Michael Koryta - Kiparisų namai

– Neatrodai labai susirūpinusi, – ištarė Arlenas.

– Ar mano rūpestis turėtų kokios nors reikšmės? Atrodo, kad laikai mane atsakinga dėl to, kas įvyko.

– Aš tik noriu tau pranešti, kad mums velniškai pasisekė, jog teisėjas nenusprendė uždaryti mūsų tose kamerose iki metų galo.

Jos veidas persimainė.

– Susitikote su teisėju? Solomonu Veidu?

Arlenas linktelėjo.

– Būtent. Tu jo draugė?

Tie žodžiai jos akyse įžiebė įniršį.

– Ne.

Čia dėjosi keisti dalykai, tačiau Arlenas neturėjo jokio noro išsiaiškinti kokie.

– Mes tik pasiimsime savo krepšius, – tarė jis, – ir keliausime. Būtų labai malonu, jeigu pavežtum mus iki geležinkelio stoties.

– Tokiu oru niekur jūsų nevešiu.

– Man atrodo, kad taip būtų teisinga. Mes viešėjome tau priklausančiuose namuose, kai paskutinis mus pavėžinęs žmogus žuvo, o mes atsidūrėme kalėjime.

– Gal ir taip, – atsakė ji, – bet tai atsitiko ne dėl mano kaltės, todėl aš už tai neatsakau. Jūs buvote Volterio svečiai, ne mano. Aš jūsų čia nekviečiau.

– Velniškai puikus būdas vadovauti tavernai, – išrėžė Arlenas. – Koks neišpasakytas svetingumo jausmas.

Polas neramiai sukrutėjo, palietė Arleno ranką ir pasakė:

– Ji tikrai dėl to nekalta. Gal patys susirasime kelią.

Arlenas apsisuko ir mostelėjo ranka į platų langą, atgręžtą į paplūdimį, kur lietus plakėsi į jūrą, o blyškaus rūko sruogos kybojo virš vandens.

– Rasime kelią tokiu oru? Polai, mūsų laukia daugybė mylių ėjimo. Ji turi krovininį furgoną. Ji galėtų...

– Ji galėtų padaryti daugelį dalykų, – nutraukė jį Rebeka Kadi, atmesdama pečius atgal ir sugniauždama viena grakščia ranka plaktuką, – bet nedarys. Jūsų krepšiai už baro. Pasiimkite juos ir keliaukit.

Rebeka ir Arlenas stovėjo ir spoksojo vienas į kitą su atviru priešiškumu, tačiau ji laikė galvą aukštai iškėlusi ir nė nemanė nuleisti nuo jo tvirto žydrų akių žvilgsnio. „Kad ji kur prasmegtų, – pagalvojo Arlenas, – jokios prasmės ginčytis su tokiomis kaip ji. Na gerai, pasivaikščiosim, pašlapsim, bet taip atsidursime toli nuo čia, o dabar tai vienintelis dalykas, kurio trokštu. To, ir išgerti.“

– Na ir puiku, – prabilo jis. – Ir tegul niekas niekada nesako, kad jums trūksta dosnumo, panele Kadi.

Ji neatsakė, o jis apėjo aplink barą ir rado savo krepšius. Jie buvo sukrauti prie sukamųjų durų, vedančių į virtuvėlę. Arlenas peržiūrėjo savo daiktus ir iš karto pastebėjo, kad kažkas knisosi jo krepšiuose.

– Tai padarė šerifas ir jo padėjėjas, – pasakė ji.

– Jie niekada nelietė mūsų daiktų. Nė kojos pro duris neįkėlė.

– Bet grįžo vėliau. Kai judu buvote areštinėje, jie sugrįžo. Pasikalbėti su manimi. – Ji žvelgė į jį pakankamai ilgai, kad leistų jam įsivaizduoti, kaip Toliveris galėjo su ja elgtis, o tada pasakė: – Jie pervertė jūsų daiktus ir išmėtė juos ant grindų. Sudėjau juos atgal kaip galėdama gražiau.

– Dėkoju, – pratarė Polas ir prisijungė prie Arleno už baro. Arlenas tik numykė, pirštais savo marškiniuose ir po švarku ieškodamas karinės žygio gertuvės. Ji niekur nedingo. Ištraukė ją, atsuko dangtelį ir palenkė.

Nepasigirdo pažįstamo popieriaus šiugždėjimo. Jis papurtė gertuvę jausdamas, kaip gerklę užveržia šalta nerimo virvė, o tada visiškai ją apvertė ir įkišęs vidun rodomąjį pirštą perbraukė juo visomis kryptimis.

Nieko.

Jis stovėjo su žygio gertuve rankoje, kol Polas šiugždėjo šalia jo. Neilgai trukus vaikinukas irgi sustingo, o tada tyliai pasakė:

– Arlenai... mano pinigai dingo. Viskas, ką turėjau.

– Taip.

Polas pakėlė galvą.

– Ir tavo? Jie paėmė...

