Michael Koryta: Kiparisų namai

Jis vis dar buvo per penkiolika pėdų nuo automobilio, kai vairuotojo sėdynėje pastebėjo kūną. Apanglėjusi mėsa luposi nuo baltų kaulų, plaukai raitėsi su dūmais virš kostiumo švarko, kuris gulė ant kūno rusenančiais dryžiais. Ant keleivio sėdynės šalia lavono juodas lagaminas su sidabriniais užraktais lydėsi ir lašėjo ant grindų.

Arlenas apsisuko ir pažvelgęs į užeigą išvydo iš tarpdurio viską stebinčią Rebeką Kadi.

– Turi telefoną? – šūktelėjo.

– Ne.

– Ne?

Ji papurtė galvą. Spoksojo pro jį į automobilį, kietai prispaudusi prie durų staktos delną.

– O kas turi?

Išsiblaškiusiu judesiu ji mostelėjo į kelią, bet neatsakė.

– Ką gi, turime važiuoti ir iškviesti policiją, – pareiškė jis. Jo balsas buvo toks tvirtas, tarsi būtų sklidęs iš kitos vietos; taip ir buvo. Tas balsas sklido iš toli, iš už vandenyno, iš rugių lauko, nusagstyto aguonomis, rožių raudonumo, raudonomis kaip kraujas.

– Ar nereikėtų atsinešti vandens ir...

– Vanduo čia jau nepadės.

Ji suvilgė lūpas liežuviu dirstelėjusi atgal, kur viduryje baro stovėjo Polas, įsmeigęs akis į degantį automobilį, ir pasakė:

– Judu keliaukite keliu ir pakvieskite pagalbos, o aš...

– Ne, – pareiškė Arlenas. – Keliausime visi kartu.

7

Rebeka Kadi turėjo nedidelį krovininį furgoną su maža kabina ir kroviniams skirta vieta, kurios bortai tarsi tvora buvo sukalti iš lentelių. Arlenas liepė Polui lipti į priekabą, o pats įsirangė į keleivio sėdynę, kol moteris netarusi nė žodžio užvedė variklį. Jos lūpos buvo suspaustos į niūrią liniją, o važiuodama pro vis dar smilkstantį Auburn nė nepažvelgė į jį. Kalvos viršūnėje Arlenas pastebėjo vietą, kur pajūrio žolė buvo priplota, o smėlyje matėsi padangų žymės.

– Kas šiose vietose vairuoja juodą Plymouth? – paklausė.

– Nežinau. – Rebekos Kadi tonas vėl buvo toks pat neišraiškingas, kaip ir jiems susipažįstant bare. Buvo sunku pasakyti, ar mintis, kad tiesiai priešais jos įstaigą ką tik sudegė žmogus, jai sukėlė nors menkiausią rūpestį.

– Tai gal jau būtų pats metas pradėti apie tai galvoti, – pasakė jis. – Įtariu, kad šerifas turės daug klausimų, ir tai bus tik vienas iš jų. Jis taip pat norės sužinoti, ką Sorensonas apskritai veikė tavo smuklėje.

Ji vis dar tylėjo. Pro langą plūstelėjo brizas ir paskleidė jos plaukus atgal, atidengdamas dailų, grakštų kaklą.

– Ar ta smuklė priklauso tau? – paklausė Arlenas.

– Taip.

– Žmonės ten dažnai miršta?

– Ne.

– Hm, neatrodo, kad tave tai būtų labai sukrėtę. Tačiau jeigu būčiau šerifas, pirmiausia...

– Tu nesi šerifas, – nukirto ji, – ir jei galėčiau duoti patarimą, patarčiau leisti man pasikalbėti su juo vienai, o jums geriausia būtų traukti savais keliais.

– Traukti savais keliais? Tas vyras negyvas ir...

– Ir liks negyvas, – pasakė ji. – Nesvarbu, kalbėsitės jūs su šerifu ar ne.

– Po galais, tikrai netylėsiu. Nė mažiausios galimybės, panelyte. Prieš iškeliaudamas aš pasikalbėsiu su įstatymo sergėtojais.

Jis dar ilgai ją stebėjo, tačiau ji nė karto nepažvelgė į jį. Iš šunkelio išsuko į asfaltuotą kelią, bet vis dar nesutiko jokio kito automobilio. Tai buvo izoliuota vietovė, vos nutolus nuo kranto – apaugusi miškais. Jie pravažiavo mažiausiai porą mylių asfaltuotu keliu, kol tarp medžių pasirodė proskyna ir dulkėtos žemės kvadrate išdygo vienintelė degalų pompa. Rebeka Kadi pristabdė sunkvežimiuką, o kai jie pravažiavo pro medžius, Arlenas išvydo degalinę, pastatytą atokiau nuo degalų pompos. Ten buvo dviejų skyrių automobilių taisykla ir parduotuvė, prieš kurios duris buvo sukrautos apelsinų dėžės. Rebeka Kadi sustabdė sunkvežimiuką šalia prekių pristatymo furgono ir išjungė variklį. Tik tada ji pasisuko ir pažvelgė į Arleną.

