tačiau aš jo niekada nemačiau, aišku?

– Aišku, – atsakė Arlenas. Tą akimirką jis aštriai suvokė, kaip mažai težino apie Polą. Tik jo vardą, amžių ir adresą. Žinojo šiuos dalykus ir neginčijamą faktą, kad vaikinas – praktiškai mechanikos genijus.

Po keturiasdešimt penkių minučių priešakyje jie pagavo mėlynos spalvos šmėstelėjimą – Meksikos įlankos platybes – ir Polas pirmą kartą nesuvaldė automobilio: akimirką kirto centrinę liniją ir išvažiavo į priešingą juostą, kol vėl sugrįžo atgal. Sorensonas pareiškė, kad jeigu Polas nori spoksoti į vandenį, geriau jau perleistų vairą jam.

Vaizdas tikrai buvo gražus. Saulė pagaliau prasiveržė pro debesis – nors tamsūs jų kamuoliai vis dar kaupėsi veidrodėliuose, o šiaurėje jų buvo taip tiršta, kad net juoda – jos šviesa atsimušė į dideles bangas. Nebuvo matyti nė vieno laivo, priešistorinės galybės kupini vandenys tyvuliavo niekieno nepertraukiama platybe.