– Taip, – tarė jis ir pasisuko į Rebeką Kadi. – Kažkas paėmė. Kažkas pavogė visus mūsų pinigus iki paskutinio cento.

Ji ištiesė priešais save atvirus delnus.

– Aš jūsų pinigų neliečiau .

– Ar matei, kaip jie pavogė juos?

– Ne.

– Sunku tuo patikėti.

– Šerifas kalbėjosi su manimi, kol padėjėjas rausėsi jūsų daiktuose.

– Lengva tau pasakoti, – ištarė Arlenas.

Ji nusišypsojo. Pirmą kartą išvydo ją šypsantis, ir nors ši šypsena tikrai neišreiškė džiugesio, nutvilkė jį lyg liepsna. Ta moteris buvo daugiau nei paprasčiausiai graži.

– Jei norit pamatyti, kiek pinigų aš turiu, – pasakė ji, – tai prašom, apieškokite visus namus.

Arlenas neatsakė. Jis numetė žygio gertuvę ant savo krepšio, atsirėmė į barą ir įsmeigė akis į už langų įsisiautėjančią audrą. Jis tiek nerimavo, kaip jiems nusigauti į traukinių stotį, o dabar jie neturėjo už ką nusipirkti bilietų, net jei ten nuvyktų. Lauke nepaliaujamai lijo, vėjas irgi pradėjo stiprėti. Vien į Aukštamiestį reikėtų žingsniuoti daug mylių, o kas jų ten lauktų? Šerifas, neparodęs jokio susidomėjimo teisingumu jau pirmą kartą juos uždarydamas į cypę.

„Beveik keturi šimtai dolerių, – pagalvojo jis. – Beveik dveji metai taupymo, neturint jokio tikslo, tik viena – neprisileisti artyn šito suknisto, tamsaus pasaulio. Nebėra, nebėra, nebėra.“

– Arlenai, – prabilo Polas. – Ką mes darysime?

Priešais jį stovėjo eilė žvilgančių alkoholio butelių. Jis rado viskio butelį, nukėlė jį nuo lentynos, susirado stiklinę ir įsipylė.

Polas tarė:

– Arlenai?

Jis nugurkė didelį gurkšnį, užmerkė akis pajutęs, kaip krūtine pasklinda šlapias karštis.

– Mes pasinaudosime panelės Kadi svetingumu.

Rebeka Kadi netarė nė žodžio.

– Kaip suprasti? – tarė Polas.

– Palauksime čia, kol nustos lyti. O tada pradėsime eiti.

– Gali tekti ilgokai palaukti.

– Taip, – pasakė Arlenas papildydamas stiklinę. – Gali.

11

Tą popietę gausiai pylė – ir lietus, ir Arlenas. Jis sėdėjo prie stalo šalia šalto, tuščio židinio, gėrė viskį ir nekalbėjo. Po kelių stiklinių švelnus deginimas virto maloniu, minkštu kaip kokonas rūku, o Arlenas užsikėlė kojas ant stalo ir pakėlė stiklą tarsi skelbdamas tostą audrai. „Nagi, varyk čia, tu peraugusi kale. Pažiūrėkim, ką sugebi. Tikrai nebus blogiau, nei jau esu patyręs. Manai, išsigandau šito vargano vėjelio ir lietučio? Tai tik reiškia, kad nebuvai Belo miške, mano drauge. Nebuvai ten, kai buvo paleistos dujos, ir vyrai, per lėtai užsimovę kaukes, galiausiai mirė springdami savo viduriais, spjaudydami ir čiaudėdami lauk rausvus ir pilkus gabalėlius, o aš stebėjau visa tai gniauždamas ginklą rankose. O ne, aš tikrai nebijau nei vėjelio, nei lietučio.“

Polas kažkur nuėjo. Ir jis, ir Rebeka Kadi. Na ir po velnių ją. Arlenas vis dar nebuvo visiškai tikras, kad jų pinigus pavogė ne ji, bet, po velnių, toji moteris nenurodinės jam nešdintis, kol nesibaigs audra. Jis tikrai nesiruošia niekur klampoti tuo šunkeliu per lietų, neturėdamas kišenėje nė cento, tapti dar vienu elgetautoju ir taip nuskurėlių pilnoje šalyje, ne ką geresniu nei migruojantys vaisių skynėjai ar duonos beieškantys suvargę sezoniniai darbininkai.

„Trys šimtai šešiasdešimt septyni doleriai. Trys šimtai šešiasdešimt septyni...“

Pats kaltas. Paslėpė pinigus žygio gertuvėje, tarsi vaikas, kaupiantis monetas saldainių parduotuvei. Kita vertus, Flago kalne tai buvo pakankamai saugu. Saugiau nei bankai, kur padėjęs pinigus turėdavai užduoti sau vienintelį klausimą: kas atsitiks pirmiau – bankas žlugs ar bus apiplėštas? Vienaip ar kitaip, praloštum. Jo žygio gertuvė atrodė daug saugesnė.