Michael Koryta - Kiparisų namai

– Jie ką, nesiruošia mums atnešti pusryčių? – garsiai paklausė Polas, kai pavargo mankštintis. – Arlenai, tai juk teisėtas reikalavimas! Jie negali neduoti žmonėms valgyti.

– Nebijok, mus pamaitins.

– Mes turėtume gauti advokatą. Ir ne tokį, už kurį tektų mokėti, jie privalo mums atsiųsti nemokamą advokatą. Na, žinai, kad apsaugotų mūsų teises.

– Hm.

Atėjus vidurdieniui šerifas ir jo padėjėjas atnešė jiems maisto: sviestu apteptos duonos ir griežinėlį jautienos – tokį kietą, kad valgant jis atrodė kaip džiovinta mėsa, o skonis buvo tarsi batų odos. Kol jie valgė, pareigūnai liko patalpoje. Raudonplaukis padėjėjas stovėjo sunėręs rankas ir piktai spoksojo į kameras, o Toliveris sėdėjo ant aukštos taburetės kambario kampe ir skaitė laikraštį. Vienu metu jis iš pasibjaurėjimo sukrenkštė ir palingavo galva.

– Jeigu jie turėtų nors porą vaikinų, kurie svaido kamuoliuką kaip Melas Harderis, mano „Indians“ laimėtų gairelę pasišvilpaudami, Bertai, – pasakė jis padėjėjui. – Lenktų visus dešimčia žaidimų.

Arlenas, vis dar kramtydamas sužiedėjusią duoną, tai išgirdo ir pagalvojo: „Klivlendas.“ Štai iš kur kilęs Toliveris. Jis tikrai nebuvo vietinis – ir jo akcentas, ir saulės nusvilinta oda bylojo apie gyvenimą, praleistą į šiaurę nuo šių vietų. Bet kaip vyrukas iš Klivlendo atsidūrė šioje atokioje Floridos apygardoje ir tapo jos šerifu?

Baigus valgyti, padėjėjas surinko jų lėkštes, o Toliveris suglamžė laikraštį ir be jokio susidomėjimo paklausė, ar jie norėtų padaryti kokių nors pakeitimų savo pasakojimuose. Jie nenorėjo. Polas pasiteiravo – daug neryžtingiau nei pokalbyje su Arlenu – kodėl jie vis dar areštinėje, jeigu nebuvo niekuo apkaltinti.

– Apie tai reikia paklausti teisėjo.

– O kada jis grįš? Aš nemanau, kad būtų teisėta mus laikyti...

– Ar žinai, kas sprendžia, kas teisėta? – pertraukė jį Toliveris. – Solomonas Veidas.

Tuo ir baigė. Arlenas nepratarė nė žodžio. Kai šerifas išėjo, Polas tarė:

– Arlenai, bet juk taip neteisinga.

Arlenas atsakė:

– Vaiki, gyveni jau pakankamai ilgai, kad suprastum, jog šiame pasaulyje ne viskas būna teisinga. Bent jau ne pastaruoju metu.

– Jie gali laikyti mus čia uždarę savaičių savaites. Ką aš kalbu – mėnesių mėnesius.

– Tikrai nelaikys mėnesius, – pasakė Arlenas, – ir net ne savaites.

– Kaip, po galais, gali būti toks tikras? – pratrūko vaikis su jam nebūdingu atžarumu. – Matai savo galvoje, kaip ir tuos negyvėlius traukinyje?

– Ne, – atsakė Arlenas. – Šiuo atveju tai daugiau spėjimas.

Kurį laiką buvo tylu, o tada Polas tarė:

– Arlenai, atleisk. Aš tik...

– Žinau, – nutraukė Arlenas. – Jei mano žodžiai tau ką nors reiškia, vaiki, aš taip pat atsiprašau. Tačiau laikui bėgant išvysi dar ir ne tokių dalykų. Nedorus darbus, kuriuos daro vyrai, gavę šiek tiek valdžios. Vienaip ar kitaip, jie tave sudoros tiesiog todėl, kad gali, ir daugeliu atvejų nė prieš nieką už tai neatsakys.

– Kai mes iš čia ištrūksime, – tarė Polas, – aš tik noriu sugrįžti į vieną iš stovyklų. Net nebūtinai Ki salose. Aš tik noriu sugrįžti į vieną iš „CKK“ stovyklų.

Tai suteikė Arlenui šiokią tokią paguodą. Jis tarė:

– Grįšime į Flago kalną. Po šių įvykių būtų neprotinga likti Floridoje. Susilauksime nemalonumų net jei to visiškai nenusipelnėme. Gandai greitai sklinda.

– Kaip manai, kada mes grįšime?

– Vėliausiai savaitės pabaigoje.

– Gerai skamba, – pasakė Polas. – Būtų smagu grįžti iki penktadienio. Šiandien juk pirmadienis, taip? Šiandien Darbo diena6. Na ir šventė mums pasitaikė.

Arlenas suvokė, kad vaikis teisus. Buvo šventinio savaitgalio pabaiga, įpusėjo 1935-ųjų Darbo diena.