– Aš ten dabar nueisiu ir paskambinsiu šerifui, nes jūs norite, kad taip padaryčiau.

– Po galais, tu visiškai teisi: aš noriu , jog taip padarytum. Buvo nužudytas žmogus!

– Taip, – ištarė ji. – Sveiki atvykę į Koridoriaus apygardą, pone Viagneri.

Šerifas liepė jai grįžti į „Kiparisų namus“, ir jau laukė jų ten, kai jie atvyko: stovėjo šalia Auburn liekanų, kol jaunas, raudonplaukis šerifo padėjėjas ant nuolaužų kibirais pylė vandenį. Liepsnų nebesimatė, tačiau vanduo garavo vos palietęs metalą.

Šerifas buvo panašus į šlako bloką ir turėjo tiek pat žavesio – vyras buvo vos daugiau nei šešių pėdų ūgio, bet svėrė mažiausiai 250 svarus, turėjo žilstelėjusius plaukus ir žvelgė mažomis, arti įstatytomis rudomis akutėmis. Jo plaštakos kabojo prie šonų, rankos storais riešais buvo stipriai nudegintos saulės. Kai jie išlipo iš sunkvežimio, jis nepasakė nė žodžio, tik stebėjo, kol visi trys prisiartino, o padėjėjas išpylė ant automobilio dar vieną kibirą vandens, kurį palydėjo garų šnypštimas. Šerifas nepertraukė tylos, kol jie sustojo visai prie pat jo.

– Beke, – ištarė jis, – kas, po šimts, atsitiko tavo svečiui?

– Jo automobilis susprogo, – pasakė Rebeka Kadi. Ji stovėjo šalia Polo, veidu į šerifą, sukryžiavusi rankas virš krūtinės ir kietai jas sunėrusi, tarsi į ją būtų pūtęs šaltas vėjas – trisdešimt laipsnių siekiančiame dienos karštyje.

– Tikrai, susprogo, – pasakė šerifas. – Tikrai.

Arleną pribloškė vyro balsas. Jis tikėjosi išgirsti šiose vietose įprastą tirštą ir tąsų lyg sirupas pietietišką akcentą, tačiau šerifo akcentas turėjo šiek tiek Viršutinių Vidurio Vakarų, Čikagos arba Minesotos ar Viskonsino šnektų atspalvių.

– O kas jūs tokie, vyručiai? – paklausė šerifas, pagaliau pirmą kartą pripažindamas jų egzistavimą.

Arlenas jam papasakojo. Pasakė, kad jie dirba „CKK“, kad pražiopsojo savo traukinį, važiuojantį į Ki salas, ir pasiprašė pakeleiviais pas mirusį vyrą.

– Tai anksčiau niekada jo nematėte? Nepažįstami, sakai?

– Tikrai taip. Mes susitikome tik praėjusį vakarą, pone... kokia jūsų pavardė?

– Toliveris, – prisistatė šerifas po pauzės, o patamsėjusios akys aiškiai leido suprasti, kaip jam nepatinka, kad Arlenas traktuoja šį pokalbį tarsi abipusio eismo gatvę, – bet užteks, jeigu judu vadinsite mane šerifu. Ar pažįstate Bekę?

– Ką tik susipažinome. Kartoju, mes čia atvažiavome tik todėl, kad susistabdėme pakeleivingą mašiną. Niekada nesu buvęs šioje apygardoje, Polas – taip pat.

Toliveris papūtė lūpas ir pažvelgė į savo padėjėją, strazdanotą vaikį rūgščia mina. Spoksojo į jį ilgai, tarsi kažką būtų svarstęs, o tada pasakė:

– Bertai, surakink juos antrankiais ir į automobilį.

Arlenas pradėjo:

– Ei-ei. Palūkėkit. Aš jums ką tik papasakojau...

Toliveris uždėjo vieną iš savo didelių delnų ant diržo ir išsitraukęs keturiasdešimt penkto kalibro revolverį nuleido jį prie šlaunies.

– Žinau, ką man papasakojote. Aš taip pat žinau, kad Voltas Sorensonas, kuris gal ir yra prakeiktas, bet labai negyvas šunsnukis, tikrai nebūtų paėmęs pakeleivių, kurių anksčiau niekada nebuvo sutikęs. Taigi aš jums duosiu laiko, kad judu turėtumėte galimybę padirbėti prie savo bendro pasakojimo, kol nuspręsite papasakoti tiesą. Jei norite, galit ir dabar pabandyti tai padaryti. Kodėl jūs važiavote su Sorensonu?

Akimirką tvyrojo tyla, tik pūtė lengvas sūrus brizas, o tada Arlenas pasakė:

– Būrėja pasakė jam, kad jis pagelbėtų bėdon patekusiems keliautojams.