Arlenui jau teko patirti keletą karštų iki alpulio dienų, tačiau mažai kuri galėjo prilygti tam, kokia krosnimi kalėjimas tapo vakarop. Galinė siena buvo atsukta į vakarus, pasisukusi saulė įkaitino akmenis, o patalpoje nebuvo nė mažiausio atviro lango, pro kurį karštis būtų galėjęs išeiti. Polas Brikhilas krutėjo, murmėjo ir žingsniavo, o Arlenas gulėjo išsitiesęs ant gulto, jausdamas, kaip prakaito lašeliai sunkiasi iš odos, ir laukė Toliverio sugrįžimo.

Jis taip ir nepasirodė. Tą vakarą valgyti jiems atnešė naujas šerifo padėjėjas, tada užslinko naktis, bet jie vis dar buvo savo kamerose. Kitą rytą atsibudęs Arlenas išgirdo lyjant, pasirąžė ir perbraukė ranka veidą. Tai padaręs krūptelėjo. Jo šeriai paaugo ir sutankėjo. Arlenas skusdavosi kiekvieną rytą, nepaisydamas jokių aplinkybių, niekada nepraleisdavo šios procedūros. Pažvelgęs į veidrodį nepakentė net užuominos į barzdą. Net ir menkas tamsus šešėlis ant jo plataus žandikaulio pakeisdavo jo veidą, padarydavo jį tokį panašų į tėvo, kad net šiurpu. Izaokas Viagneris visada augino barzdą ir būtent todėl Arlenas visada švariai skusdavosi. Kuo mažiau jis primins tą vyrą, tuo geriau.

Jis vis dar gulėjo ant nugaros studijuodamas drėgmės dėmes, kurios, regis, tik dar labiau tamsėjo senose lubose, kai pasigirdo spynoje sukamo rakto garsas, o atsisėdęs jis išvydo į areštinę žengiantį Solomoną Veidą.

– Polai, – pasakė Arlenas tyliu balsu.

– Aha.

Jis tik norėjo būti tikras, kad vaikis nemiega. Teisėjas prisiartino prie Arleno kameros ir sustojo, pasilenkęs į priekį ir rankomis įsikabinęs į grotas. Jį išvydus kažkur prapuolė visas Polo susirūpinimas dėl įkalintųjų teisių; jis neuždavė nė vieno klausimėlio.

– Tos lovos ne tokios jau blogos, ar ne? – prabilo Veidas.

– Esu gulėjęs ir ant geresnių, – atsakė Arlenas, – tačiau gulėjau ir ant blogesnių.

– Teisingiau pasakyti negalėtum. – Solomonas Veidas pasuko galvą ir nužvelgė Polą. – Juk žinai, kad šioje šalyje pilna vyrų, kurie neturi lovos nakčiai. Ir moterų, ir vaikų.

Polas tarė:

– Taip, sere, žinau.

Solomonas Veidas linktelėjo.

– Gerai, kad dėl to sutariame. Norėjau būti tikras, kad jūs abu jaučiate dėkingumą.

– Taip, sere.

– Tu jauti dėkingumo jausmą?

– Taip, sere.

– Ką gi, malonu girdėti. Nes pasikalbėjęs su šerifu buvau bepradedąs nerimauti, kad tau trūksta dėkingumo jausmo. Jis sakė, kad čia būta kalbų apie advokatus ir teisingumą ir šiaip daug bjauraus inkštimo, bet jokios užuominos į dėkingumo jausmą.

– Jis buvo suklaidintas, – pasakė Arlenas.

– Vadini šerifą melagiu? – paklausė Veidas pasisukdamas į Arleną.

– Jokiu būdu.

– Tai gal kvailiu?

– Ne, sere. Tik suklaidintu.

Solomonas Veidas išmintingai palingavo, tarsi būtų vykę nepaprastai įdomūs filosofiniai debatai.

– Aš šen bei ten paskambinau, – pasakė. – Regis, „CKK“ tikrai judu prisimena. Kaip ir traukinių stoties prižiūrėtojas Bradfordo apygardoje.

– Malonu girdėti, – ištarė Arlenas, vis dar negalėdamas suprasti, kurių galų teisėjas visur skambinėtų tyrimo metu. Tai turėjo būti Toliverio darbas.

– Bet nė vienas negalėjo duoti atsakymo, kuris man būtinas, – tęsė Veidas. – O klausimas toks: kaip jūs atsidūrėte Volto Sorensono Auburn jo netikėtos žūties dieną. Štai ką jums pasakysiu – šis klausimas mane kamuoja.

– Jeigu galėtume palengvinti jūsų kančias, – ištarė Arlenas, – tikrai tai padarytume.

Solomonas Veidas palenkė galvą į šoną ir įsmeigė akis į Arleną.

– Kodėl jūs išlipote iš to traukinio? Stoties prižiūrėtojas pasakojo man, kad jūs į traukinį nepavėlavote, tiesiog išlipote ir nesugrįžote.